10 tūkst. eurų stipendiją mokytojai skyręs Lašas: pedagogų kasdienybėje druskos yra per daug

Lietuvių kalbos mokytojai, kurios mokiniai egzaminus išlaiko šimtukais, 10 tūkst. eurų stipendiją skyręs verslininkas Vladas Lašas sako, kad kiekvienas iš mūsų turėtume prisidėti prie mokytojų ir apskritai prie švietimo gerovės. „Jei iki šiol nesame iki galo patenkinti švietimu, vadinasi, visi kažko dar nepadarėme“, – sakė jis.  

V. Lašas iki šiol pasikalba su savo pirmąja mokytoja, skatina talentingus jaunus žmones studijuoti, imasi iniciatyvų, kurios padeda mokytojams tobulėti, ir pats vis dar ko nors mokosi.

– Kaip jūs prisimenate savo mokyklinius metus? – LRT.lt paklausė V. Lašo.

– Neseniai buvome susitikę su bendraklasiais, su kuriais mokėmės nuo pirmos klasės. Buvome septyniese. Visi aplankę daug pasaulio šalių, užjūriuose gyvenę ir iš ten į Lietuvą sugrįžę. Buvo įdomu prisiminti tą mūsų pradžią.

Iki šiol pasikalbu su mūsų pradinių klasių mokytoja Liucija Kapačiauskiene, ji puikiai mus visus pamena. Kai paskambinu, atpažįsta, klausia, kaip kuris gyvename. Ji buvo ir mano ketveriais metais jaunesnio brolio Gedimino Lašo mokytoja.

Mokyklos metai – labai svarbūs. Su kai kuriais to meto draugais daug dalykų gyvenime darėme drauge, kūrėme verslus. Tuomet įgytos bičiulystės yra labai svarbios.

Svarbu, kad mokykla skatintų domėtis, būti smalsiam, neužmuštų to smalsumo instrukcijomis ir programomis. Kad skatintų pasižiūrėti, kas ten toliau, nei kad aprašyta vadovėlyje.

Man pasisekė, kad augau šeimoje, kurioje mokslas, mokymasis, švietimas buvo pirmoje eilėje. Mano mamos tėtis buvo vargonininkas, chorvedys, muzikos mokytojas. Mano tėčio Algirdo Lašo tėvai buvo medicinos profesoriai. Prisimenu savo senelio profesoriaus Vlado Lašo pamokas man, vaikui, kai keletui valandų nusivesdavo į Medicinos institutą Mickevičiaus gatvėje. Tai buvo įspūdinga – pradedant žmogaus griaučiais ir baigiant storomis knygomis. Tuomet ne viską supratau. Bet visa tai skatina visą gyvenimą daryti kiek neįprastus dalykus, daryti daugiau, nei iš pradžių atrodo įmanoma, padėti kitiems.

TED konferencijoje Vankuveryje laisvu laiku pasiūlė pasimokyti važinėtis ratukinėmis pačiūžomis. Niekada nebuvau važinėjęs tokio tipo pačiūžomis. Pirmą kartą trinktelėjau taip, kad maža nepasirodė. Pamokos kartais kainuoja – ir nugriūni, ir užsigauni, bet be to neišmoksi. Reikia nebijoti mokytis, nepaisant to, ką sako tavo pasas.

– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime suvaidino mokytojai? Kiek jie gali vaikui suvirpinti stygas, vėliau paskatinančias rinktis vieną ar kitą kelią?

– Mano nuomone, mokytojai yra labai svarbūs. Tos asmenybės, kurias vaikas mato, bendrauja vos palikęs namus, nuėjęs į darželį, mokyklą, yra labai svarbios. Tai yra tie žmonės, kurie padeda vaikui atrasti stipriąsias puses, puoselėja jo susidomėjimą, padeda įveikti kliūtis ir iššūkius. Juk vaikas, ypač dvejų ar trejų metų, tokio amžiaus dabar yra mano anūkės, kasdien pasiekia asmeninį rekordą. Mokytojai yra vieni iš tų, kurie apibrėžia, kaip jaunam žmogui toliau seksis gyvenime.

– Švietime šiuo metu įtempta padėtis. Dalis mokytojų streikuoja. Kaip jums atrodo ši situacija žvelgiant iš šalies?

