„Paliekant ligoninę niekas nepaklausė, kokios būsenos išeinu“, – pasakoja Kotryna, prieš du mėnesius susilaukusi vaikelio. Ji, kaip ir daugelis kitų moterų, po gimdymo susidūrė su emociniais iššūkiais bei spaudimu atitikti švytinčios mamos stereotipus. Tiek pati Kotryna, tiek specialistai tikina – psichologinės pagalbos po gimdymo itin trūksta, o vos gimus vaikui mama nustumiama į antrą planą.
Kotryna vaikelio susilaukė prieš du mėnesius. Mažylis buvo planuotas ir itin lauktas – beveik dvejus metus negalėję kūdikio susilaukti natūraliai, Kotryna su vyru pasinaudojo pagalbinio apvaisinimo procedūromis.
Pirmi trys nėštumo mėnesiai nebuvo paprasti, tačiau likęs laikotarpis iki kūdikio gimimo, kaip pasakojo moteris, buvo gana lengvas tiek fiziškai, tiek emociškai. Nesudėtingas buvo ir pats gimdymas.
Vis dėlto jau pirmąją parą po gimdymo Kotryną užplūdo emocijų banga, bet jos nebuvo tokios, apie kokias dažniausiai kalbama. Vietoj euforijos ir begalinės meilės vaikui, ji juto baimę, nerimą ir pasimetimą.
„Dabar gailiuosi, kad pagalbos nesikreipiau anksčiau, jau pirmą mėnesį“, – apie po gimdymo užklupusius iššūkius dalijosi moteris.
Užplūdo sunkumų banga
Kaip portalui LRT.lt pasakojo Kotryna, emociniai sunkumai prasidėjo pirmąją dieną po gimdymo. Jos vaikelis gimė naktį, apie 3 val., tad jausdama didžiulį nuovargį ji turėjo visą dėmesį sutelkti į kūdikį.
„Buvo sudėtinga. Buvau fiziškai nepailsėjusi. Laimė, su vyru gavome privačią palatą, tad jis rūpinosi vaiku, nes aš buvau nemiegojusi.
Rūpintis vaiku reikėjo nuo pat pirmos minutės, ligoninės specialistai rekomendavo kartu miegoti. Buvo keista, nejauku, nesmagu, bijojau prispausti vaiką. Jutau daug baimės, nepasitikėjimo ir, galiausiai, nežinojimo, ką daryti, nuo ko pradėti“, – prisiminė Kotryna.
Iššūkiu tapo ir vaiko maitinimas – pirmąją konsultaciją dėl žindymo ji gavo praėjus kone pusei paros po gimdymo. Kotryna pasakojo, kad prieš gimdymą jautėsi turinti pakankamai žinių ir galinti pasirūpinti vaikeliu, tačiau jo gimimą sekė pasimetimas, baimė ir kaltės, kad viską daro negerai, jausmas.
„Labiausiai viską apsunkino tai, kad nepajutau meilės vaikui iš pirmo žvilgsnio. Tiesą sakant, tik dabar, kai praėjo du mėnesiai, ta meilė ateina. Todėl labai sunku atiduoti visą savo gyvenimą žmogui, kurio nemyli, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. Su tuo buvo labai sunku susitaikyti ir, tiesą sakant, dar iki galo nesusitaikiau“, – atvirai išgyvenimais dalijosi Kotryna.
Įtaką tokiai savijautai, jos manymu, padarė paskutiniai nėštumo mėnesiai. Kadangi tai pirmasis jos kūdikis, išėjusi motinystės ir gimdymo atostogų Kotryna galėjo laiką skirti savo poreikiams ir pomėgiams.
Labiausiai viską apsunkino tai, kad nepajutau meilės vaikui iš pirmo žvilgsnio. Tiesą sakant, tik dabar, kai praėjo du mėnesiai, ta meilė ateina.
Kotryna
„Buvo labai sunku pradėti rūpintis kūdikiu ir visiškai nekreipti dėmesio į savo poreikius. Pradėjau ilgėtis senojo, nepriklausomo gyvenimo. Nežinau, ar vadinamosios dekretinės atostogos nėštumo pabaigoje turėjo teigiamą efektą.
Per jas turi daug laiko tik sau, gali beveik nieko neveikti, tenkinti savo poreikius, ilsėtis. Gal kai kurios moterys per jas pailsi ir nusiteikia, kad bus sunku po gimdymo ir viso to neliks, bet žinote – kai prie gero įpranti, po to labai sunku visą savo laiką atiduoti kažkam kitam“, – sakė Kotryna.
