„Taip, mokytojo darbas toks – narcizams ir idealistams, bet labai prasmingas“, – sako vilnietė lietuvių kalbos mokytoja Elžbieta Banytė. Ir priduria save laikanti perdegusia mokytoja – sunkus darbas nualina, bet neatima svarbiausio dalyko – žinojimo, kad jis yra tikrai tavo.
„Kol kas tų gražių momentų mokykloje išgyvenu gerokai daugiau nei blogų. Mokykloje yra smagu dirbti, bet taip – čia patiri didelį emocinį nuovargį“, – LRT.lt sakė E. Banytė Rugsėjo 1-osios išvakarėse.
Dirbti mokytoja E. Banytė pradėjo dar būdama studentė. Dusyk ji buvo išėjusi iš mokyklos ir vėl grįžo. Išvis jos profesinis bagažas su tomis pertraukomis siekia aštuonerius metus. Prieš kelerius metus ji paliko valstybinę mokyklą ir pasirinko privačią „Pažinimo medis“.
– Pačioje liepos pradžioje socialiniame tinkle parašėte: „Pirma atostogų diena. Miegojau 11 valandų.“ Dabar į rugsėjį žengsite pailsėjusi?
– Kai dirbau valstybinėje mokykloje ir kai jau juodai nieko nebespėdavau, keldavausi anksti ryte. Būdavo tokių naktų ir netgi savaičių, kai keldavausi 3 val. 15 min. taisyti rašinių. Dabar dirbu privačioje mokykloje, krūvis mažesnis, tad septynias valandas naktį miegu. Stengiuosi savimi rūpintis.
Kodėl tada miegojau vienuolika valandų? Tai buvo baisus nuovargis.
Mokyklose dirba ir žmonių, kurie atėjo iš kitų sričių, tarkime, verslininkai, nutarę tapti mokytojais. Visi jie vienu balsu sako, kad jokiame kitame darbe nėra taip intensyvu, kaip kad mokykloje. Kitose profesijose, kiek suprantu, būna pakilimų ir atoslūgių, o čia visą laiką būna labai intensyvu. Žinoma, dar labiau intensyvumas išauga prieš egzaminus, taip pat rugsėjį, kuris būna labai chaotiškas. Bet šiaip visą laiką intensyvu. Kai dešimt mėnesių gyveni tokiu ritmu, pavargsti.
– Įstrigo ir dar vienas jūsų viešas pasidalijimas: „Vos neapsiverkiau – buvusi mokinė atnešė gėlių tik todėl, kad sutikau papildomai padirbėti. (...)
O dar labiau vos neapsiverkiau, kai prisipažino, kad tam tikrus dalykus prisimena nuo 7 klasės, kai juos mokiau.“
– Man santykis su mokiniais yra tas dalykas, kuris nušviečia kasdienybę. Ir dar labiau nušviečia kasdienybę, jei drauge su jais sugebame gerų darbų padaryti – gerą tekstą parašyti, gerai egzaminus išlaikyti. Man atrodo, kad tai bendradarbiavimas – draugiškas, šiltas. Kai esi ne baubas, kai tavimi pasitikima. Daug tokių momentų yra mano darbe. Per pamokas stengiamės daug juokauti, šypsotis, bendrauti, diskutuoti, dalintis savo pasauliu. Man tai pasiteisina.
Kol kas tų gražių momentų mokykloje išgyvenu gerokai daugiau nei blogų. Mokykloje yra smagu dirbti, bet taip – čia patiri didelį emocinį nuovargį.
– Dusyk darėte pertrauką – buvote išėjusi ir vėl grįžote į mokyklą. Kaip tuomet buvo, kai grįžote į klasę?
– Keistas jausmas buvo. Tuomet jaučiau kažko nebesuprantanti apie vaikus. Atrodė, nors nebuvai mokykloje vos metus, įvyko didžiulis poslinkis. Bet grįžti buvo gera.
Mokiniams galiu daug ką atleisti.