– Manau, kad tai visų mūsų atsakomybė, kad iki šiol, skirdami dėmesį švietimui, nepakankamai darome, kad išeitume iš permanentinės krizės. Vis raminame save, kad ateityje bus geriau, guodžiame save, kad viską valdome, kad turime planą.

Turime suprasti, kad švietimas yra visos visuomenės reikalas. Turėtume ne kaltinti vienas kitą, o bendromis pastangomis – vieni gali tą, kiti – aną, pasiekti teigiamų pokyčių.

Dažnai mes nusiraminame, kad, ką darysi, negalime to padaryti, nes neturime pakankamai pinigų, dar ko nors stinga. O išties tai neturime pakankamai valios ir noro apibrėžti švietimo problemas kaip rimtą iššūkį, kurį turime spręsti čia ir dabar. O susitelkimas padėtų mums taip, kaip kad buvo pandemijos pradžioje.

Kai yra krizė, turi ieškoti atitinkamų atsakymų ir sprendimų, ryžtingų ir greitų. Manau, visuomenė puikiai supranta, kad kokybiškas švietimas yra būtinas mūsų ateičiai

Mes kartais einame žingsnis po žingsnio, kai reikia padaryti rimtą šuolį. O tai padarę galėtume džiaugtis, kad ryžomės rimtam proveržiui.

Turėtume motyvuoti mokytojus, išlaisvinti juos siekiant tikslo išmokyti jaunus žmones mokytis, skatinti juos kuo daugiau pasiekti gyvenime, suteikiant jauniems žmonėms matymą, supratimą, kodėl jiems reikia fizikos ar chemijos, ką jie su tomis žiniomis galės padaryti.

– Mums stinga mokytojų ir akivaizdu, kad ši bėda vis didės. Kaip, jūsų akimis, būtų galima tai išspręsti?

– Praėjusią vasarą sutikau ne vieną ir ne du jaunus žmones, su jais esame bendravę per įvairias iniciatyvas, startuolių bendruomenėje, kurie jau įsitvirtinę gyvenime, jų vaikai jau pradeda eiti į mokyklą. Jie patyrę technologijų srityje ir galėtų puikiai dėstyti matematiką, fiziką mokykloje, jie netgi sako norintys padirbėti mokykloje. Bet mes esame sukūrę gana daug barjerų, sakome, kad būtinai reikia pedagoginio išsilavinimo.

Aš ir pats ne vieno švietimo ministro esu klausęs, ar galėčiau būti mokytojas. Atsakymas dažniausiai būna: taip, be abejo, bet... Ir tas „bet“ padaro, kad turėdamas dėstymo patirties universitete, būdamas mokslų daktaras, negali mokyti vaikų. O mums jau šiandien reikia matematikos, fizikos, chemijos mokytojų.

Su kolega Vytautu Jokužiu, su kuriuo drauge mokėmės, dirbome universitete, o dabar esame „Elinta“ įmonių grupės bendrasavininkiai, prieš pandemiją buvome suskaičiavę, kad per metus mūsų įmonę aplankė per tūkstantį moksleivių. Iš pradžių tai atrodo tik laiko gaišinimas, bet iš tikrųjų per ilgą laiką tai atsiperka su kaupu. Turime ne vieną darbuotoją, kuris sakė, kad būdamas moksleivis lankėsi „Elintoje“, pamatė, ką norintis dirbti, pasidomėjo, ką reikia tokiu atveju studijuoti. O mes, verslas, dabar turime gerus darbuotojus.

Yra daug dalykų, kurie galėtų padėti transformuoti švietimą.

Mes ilgai šnekėjome, kad reikia STEAM laboratorijų, ir prieš šešerius septynerius metus su komanda, kurioje buvo ir šios srities entuziastų, ir profesionalų, sukūrėme mobiliąją „Meškėnų“ laboratoriją, kuri važinėjo po mokyklas. Ten apsistodavo savaitei ar porai, vaikai išmokdavo atlikti kokį nors projektą, tarkime, 3D spausdintuvu, lazeriniu pjaustytuvu.