„Jaučiausi blogai, kad aš – kitokia“
Savaitės po gimdymo Kotrynai buvo dar sunkesnės. Ji pajuto stereotipų, kad mama turi būti švytinti ir pripildyta meilės bei laimės, naštą.
„Turiu artimą draugę, kuri pagimdė savaitę po manęs. Jai viskas buvo atvirkščiai – ji iškart tapo labai laiminga, labai norėjo rūpintis kūdikiu, jai viskas kažkaip lengvai išėjo. Jaučiausi labai blogai, kad aš – kitokia.
Nebuvo taip, kad nežinočiau, jog yra tokie stereotipai, nes daug domėjausi prieš tai, apie tai girdėjau įvairiuose kursuose, bet kai tai atsitinka, vis tiek sunku. Sunku, kad aš nesu laiminga“, – dalijosi jauna mama.
Atrodė, kad esu kalėjime, bet kartu nenorėjau iš jo išeiti, nes atrodė, kad tiesiog nėra prasmės kažką daryti.
Kotryna
Kalbėdama apie pirmą mėnesį po gimdymo Kotryna pasakojo tuo metu nenorėjusi net valgyti. Save ji vadino pavalgyti mėgstančiu žmogumi, todėl tai, kad apie maistą nė negalvojo, jai atrodė keista. Ji prisiminė, kad vyras jos nuolat klausdavo, kokio maisto jie galėtų pasigaminti ar nusipirkti, bet ji nenorėjo nieko.
„Nieko nenorėjau: nei ką nors veikti, nei kur nors išeiti, nors visada buvau iš tokių aktyvesnių žmonių. Atrodė, kad esu kalėjime, bet kartu nenorėjau iš jo išeiti, nes atrodė, kad tiesiog nėra prasmės kažką daryti. Viskas atrodė blogai, mintys buvo tokios neigiamos, gyvenimas atrodė toks blogas, kad atrodė, jog niekas nepadės, tai kam apskritai stengtis.
Gal tai nebuvo pogimdyminė depresija arba tai buvo lengva jos forma, nes nebuvo taip, kad dabar man liūdna, bet žinau, kad tai praeis. Buvo jausmas, kad niekada tas liūdesys ir neigiamos mintys nesibaigs“, – apie patirtus išgyvenimus kalbėjo Kotryna.
Pagalbos reikėjo ieškoti pačiai
Kad jai reikalinga pagalba, kaip sakė Kotryna, pripažinti nebuvo paprasta. Be to, nei paliekant ligoninę po gimdymo, nei vėliau, kai poliklinikoje lankėsi su kūdikiu, moteris nesulaukė nė vieno klausimo apie tai, kaip ji jaučiasi.
Mama prisiminė, kad jai buvo pasakyta, kokiu atveju kreiptis dėl fizinės sveikatos problemų, nors ir ši informacija, anot jos, buvo pateikta abstrakčiai, o iškilus tikrai problemai, pagalba buvo sunkiai prieinama. Apie psichologinę pagalbą Kotryna negavo jokios informacijos.
„Dar būnant ligoninėje, kai ateidavo akušerės pažiūrėti, kaip mums sekasi, buvo palaikymas, padrąsinimas, kad nesinervinčiau, kad viskas bus gerai, kad viskas susitvarkys ir tai tiesiog laikinas etapas. Buvo paskatinimas nepalūžti.
Taip pat skaitykite
Bet ką daryti išėjus, niekas nepasakė, jokios informacijos apie tai nebuvo. Tiesą sakant, paliekant ligoninę niekas net nepaklausė, kokios būsenos išeinu. Arba, tarkime, po kelių dienų, kai pirmą kartą su vaiku važiavome į polikliniką pas gydytoją, niekas taip pat nepasidomėjo, kaip aš jaučiausi“, – pasakojo moteris.
Kotryna teigė, kad buvo žmonių, sakančių, kad „vaikas sveikas, ko čia liūdi, gimdymas praėjo gerai, vyras padeda“ ir ieškančių loginio paaiškinimo jos liūdesiui. Tačiau artimiausioje aplinkoje ji sakė jautusi palaikymą – jos savijautą suprato vyras, artimos draugės, pažįstami žmonės:
„Šeimoje, artimoje aplinkoje tikrai daugiau domėjosi, kaip jaučiuosi aš. Bet vienų aplinka yra vienokia, kitų – kitokia.“
Galiausiai Kotryna nutarė kreiptis pagalbos. Psichoterapija jai nebuvo naujiena, ją moteris lankė kelerius metus prieš susilaukdama vaikelio, tad žinojo, kur ieškoti pagalbos.
