Praėjusiais metais oficialiai fiksuotas 41 pogimdyminės depresijos atvejis, nors su jos simptomais susiduria viena iš penkių vaikelio susilaukusių moterų. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pripažįsta, kad oficiali statistika neatitinka realybės, o pogimdyminė depresija neretai gali slėptis po kitų diagnozių šydu.
Lietuvą supurčius tragedijoms, kai mamos arba nužudo savo vaikus, arba iš gyvenimo pasitraukia pačios, vis garsiau imta kalbėti apie psichikos sveikatos sunkumus, su kuriais susiduria moterys po gimdymo.
Tiesa, žvelgiant į oficialią statistiką gali atrodyti, kad problemos praktiškai nėra, mat praėjusiais metais pogimdyminės depresijos diagnozę išgirdo vos 41 moteris.
Tačiau gimdžiusių moterų apklausos rodo visai kitą tendenciją – remiantis jomis, pogimdyminės depresijos simptomus patiria viena iš penkių gimdžiusių moterų.
„Oficiali statistika neatitinka realybės“, – parlamento Sveikatos reikalų komiteto (SRK) posėdyje kalbėjo SAM Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas.
Slepiasi po kitomis diagnozėmis
Kaip komiteto posėdyje kalbėjo I. Rubikas, praėjusiais metais nustatytas 41 pogimdyminės depresijos atvejais, panašus šio sutrikimo atvejų skaičius kasmet nustatomas pastarąjį dešimtmetį.
„Gali būti, jog nemaža dalis tų sutrikimų yra ne tik neatpažįstama, bet gali būti klasifikuojami po kitomis kategorijomis, kaip, pavyzdžiui, įprasta depresija, kurios turime virš 30 tūkst. ir ten tikrai daug kas slepiasi, tiesiog nėra susiejama su aplinkybe nėštumo arba gimdymo“, – dėstė SAM Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas.
Taip pat skaitykite
Pasak jo, atliktos apklausos rodo, kad maždaug viena iš penkių moterų Lietuvoje patiria pogimdyminės depresijos simptomus.
I. Rubikas teigė, kad SAM imasi priemonių pogimdyminės depresijos prevencijos stiprinimui, tačiau, kaip rodo duomenys, dėmesio šiai sričiai stygius vis dar matomas.
„2023 metais jau buvo nustatytas prioritetas visiems sveikatos biurams – pogimdyminės depresijos prevencija. Matome, kad tik mažiau nei pusė apklaustų biurų kažką darė šioje srityje.
Tai reflektuodami šią patirtį matome poreikį ir keisime šiek tiek prioritetų įgyvendinimo sistemą tam, kad galėtume geriau stebėti ir įgyvendinti ministerijos nustatytus prioritetus, teikian visuomenės sveikatos biuro paslaugas“, – aiškino I. Rubikas.
Be kita ko, kaip vardijo SAM atstovas, numatyta, kad išleidžiant moterį po gimdymo namo, ji turi būti raštu ir žodžiu informuota apie pogimdyminę depresiją ir pagalbos galimybes, informacija turi būti įvesta į e.sveikatos kortelę.
„Šitą klausimą matome, kad yra poreikis tobulinti, nes iki šiol dar nėra taip, kaip tikėjomės. Ministerija parengusi dalomąją medžiagą, išplatinusi sveikatos priežiūros įstaigoms skaitmeniniu formatu. Taip pat yra numatyta, kad <...> didesniuose gimdymo namuose turi būti psichologo, socialinio darbuotojo pagalba gimdyvei.
Taip pat skaitykite
Numatytas vizitas per pirmas tris dienas po gimdymo namuose, kur, be kita ko, turi būti įvertinamas šeimos socialinis bei psichologinis pasirengimas auginti vaiką. Tai nėra itin daug, bet yra tam tikri pagrindai nuo kurių galime atsiremti“, – komiteto posėdyje kalbėjo SAM atstovas.
Problemas kelia ir mokymai
SRK posėdyje dalyvavęs Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas prof. Mindaugas Kliučinskas teigė, jog šiuo metu sveikatos priežiūros specialistai, prižiūrintys nėščiąsias, nevisada turi galimybę sužinoti, kokia buvo moters psichikos sveikata iki nėštumo.
„Ypač, jei ji lankosi privačiame sektoriuje. Tai parodė prieš metus įvykęs Kaune įvykis, kai moterį rado Nemune su naujagimiu, ir išaiškėjo, kad problemos buvo gerokai anksčiau iki nėštumo“, – kalbėjo profesorius.
Dar viena iššūkių priežastimi jis įvardijo vadinamąsias nėščiųjų mokyklėles. Pasak M. Kliučinsko, po jų į gydymo įstaigas nėščiosios atvyksta su labai skirtingu žinių bagažu.
„Jos yra visiškai nereglamentuotos, jos neturi jokios aiškios reglamentacijos, kokie būtų mokymai, ko mes norime, ko mes siekiame išmokyti. Moterys kartais atvažiuoja su labai neadekvačiomis vizijomis ir įsivaizdavimais apie gimdymą ir apie pogimdyminį laikotarpį“, – kalbėjo klinikos vadovas.
M. Kliučinskas kalbėjo, jog socialinių darbuotojų ir medicinos psichologų darbas stacionarinėse gydymo įstaigose galimas tik pačių gydymo įstaigų sutaupytų etatų sąskaita.
Taip pat skaitykite
„Atsisakome akušerės, atsisakome gydytojo, įsteigiame psichologą, socialinį darbuotoją ir tą sąskaitą mes turime. Mūsų viena iš didžiausių ligoninių, turime virš 3 tūkst. gimdymų per metus. Iš savo resursų turime socialinį darbuotoją, dirbantį 0,75 etato ir puse etato psichologus dirbančius.
Tai reiškia, kad šita paslauga yra neapmokama ir kiek mes iš savęs išspaudžiame, tiek ir išspaudžiame“, – sakė profesorius.
Galiausiai, kaip sakė M. Kliučinskas, problema ta, kad po to, kai moteris palieka gydymo įstaigą, viskas lieka jos rankose. Jai gali būti išduoti lankstinukai, kita informacinė medžiaga, tačiau viskuo rūpintis paliekama jai pačiai.
„Viskas lieka moters rankose – ar ji nueis į tas grupes geras, ar ji nueis pas tą psichologą. Žinome, kad psichologą reikia nemažai pinigų ir ten eilė atitinkama. Vėlgi, visos puikios nevyriausybinės organizacijos atsakomybės neneša, tiesiog daro darbą iš geros širdies“, – kalbėjo Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas.