E. Banytė
Viena mano pertrauka buvo bandant rašyti disertaciją. Nesėkmingai. Tiesą pasakius, labai džiaugiuosi, kad neapsigyniau, nes nesu tikra, ar nebūtų manęs įsukęs akademinis, universitetinis gyvenimas. Esu dėsčiusi ir man visiškai nepatiko darbas su studentais. O su mokiniais man labai patinka.
– O kodėl?
– Galiu pasakyti, kas nepatiko dirbant su studentais. Pirma, nepatiko daugumos jų vartotojiškas požiūris. Jie nori iš tavęs patenkinamo pažymio. Nemažai daliai jų nėra svarbu, ką išmoko, ką išsinešė. Tai labai vartotojiška. Kai į auditoriją ateina 23, 24 metų ar dar vyresnis žmogus ir maigo telefoną, kalba su draugu garsiau už tave, išvis nelanko paskaitų, apsireiškia semestro pabaigoje ir klausia: „O ką man čia dabar daryti?“, tuomet kyla klausimas: „Kur jūs, kolega, buvote visą semestrą?“ Tokie atvejai nėra tokie dažni, kaip kad galėtų pasirodyti, bet to nenoriu atleisti. Tai juk suaugęs žmogus.
O mokiniams galiu daug ką atleisti.
Taip pat skaitykite
Pati pamoka, klasės valdymas yra žavus ir patrauklus tuo, kad jį gali padaryt tokį, kokį nori. Viską lemia tavo kūrybiškumas ir santykis su klase. Gali rinktis klasikinę pamoką, kai aktyvesnis yra mokytojas, ir tai gali būti labai vykusi pamoka. Gali rinktis labai interaktyvią pamoką, kai viską daro patys mokiniai. Dažniausiai šie du dalykai būna derinami. Taikai technologijas, juk ir telefonas yra puikus įrankis, kurį reikia mokėti panaudoti.
O svarbiausia – man patinka bendrauti su vaikais. Jie neturi tų savotiškų prietarų, kurių turi suaugusieji, kurias diktuoja mūsų patirtys. Kita vertus, jie turi kitokių prietarų, kurie kyla iš patirties trūkumo. Tad tenka balansuoti.
Ir tau, mokytojui, yra svarbiau, kad vaikai ne kokią nors datą įsimintų, o tai, kad įgytų kokią nors gyvenimišką kompetenciją. Kai pamatai, kad jie kažką suprato apie dalyką, apie save, apie pasaulį, tai ir yra tau dovana.
– Kaip pasitinkate šiemetines permainas – tarpinius patikrinimus, rengimąsi jau kitokiems egzaminams dar po metų?
– Su nerimu, kaip ir kiekvienas vienuoliktokų mokytojas. Kita vertus, džiaugiuosi tuo, kad esu lituanistė, tad pirmas mūsų tarpinis patikrinimas bus kalbėjimo dalis. O ten iš esmės tikrina teksto suvokimą ir gebėjimą diskutuoti. Bus vaikų, kuriems tai bus labai sunku, ir nežinau, kaip jiems galėsiu padėti, nes jiems tiesiog sunku kalbėti, nes jie yra introvertiški, nedrąsūs. Jie turės atlikti milžinišką darbą su savimi. Kai kuriais atvejais reikės ir psichologo pagalbos. Bet tai yra konkreti kompetencija, tai nėra tai, kad turiu išeiti gabalą programos iki tam tikros balandžio dienos.
Aišku, neramu ir dėl vadovėlių. Nežinia, kiek jų bus, kokie jie bus, kokia jų kokybė bus. Buvau ir pati gavusi kelis siūlymus parašyti vadovėlį. Atsisakiau, nes terminai labai spaudžia. Tai būtų buvę vasaros pardavimas.
Neadekvatu, kokie yra lūkesčiai ir kiek mažai į mokytojus investuojama.
E. Banytė
Tad rūpesčių yra labai daug. Kita vertus, į šį procesą žiūriu labai viltingai ir gana pozityviai. Bent jau dėl lietuvių kalbos. Dėl kitų dalykų turiu abejonių. Bet dėl lietuvių kalbos manau, kad seniai reikėjo pokyčių, reikėjo trumpinti programą, mažinti kūrinių skaičių, reikėjo skaidyti egzaminą, kad nebūtų tik vienas rašinys. Tokių pokyčių reikėjo ir aš jais esu patenkinta. Ar jie įgyvendinami tokiu būdu, kaip reikėtų, nežinau.