„Ieškojau ir gavau, nes žinojau, ir kur ieškoti, ir ko tikėtis. Tai tikrai padėjo. Dabar gailiuosi, kad pagalbos nesikreipiau anksčiau, jau pirmą mėnesį, kuris ir buvo sunkiausias. Bet tuo metu mintys buvo tokios slogios, jog atrodė, kad negaliu sau leisti išeiti net į psichoterapiją.
Bandžiau neigti, įtikinti save, kad man nėra taip blogai. Aš, kuri žino, ką reikia daryti, kaip reikia spręsti tas problemas, kur ieškoti pagalbos, vis tiek ilgą laiką delsiau. Buvo sunku žengti tą žingsnį, išeiti į psichoterapiją, nes ir kūdikį reikėjo su kažkuo palikti, tai taip pat buvo baisu. Baisu buvo pripažinti, kad yra taip blogai.
Dabar gailiuosi, kad pagalbos nesikreipiau anksčiau, jau pirmą mėnesį, kuris ir buvo sunkiausias. Bet tuo metu mintys buvo tokios slogios, jog atrodė, kad negaliu sau leisti išeiti net į psichoterapiją.
Kotryna
Jei būtų kas nors anksčiau paklausęs, gal būčiau anksčiau susimąsčiusi ir pasinaudojusi pagalba. Bet niekas nepasiūlė“, – kalbėjo Kotryna.
Dabar ji jaučiasi geriau ir į gyvenimą žvelgia šviesiau – jauna mama kreipėsi pagalbos į specialistus ir portalo LRT.lt paklausta, ar jie jai padėjo, atsakė: „Taip. Tikrai padėjo.“
Iš mamų tikimasi dieviškų gebėjimų
Diskusija apie sunkumus, kuriuos po gimdymo patiria moterys, viešojoje erdvėje suaktyvėjo po nelaimės Kaune, kai žuvo jauna moteris ir tą pačią dieną iš ligoninės namo parsivežtas naujagimis. Kaip pranešė pareigūnai, moteris su kūdikiu ant rankų iš namų išėjo naktį, ryte jų pasigedo pabudęs jos sutuoktinis. Tą pačią dieną moters kūnas buvo rastas Nemune. Po poros dienų ten pat rastas ir naujagimio kūnelis.
Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos atliktos 2019–2020 metais gimdžiusių moterų apklausos metu „Mano gimdymas“ surinkti duomenys parodė, kad su pogimdymine depresija susidūrė 21 proc. gimdžiusių moterų, o 3 proc. jų po gimdymo patyrė potrauminio streso sutrikimus. Sunkesnių ar silpnesnių potrauminių reakcijų po gimdymo turėjo dar beveik 20 proc. moterų. Su pogimdymine depresija gali susidurti ir iki 10 proc. tėčiais tapusių vyrų.
Projekto „Mama mums rūpi – pogimdyminė depresija ir pagalba“ bendraautorė, strategė ir koordinatorė Nida Vildžiūnaitė portalui LRT.lt sakė, kad vienas iš populiariausių stereotipų arba lūkesčių, virtusių stereotipais, yra tai, jog mama po gimdymo turi būti švytinti ir apimta euforijos, o vienintelės neigiamos emocijos bus susijusios nebent su per gimdymą patirtu skausmu.
Apie emocinius ir psichologinius iššūkius, kuriuos patiria ką tik mamomis tapusios moterys, pasak jos, nėra kalbama.
Taip pat skaitykite
„Visos visuomenės grupės – nuo vaikų iki senjorų – turi tą lūkestį, kad mama su vaiku tikrai bus laiminga, rami, įgaus nerealių, dieviškų gebėjimų. Mes tą matome filmuose, knygose, pasakose – mama yra gelbėtoja.
Iš dalies toks mamos paveikslas yra tiesa, tačiau kai imame moterį kaip vaiko augintoją, mes tikrai matome įvairesnius mamos vaidmenis. Didžioji dalis jų yra buitiniai, finansiniai, psichikos sveikatos, fizinės sveikatos ir apskritai savo ir kitų gyvenimo suderinimo klausimai. Mamos klausimai yra gyvenimo klausimai“, – kalbėjo N. Vildžiūnaitė.