Tuomet pasižvalgydavome, ar toje mokykloje yra mokytojų, kurie norėtų visa tai tęsti. Ta juokingai pavadinta „Meškėnų“ laboratorija išgarsėjo, apie ją rašė Amerikos leidinys, o po kelių mėnesių Vilniaus savivaldybė susirado mus ir paprašė padėti, patarti įkuriant tokias stacionarias laboratorijas sostinės mokyklose.

Pagal tą patį pavyzdį šią vasarą „Elintos“ grupė rengė darbuotojų vaikams technologijų stovyklą – radome mokytoją, kuri sutiko tai daryti. Dirbome su vaikais nuo trejų iki 15 metų.

– Mokytojai sako, kad jų darbas yra ir cukrus, kai džiaugiesi augančiais mokiniais, ir druska, kai jautiesi pavargęs ir nusivylęs, sulaukiantis per menko palaikymo, kai slegia sunkiai pakeliama našta.

– Mokytojai yra stiprūs žmonės, jie lengva ranka savo pašaukimo neatsisako. Mano mama visą gyvenimą buvo lietuvių kalbos mokytoja, dėstytoja. Todėl nemažai išmanau apie mokytojo darbą.

Bet tos druskos jų kasdienybėje per daug. Mes turime mokytojus paskatinti, išlaisvinti, jais labiau pasitikėti, leisti veikti ne pagal taisykles.

Tarkime, Bronislavo Burgio istorija. Jis, būdamas universiteto dėstytojas, prieš trisdešimt metų pamatė, kad mums reikia stiprių mokyklų, kad jose turi dirbti mokytojai, turintys įvairių patyrimų, dėstytojai. KTU gimnazija buvo tikra sėkmės istorija. Ne viskas, ką B. Burgis darė, buvo pagal taisykles. Tai, kas padaroma naujoviškai, dažniausiai yra už galiojančių taisyklių ribų.

Manau, ir kad tokios organizacijos kaip kad „Renkuosi mokyti“, kurios absolventas yra dabartinis KTU gimnazijos direktorius Tomas Kivaras, sugeba pritraukti profesionalų į mokyklą, jau žinančių, ko gyvenime nori. 15 žmonių kandidatuoja į vieną vietą, jau 300 parengtų absolventų! Manau, kad jie gaudami paramą galėtų padaryti dešimt kartų daugiau. Mums reikia daugiau pasitikėti tokiomis programomis ir jas sustiprinti dešimteriopai.

Mes kartais kalbame apie tai, kad rezultatai ateina lėtai, kad turi pasikeisti kartos. Išties nemažai dalykų vyksta labai greitai. Daug dirbu su startuolių bendruomene. Švietimo sektoriuje turime šaunią edukacinių technologijų startuolio „Vedliai“ komandą, ji veikia ir kaip maža asociacija, kuri įsikūrė po „Globalios Lietuvos“ skėčiu. Dabar jau kuriame sutvirtėjusią atskirą asociaciją.

Esu komandos, kuri padeda pradinių klasių mokytojams mokyti pradinukus technologijų, „verslo angelas“, mentorius, investuotojas. Vedliai pedagogams parūpina ugdymo turinį, sukuria bendraminčių bendruomenę ir suteikia pasitikėjimo savimi. Kursą baigė ir toliau mokslus tęsia daugiau nei pusė pradėjusiųjų, o tai beveik 4000 Lietuvos pradinių klasių mokytojų. Ir tai daro su tokiu entuziazmu!

– Jūs pats nutarėte suteikti to cukraus mokytojams ir skyrėte LRT.lt straipsnio herojei – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Violetai Žebrauskienei – 10 tūkst. eurų stipendiją. Kaip šovė į galvą tokia mintis?

– Kai vaikai, dar būdami mokiniai, domėjosi, kur galėtų studijuoti, dairėsi po užsienio universitetus. Prašėme draugų, gyvenančių svetur, nueiti į sudominusias aukštąsias mokyklas, pasižvalgyti.

Duktė pasirinko Stokholmo ekonomikos mokyklą, sūnus ten irgi mokėsi. Vėliau dukra magistrantūrą studijavo Lozanos universitete Šveicarijoje. Be jokios abejonės, tam reikėjo daugiau lėšų, nei kad mokantis savo miesto universitete. Savo vaikams, galima sakyti, mokėjome stipendiją.

