„Su vokiečiais sutarėme, įgyvendiname ir aš manau, kad tai bus padaryta. Bet įrašymas į NATO dokumentus irgi yra visada svarbus pastiprinantis elementas“, – apie tai, kad NATO viršūnių susitikime Lietuva mėgino pasiekti, kad Vokietijos brigados Lietuvoje klausimas iš dvišalio įsipareigojimo taptų NATO plano dalimi, sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Šįkart „Savaitėje“ – pokalbis su juo.
– Tai, kai mes sakome, kad dabar pagal naujuosius planus Lietuva, na, ir turbūt visos Baltijos valstybės bus ginamos nuo pirmos agresijos minutės nuo pirmo centimetro, kokią dalį užtikrinant šitą gynybą turės užtikrinti pati Lietuva? Tai yra, ką Lietuva turi padaryti, kad tie planai veiktų?
– Pirmiausiai, įgyvendinant šiuos planus, reikės dar detalesnių planų. Tas procesas jau prasidėjęs, vyksta darbai ir aš manau, kad šiais metais jie ir bus padaryti, ir tada kiekviena šalis – jau irgi procesas prasidėjęs – dar iki patvirtinant, formaliai deklaruoja konkrečius pajėgumus šiems planams įgyvendinti.
Lietuva – šalis nėra didelė, tai, be abejonės, mes visus savo pajėgumus skiriame šių planų įgyvendinimui, nes tai susiję su mūsų gynyba. Kitos šalys, kurios didesnės, matyt, tam tikrą dalį, tam tikrus segmentus, bet kokiu atveju, norint konkrečiai įgyvendinti šiuos planus, tiesiog šalys turi skirti konkrečius pajėgumus. Darbas vyksta, šalys skyrė ir, aš manau, kad tai bus planai, kaip ir savo laiku Šaltojo karo laikais, kai buvo planas gintis nuo tos vadinamosios uždangos, ribos visom pajėgomis, buvo pajėgos priskirtos. Tai dabar priskirtos konkrečios pajėgos, viskas numatyta, suplanuota, pasiruošta, tai yra potencialus agresorius, žiūrėdamas iš kitos pusės, matys visai kitą paveikslą, negu buvo prieš dvejus metus.
– Ar į šitą mūsų gynybos planų užtikrinimo veiklą įeina divizijos kūrimas? Mes skaičiuojam šitą, ar ne?
– Be abejo, mes esam NATO dalis, tai mes stiprindami savo pajėgumus, kurdami diviziją ir prie divizijos esančius stiprinančius ugnies galią vienetus, mes kartu stipriname ir savo gynybą, ir NATO planų įgyvendinimą. Žinoma, kad įeina.
– O ar yra numatyti kokie nors nauji ginkluotės įsigijimai? Ir ar galite pasakyti, kokie, jeigu yra numatyti, nes aš taip suprantu, na, tarkim, „Patriot“, jūs pats sakėte, per skystos mūsų kišenės?
– Na, deja, taip. Galbūt būtų taip galima pasakyti ir apie kitus įsigijimus. Tiesiog aš manau, svarbiausia – tai yra politinis sprendimas, kad tam tikri pajėgumai reikalingi. Na, pavyzdžiui, kuriam diviziją ir norim turėti vienetą, kuris divizijai irgi reikalingas, tai yra stiprinantis jos galią, manevrą, pajėgumą. Tai yra tankai, pavyzdžiui, tankų batalionas divizijoje. Šiuo atveju mes ties tuo dirbam ir niekam, matyt, ne paslaptis, kad kariuomenė atlieka tokius vertinimus ir galiausiai, aš manau, kad politinis sprendimas bus priimtas dėl įsigijimo.
– O kiek Lietuvai reikėtų tokių tankų?
– Tai kalbu apie batalioną. Batalionas tai keliasdešimt tankų. Tai gali būti 40 kovinių mašinų, kurios, aš sakyčiau, ko gero, pirmą kartą Lietuvoje, šiuolaikinėje Lietuvoje būtų įgyvendintas toks projektas, nes tankus mes turėjome tik iki 1940 metų.