Apie tą emocinę, šešėlinę pusę, sudėtingus jausmus, kuriuos patiria, mamos per mažai girdi. Per mažai apie tai diskutuojama, o kai mamos realybėje su tuo susiduria, jau būna per vėlu.
N. Vildžiūnaitė
Paklausta, kaip tokie stereotipai veikia ką tik vaikelio susilaukusias mamas, projekto „Mama mums rūpi – pogimdyminė depresija ir pagalba“ bendraautorė sakė sutinkanti, kad tai yra vienas iš pirminių, bet neužfiksuotų šaltinių, moterims po gimdymo keliančių didelį stresą. Anot N. Vildžiūnaitės, šiam stereotipui pasiduodame to net nejausdami, apie tai apskritai nekalbama.
„Tikrai ryškiai matyti mamų sutrikimas, kurį apipina sunkesni jausmai, tokie kaip pasimetimas, kaltė, baimė dėl to, kad tu neatitinki tų lūkesčių, kuriuos įsivaizdavai, kad automatiškai turi atitikti. <...>
Apie tą emocinę, šešėlinę pusę, sudėtingus jausmus, kuriuos patiria, mamos per mažai girdi. Per mažai apie tai diskutuojama, o kai mamos realybėje su tuo susiduria, jau būna per vėlu“, – aiškino N. Vildžiūnaitė.
Pasak jos, moteriai, nežinančiai, kad po gimdymo yra visiškai normalu turėti visą puokštę skirtingų emocijų, suvokti tai, kaip ji jaučiasi, gali būti sudėtinga. Kaip teigė „Mama mums rūpi – pogimdyminė depresija ir pagalba“ bendraautorė, svarbu žinoti, kad daugelis mamų susiduria su tokiomis emocijomis, o euforiniai ir sunkūs jausmai gali eiti greta. Kai tai žinai, anot N. Vildžiūnaitės, susitaikyti su realybe yra paprasčiau.
„Bet kai tu to nežinai, tokius jausmus yra sunku priimti, nes tu tai suvoki kaip savo nesėkmę, kaip tai, kad tu kaip mama esi nevykusi, netinkama. O pasakyti apie tai kažkam yra gėda ir jauti kaltę, kad per mažai padarei, nepasiruošei. Mamos užsisklendžia ir mano, kad pačios turi tai išspręsti“, – kalbėjo N. Vildžiūnaitė.
Pagalbos trūkumas – akivaizdus
„Mama mums rūpi – pogimdyminė depresija ir pagalba“ bendraautorė, kaip ir Kotryna, portalui LRT.lt sakė, jog iš tikro pagalbos mamoms, susiduriančioms su psichologiniais iššūkiais po gimdymo, stinga. Kaip sakė N. Vildžiūnaitė, Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos apraše nėra nė žodžio apie emocijas, psichiką, gerovę.
„Ten nieko apie tai nėra. Viskas palikta sveikatos priežiūros specialistams ir jų geranoriškumui, empatijai ar emociniam išprusimui. Bet tai nėra sveikatos specialistų asmeninis reikalas ir tuo labiau nėra mūsų, kaip NVO sektoriaus, reikalas, nes tai labai didelis klausimas, į kurį reikia pažiūrėti net ir reformos lygiu“, – teigė N. Vildžiūnaitė.
Reikėtų pakeitimus daryti iš esmės. Šiuo metu nėščiosios neturi konsultacijų nei su psichologu, nei su kitu gerovės specialistu.
N. Vildžiūnaitė
Ji pridūrė, kad jei nėščiosioms ir moterims po gimdymo būtų užduodami klausimai apie jų emocinę savijautą, jos dažniau suprastų, kad tai yra svarbu, kad jos gali kalbėtis, gali dalintis išgyvenimais.
Vieno iš Seimo departamentų Tyrimų skyrius parengė analizę apie tai, kokia psichikos sveikatos pagalba prieinama mamoms bei tėčiams, susilaukusiems vaikelio. Analizėje pažvelgta į Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos bei Nyderlandų pavyzdžius. Iš jų matyti, kad Lietuvai dar yra kur pasitempti.
„Reikėtų pakeitimus daryti iš esmės. Šiuo metu nėščiosios neturi konsultacijų nei su psichologu, nei su kitu gerovės specialistu. Jų nėra teiraujamasi apie savijautą, apie jų būseną, apie jų baimes bei lūkesčius. Jos nėra stebimos pagal kokį nors sveikatos klausimyną, o tai būtų labai paprastas, bet efektyvus žingsnis.