Supratau, kad yra daug kitų jaunų žmonių, kurių tėvai negali savo vaikams skirti tiek pinigų. Todėl kiek galėdamas vienaip ar kitaip pastaruosius daugiau nei penkiolika metų esu parėmęs kelias dešimtis jaunuolių stipendijomis. Tos stipendijos buvo skirtingos – nuo kelių šimtų eurų iki 30 tūkst. eurų. Mes turime tik džiaugtis, kad šie žmonės sugeba įstoti į geriausius universitetus, ir padėti, kiek tik išgalime. Anksčiau ar vėliau tai sugrįžta su kaupu.

Matydamas, kad mokytojai net negali svajoti apie keliones, stažuotes, kad jų resursai, atlyginimai yra baziniai, o kad alga būtų didesnė, turi dirbti didžiuliu krūviu, panorau paremti ir juos. Vienas visko nepadarysi, bet pradedi nuo savęs.

Vis prisimenu žurnalisto Aurelijaus Katkevičiaus, kai jis buvo „Verslo klasės“ redaktorius, posakį, kuriuo jis užbaigdavo įžanginius straipsnius: ir pakelkime dvigubai atlyginimus mokytojams.

Net visuomenė galėtų padėti valstybei rasti finansavimo šaltinį, jei valstybė paprašytų visuomenės paskolos su garantuotomis 5 procentų palūkanomis. Taip galėtume surinkti 100 ar 200 mln. eurų padidinti šiais metais mokytojams atlyginimus.

Mūsų šeima nutarė skirti stipendiją iš pradžių vienam mokytojui. LRT.lt straipsnis padėjo rasti tą mokytoją. Jaučiuosi labai prasmingai investavęs. Daugeliu atvejų tokie pinigai verslui nėra tokie reikšmingi, kokie yra reikšmingi mokytojo gyvenime.

Tikiu, kad galėtų atsirasti ir daugiau žmonių, kurie norėtų padaryti tą patį.

Išsamiau apie V. Lašo iniciatyvą galima skaityti ČIA. O straipsnį apie mokytoją Violetą Žebrauskienę, įkvėpusį V. Lašą, – ČIA.

– Skyręs stipendiją mokytojai V. Žebrauskienei, paraginote ir kitus žengti panašų žingsnį. Tikitės, kad įsisuks tokia iniciatyva?

– Norėdamas, kad kiti tuo patikėtų, turi pradėti nuo savęs. Manau, kad 10 tūkst. yra arti to, kad mokytojo atlyginimas padidėtų beveik dvigubai. Norisi, kad tokią idėją palaikytų žmonės, kurie švietimą vertina, džiaugiasi ir savo, ir savo vaikų išsilavinimu. Juk visi ko nors pasiekę žmonės turi už savęs stovėjusius žmones – mokytojus.

– Sakėte, kad ne vieno švietimo ministro esate klausęs, ar galėtumėte dirbti mokytoju. Noriu paklausti jūsų kito: o norėtumėte būti mokytojas?

– Mano žmona KTU gimnazijoje dirbo mokytoja, kartu su B. Burgiu rašė informatikos vadovėlį. O kai pradėjau verslą, prikalbinau dirbti kartu. Taigi mokytojo darbą mačiau iš arti.

Mielai vesčiau vieną kitą pamoką. Nemanau, kad galėčiau būti mokytojas visu krūviu, abejoju, ar tam man pakaktų kantrybės. Bet padėti mokykloms ir galėčiau, ir norėčiau.

Tas mano klausimas ministrams būdavo labiau apie tuos žmones, kurie, dirbdami kitoje srityje, galėtų valstybei dovanoti savo žinias, talentą ir energiją. Kodėl valstybė to neturėtų priimti, užuot dariusi dirbtines kliūtis? Juolab prieš Rugsėjo 1-ąją skambino vienos gimnazijos direktorius ir klausė, gal žinau, kas galėtų ateiti vaikus mokyti fizikos.

Mes dažnai užuot bendradarbiavę, renkamės kovą ir aštrius žodžius. Kaip kad ir dabar derybose tarp ministerijos atstovų ir mokytojų atstovų. Turime rasti būdų produktyviai susitarti. Tam reikia ir visos visuomenės nuomonės ir pagalbos. Jei iki šiol nesame iki galo patenkinti švietimu, vadinasi, visi kažko dar nepadarėme.