Viena vertus, tai, kad pažymys bus sudaromas iš trijų dalių, primena tarptautinį bakalaureatą. Kita vertus, tarptautiniame bakalaureate niekas neprašo atsisėdus prie kompiuteriuko sukurti tekstuką. Ten yra labai rimti tiriamieji darbai, kuriais tikrinamos tam tikros kompetencijos. O lietuviškoje sistemoje iki tyrimo niekaip neprieiname.
Bet bet kuriuo atveju pokyčiai yra į gera.
– Elžbieta, o kodėl kilo tokia pasipiktinimo banga dėl tarpinių patikrinimų?
– Manau, kad susidėjo daug dalykų. Vienas iš jų – programas buvo vėluojama atnaujinti, buvo skelbiama viena data, paskui ji buvo pavėlinta. Paskui pasakė, kad mašina važiuoja, bet kokia kaina stumiame programas ir tarpinius patikrinimus. Matau didelę ministerijos komunikacijos problemą.
Iki šiol nemačiau tokios Švietimo ministerijos, kuri šitaip nepagarbiai elgtųsi su švietimo bendruomene. Kaip galima kelis kartus pasakyti, kad mokytojai yra tokie kūrybiški, kad gali dirbti be vadovėlio, be pratybų... Tai tuomet ir mokėkite kaip už kūrybinę profesiją, kaip reklamos agentui.
Neadekvatu, kokie yra lūkesčiai ir kiek mažai į mokytojus investuojama.
Tačiau kai kurie kolegos, kuriuos labai gerbiu kaip specialistus, mokytojus, eruditus, man atrodo, perlenkė lazdą. Dėl to viešo tarpinių patikrinimų malimo į miltus. Anksčiau ar vėliau tas pokytis turi įvykti. Aišku, kad šie metai bus labai sunkūs. Dabar bendruomenė susiskaldžiusi, įerzinta, visi tik ir laukia, kad bus labai blogai. O man atrodo, kad tragedijų čia nebus – eis ir praeis. Gal šiemet viskas nebus labai sklandu, bet po metų bus sklandžiau.
Žinoma, galbūt aš nematau tragedijos, nes dirbu privačioje mokykloje, kur mažiau mokinių. Jei turėčiau 120 vienuoliktokų, galbūt kitaip kalbėčiau.
Čia turbūt telieka amžiną atilsį Aurelijaus Katkevičiaus žodžius pakartoti: mokytojams atlyginimai turi būti pakelti dabar ir bent dvigubai. Man atrodo, kad daug nepasitenkinimo kyla ir todėl, kad darbas yra sunkus, o sąlygos ne visuomet pačios geriausios, už tai nėra mokamas adekvatus atlygis. Jauni mokytojai turi šeimas, paskolas. Girdėjau ne vieną istoriją, kai žmogus išvis negauna paskolos. Šie dalykai neprisideda prie prestižo, kurio buvo siekiama. Ir, žinoma, nebus pasiekta. Tai jau kaip patyčia.
– Kaip jūs pati tapote mokytoja?
– Kai įstojau į universitetą, tai buvo 2009 metai, dekanas Antanas Smetona mūsų paklausė, kodėl mes stojome į filologiją. Aš atsakiau, kad visai norėčiau būti mokytoja. O docentas A. Smetona sako: o mokytojų Lietuvoje ir taip yra per daug. Jis tiesiog pakartojo naratyvą, kuris tuomet buvo transliuojamas. Juk vienu metu netgi buvo grasinama, kad mokytojai turės eiti į išankstinę pensiją, nes jų tiek per daug priruošta, kad užteks 30 ar 40 metų. O dabar matome visiškai kitokią situaciją, nors praėjo vos keturiolika metų.
Manau, tai rodo, kad visiškai nežiūrima į ateitį, tai rodo negebėjimą analizuoti gilesnių problemų. Tai yra ne tik apie pinigus, tai ir apie mokytojų psichologinę mokytojų gerovę, pasirūpinimą jais, darbo sąlygas.