– Bet planai yra susiję, aš taip suprantu, ir su sąjungininkų buvimu mūsų teritorijoje, ir komunikate yra kalbama apie papildomas pajėgas būtent rytiniame flange, t. y. pas mus. Be Vokietijos karių ar yra numatyta, kokių dar kitų sąjungininkų kariai čia turėtų rastis?
– Vėlgi detaliai neatsakysiu, tačiau dabar Lietuvoje yra priešakinės NATO pajėgos, yra Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgos. Jeigu taip pradėčiau vardinti šalis, tai pamatytumėt, kad vos ne trečdalis NATO valstybių Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje vis tiek vykdo savo karinę veiklą.
– O žiūrėkit, jeigu kalbam apie vokiečius, tai bet kuriuo atveju teks jiems svarbiausias vaidmuo čia, Lietuvoje. Ar jūs turite, ministre, bent menkiausių abejonių, kad Vokietija atsitrauks nuo pažado duoto birželio mėnesį, kad ji dislokuos brigadą Lietuvoje?
– Ne.
– Neturit? Gerai, tada pasakykit, prašau, kodėl NATO viršūnių susitikime Lietuva mėgino pasiekti, kad tas klausimas iš dvišalio įsipareigojimo taptų NATO plano dalimi. Jeigu mūsų baimės ir suprantamos, bet aš taip suprantu, kad palaikymo mes iš kitų neturėjom, buvom visiškai vieni su šituo savo reikalavimu, ir tas mūsų tas atkaklus spaudimas pasibaigė tokia visiška nesėkme. Tai buvo toks tarsi antras frontas. Pirmas buvo kova dėl Ukrainos narystės, kur mes irgi likom visiškai vieni. Ar, jūsų požiūriu, reikėjo tada tokio spaudimo, jeigu jūs sakote, kad neturite, abejonių?
– Aš abejonių neturiu, mes pagaliau gi būtent viršūnių susitikimo metu ir su Vokietijos gynybos ministru buvom susitikę apie tai kalbėjom, sutarėm laiką, kuomet jau konkretizuosim tuos planus. Aš visiems visą laiką primenu, kad jeigu dėl ko nors sutariama, ar tai būtų vokiečiai ar amerikiečiai, bet kokiu atveju kariškių visada kiekvieną susitarimą lydi konkretus planas. Galbūt jie nėra skelbiami, pavyzdžiui, kaip amerikiečiai dislokavosi Lietuvoje, jie nekonkretizavo kažkokių planų, mes nepasirašinėjom kažkokių išimtinių sutarčių, tiesiog sutarėme, ir tai buvo įgyvendinta. Su vokiečiais sutarėme, įgyvendiname ir, aš manau, kad tai bus padaryta. Bet įrašymas į NATO dokumentus irgi yra visada svarbus pastiprinantis elementas. Nesvarbu, kad tie dalykai, dėl kurių sutarę dvišaliu pagrindu ar kitais pagrindais, jie vis tiek vyksta ir vyks toliau, bet NATO dokumentai yra labai svarbūs ateičiai.
– Pone ministre, kiek Lietuvai kainuos pasirengimas naujų gynybos planų įgyvendinimui? Ar galima šiandien pasakyti?
– Na, aš dabar nepasakyčiau, kiek konkrečiai kainuos įgyvendinimas. Viskas kainuoja, tiesiog, jeigu mes norime sukurti, pavyzdžiui, tą patį tankų batalioną, na, vis tiek kalba eina apie milijardą. Galim sukurti kuopą, bus ketvirtadalis šios sumos ir ketvirtadalis viso to pajėgumo. Ta prasme, kiekviena šalis pagal savo poreikius, pagal savo galimybes kuria tuos pajėgumus. Jie yra reikalingi, bet ir turime apsispręsti tada, kiek mes saugumą vertiname, kiek mes jį įkainojame. Ar tai yra pigus dalykas? Tai nėra pigus dalykas.
– Ačiū, pone ministre.