Metodiniuose nėščiųjų priežiūros aprašymuose yra rekomenduojama pasiteirauti moters apie jos gyvenimo sąlygas, išskirtas ir smurto artimoje aplinkoje klausimas, kas labai džiugina. Bet nors tai įrašyta į metodiką, tai nėra vykdoma, nes medikai nežino, kaip daryti“, – portalui LRT.lt sakė „Mama mums rūpi – pogimdyminė depresija ir pagalba“ bendraautorė N. Vildžiūnaitė.
Su projektu „Mama mums rūpi – pogimdyminė depresija ir pagalba“ galite susipažinti ČIA.
Ministerija sako, kad pagalba teikiama
Portalas LRT.lt su klausimais apie tai, kokia emocinė pagalba teikiama moterims po gimdymo, kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM). Kaip jie teigė raštu pateiktame komentare, pradėti ruoštis motinystei moterims rekomenduojama jau planuojant nėštumą. Anot jų, Kreiptis psichologinės pagalbos tiek prieš, tiek po gimdymo moteris gali į psichikos sveikatos centrą, prie kurio yra prirašyta.
„Visi Lietuvos gyventojai yra prirašyti prie pirmines ambulatorines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių psichikos sveikatos centrų, tačiau pasirinkti, kur nori būti prirašytas, gyventojas gali ir pats.
Psichikos sveikatos centruose teikiamos pirminio lygio psichikos sveikatos paslaugos yra nemokamos ir siuntimo šių paslaugų gavimui nereikia. Šiuose centruose paslaugas teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, socialinis darbuotojas ir medicinos psichologas. Medicinos psichologas teikia psichologinio konsultavimo paslaugas ir padeda spręsti bendravimo, santykių su aplinkiniais bei asmenines problemas“, – teigiama SAM komentare.
Kaip nurodo ministerija, esant sudėtingesniems atvejams, gydytojas psichiatras arba gydytojas psichoterapeutas konsultacijos metu gali paskirti pacientėms psichoterapijos seansus. Šioms paslaugoms gauti reikalingas gydytojo siuntimas. Nuo 2020-ųjų metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis vietoje 24 psichoterapijos seansų per metus apmokama 30 seansų.
Kaip teigiama SAM komentare, aprašas„Dėl nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ numato, kad antrinio B lygio paslaugas teikiančioje įstaigoje ir Perinatologijos centre turi būti teikiamos socialinio darbuotojo, medicinos psichologo, žindymo konsultanto paslaugos.
Be to ministerija nurodė, kad 2022 m. SAM taip pat skyrė finansavimą projektui „Pogimdyminės depresijos atpažinimas, rizikos vertinimas, prevencija ir priežiūra nėštumo ir po gimdymo moterų, šeimų priežiūroje“.
„Kuriuo siekiama patobulinti sveikatos priežiūros specialistų – akušerių-ginekologų, akušerių, šeimos gydytojų, slaugytojų – kompetencijas atpažįstant pogimdyminės depresijos požymius, vertinant pogimdyminės depresijos riziką, prižiūrint pogimdymine depresija sergančias moteris, didinti sveikatos priežiūros specialistų žinias ir įgūdžius pogimdyminės depresijos prevencijos ir pagalbos srityje“, – portalui LRT.lt perduotame komentarė teigė ministerijos atstovai.
Seime vykusios Vyriausybės valandos metu sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui buvo užduotas klausimas apie Kaune žuvusią moterį ir tai, kokių veiksmų SAM ketina imtis, kad moterims būtų padėta ir tokios istorijos nepasikartotų.
A. Dulkys klausimą uždavusiam Seimo nariui Arvydui Nekrošiui pateikė tokį atsakymą: „Savižudybių prevencijos, tiek ir darbuotojų, dirbančių sveikatos sistemoje, psichologinės gerovės klausimais mes turime visą konkretų planą. Jeigu jūs leisite, aš jį jums galėsiu atsiųsti raštu, kad detaliau būtų matoma. Tie klausimai yra imami horizantaliai.
Ten yra daug dalykų, daug priemonių. Jūs teisus, kiekviena ši konkreti situacija Lietuvą reklamuoja neigiamai. Aš jums atsiųsiu konkrečiai raštu dėl savižudybių.“