Sudeginame žmogų ar nesudeginame? Paliekame jį stabilų ir laimingą? Ar mes padarome iš jo piktą, kartais netgi agresyvų iš pervargimo, iš nepasitenkinimo, iš to, kad jam nuolat ant galvos pilamos pamazgos?
– Jūs ne kartą esate pabrėžusi, kad didelė skirtis yra tarp to, kai dirbote valstybinėje mokykloje, ir dabar, kai dirbate privačioje. Kokia ta skirtybė?
– Čia aš taisau maždaug 50 mokinių darbus, ten aš taisydavau daugmaž 120 mokinių darbus. Tai yra didžiulis skirtumas.
Kitas dalykas – kolektyvas. Jaunas, iniciatyvus, nėra intrigų. Jei jos prasideda, administracija jas suvaldo, jauti, kad tavimi yra rūpinamasi ne tik kaip specialistu, bet ir kaip žmogumi. Prie tavęs prieina ir klausia: kuo aš tau galiu padėti? O ne: tu dabar privalai padaryti tą ir tą.
Laikau save perdegusia mokytoja.
E. Banytė
Nėra autoritarinio prado, kai ateini į mokytojų kambarį ir matai: o, yra kažkoks įsakymas ir tavo pavardė jame.
Privačioje mokykloje yra daug dalykų, kurie labai sunkų darbą padaro kur kas lengvesnį, jautiesi suprastas, svarbus, psichologiškai saugus.
Ir, žinoma, didesnis atlyginimas.
– Vis dažniau girdime mokytojų perdegimo, išsekimo istorijas ir tai, kad jie palieka mokyklą. Jūs esate kada nors jautusi, kad priėjote šią ribą?
– Taip. Laikau save perdegusia mokytoja. Prieš septynerius aštuonerius metus tryškau idėjomis, energija, noru. Dabar mano noras yra kiek įmanoma geriau atlikti savo darbą, su niekuo nesusipykti, grįžti namo, pailsėti, gauti pinigų, išvykti atostogų. Mano norai – gana minimalūs. Ir tai yra darbuotojo, o ne mokytojo norai. Mokytojo norai, kai buvau jauna, buvo kitokie. Norėjau sužadinti mokiniams smalsumą, skaitymo malonumą ir t. t. Dabar tokių ambicingų tikslų nebekeliu. Bet kartais tai pavyksta natūraliai. Kai pavyksta, džiaugiuosi, kai nepavyksta, nebenusiviliu, kaip kad būdavo jaunystėje.
– Kas tas mokyklos masalas, dėl kurio dirbate šį darbą?
– Ko gero, bendrystė su mokiniais ir prasmės pojūtis. Neįsivaizduoju prasmingesnio darbo. Na, gerai, po gydytojo, policininko, ugniagesio. Visi šie darbai yra tie, kurių negali nebūti. Ir tas prasmės pojūtis tave „veža“, pakylėja, nepaisant visų sunkumų.
Man atrodo, mokytojai, na, gal kai kurie, yra truputį narciziški ir labai idealistiški. Iš šių dviejų savybių, – vienos gražios, kitos nelabai, – susideda komplektas.
Viena vertus, tau patinka, kai esi įdomus, svarbus. Kita vertus, tu nori prasmės pojūčio. Tai ir yra mokytojas.
Taip, mokytojo darbas toks – narcizams ir idealistams, bet labai prasmingas.
Mano tetai, kuri mokykloje dirbo per 40 metų, šiemet bus pirmoji Rugsėjo 1-oji be mokyklos. Ir aš jau matau, kaip jai prasideda nerimas, nejaukumas. Ji džiaugėsi, kad man smagu, nes prasideda mokslo metai.
– Ką sau pasakytumėte Rugsėjo 1-osios proga?
– Elžbieta, būk savimi, nepamiršdama, kad vaikai taip pat turi tokią teisę. Palinkėčiau sau kantrybės, nedaryti kompromisų dėl akademiškumo, nes ir dėl to susirenkame į mokyklą, išlaikyti empatiją sudėtingose situacijose, gebėti atsitraukti, kai to reikia, ir nedaryti dramų.
