„Propagandos naratyvas apie NATO viršūnių susitikimą Vilniuje yra itin neskambus, nes Rusija čia neturi kuo pasigirti“, – Rusijos propagandos naratyvą apie NATO viršūnių susitikimą Vilniuje vertina dr. Jedrzejus Morawieckis, mokslininkas, Rusijos ekspertas, nuo 2022 m. vasario kasdien analizuojantis prokremlišką žiniasklaidą, reportažų apie šią šalį autorius.
– Sakėte, kad Rusijos pasakojimai apie NATO aukščiausiojo lygio susitikimą Vilniuje pasirodė ypač neįdomūs. Kodėl taip yra? Kaip galite tai paaiškinti?
– Rusija neturi kuo itin didžiuotis. Tai tęsiasi jau seniai. Pirmiausia buvo patriarchalinis pasakojimas apie Vakarus, kad Rusija pagaliau parodys savo galią „supuvusiems, išglebusiems, sumoteriškėjusiems“ Vakarams. Po įvykių Chersone šis pasakojimas žlugo. Kremliaus propaganda nebeturi pakankamai kuro, kad galėtų skleisti pergalės naratyvą. Viskas, ką jie dabar gali padaryti, tai su likusiu pasitenkinimu sakyti: „O ar aš jums nesakiau?“ „O ar aš jums nesakiau, kad ukrainiečių kontrpuolimas žlunga?“ Bet tai nereiškia, kad rusams jis sėkmingas. Dabar skaitome: „O argi aš jums nesakiau, matote, jie vis dėlto nepriėmė jų į NATO.“
NATO aukščiausiojo lygio susitikimo atveju skamba frazės, kurios, įpratusiems prie tikrų naujienų žiniasklaidos, yra šokiruojančios. Kita vertus, Rusijos piliečių požiūriu, jos yra labai tipiškos.
Labai dažnai pasakojama apie Zelenskio akiplėšiškumą. Susiduriame su tokiais pavadinimais: „Erdogano barniai užgožė Zelenskio isteriją NATO viršūnių susitikime“, „Absurdas. Zelenskis inscenizavo isteriją dar prieš patekdamas į NATO viršūnių susitikimą“, „Zelenskio šiurkštumas NATO atžvilgiu įsiutino Vakarų diplomatus“, „Čia ne turgus. Ukrainos užsienio reikalų ministerijos akiplėšiškumas NATO atžvilgiu šokiravo vokiečius“.
Pavyzdžiui, randame straipsnį „NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Vilniuje rezultatai jau visiškai aiškūs: ką jie nuo mūsų slepia? Smerkiame politinius iliuzionistus Lietuvos sostinėje“. Šitame tekste pasakojama, kad Vakarų pasaulis nusprendė, jog Ukraina taps NATO dalimi.
Tačiau, kaip skaitome toliau, „Lietuvoje pradeda ryškėti tam tikri niuansai – iliuzionizmas, kurio uždavinys yra paslėpti ar užgožti dalį informacijos“. Ką tai reiškia?
Toliau rašoma, kad didžiosios šalys, nustatančios NATO toną („galbūt užtenka parašyti: viena šalis?“), yra pasirengusios išplėsti penktojo straipsnio skėtį Ukrainai, bet tik po to, kai ji išspręs savo konfliktą su Rusija. Likusios šalys, tokios kaip Lietuva, Lenkija ir Ukraina, vadinamos marionetėmis, NATO lėlėmis. Kaip pagrindinis „Vilniaus maskarado“ tikslas nurodomas greito Ukrainos įstojimo į NATO iliuzijos sukūrimas, iš tikrųjų atidedant įstojimą vėlesniam laikui.
Taip pat skaitykite
Tai reiškia, kad iš esmės kartojami daugiau ar mažiau tie patys dalykai, apie kuriuos skaitome savo naujienų šaltiniuose, tik Maskvos propaganda akcentus skirsto kitaip. Rusų skaitytojas tarsi supranta tai, ko mes Vakaruose nežinome, ir tik jie atskleidžia tiesą.
Kitos antraštės: „Medvedevas: Ukraina gali būti niekada nepriimta į NATO, Aljansas bijo ją priimti“, „Trečiasis pasaulinis karas artėja. D. Medvedevas komentuoja Vakarų ginklų tiekimą Kijevui“, „NATO pritarė 300 000 karių dislokavimui prie Rusijos sienų“.
Įdomu tai, kad kai kurie iš šių tekstų parašyti jų naujienų agentūros „RIA Novosti“.
– Tad kokią vietą propagandinėje žiniasklaidoje užima NATO viršūnių susitikimo tema? Portalų viršūnėse ar naujienų sąrašo apačioje?
– Šios antraštės yra arčiau viršaus. Žinoma, tai nėra temos, kurios būtų mestos visiškai į pirmų naujienų pozicijas. Pavyzdžiui, antraštės su Zelenskiu, kurį norima parodyti kuo nepalankesnėje šviesoje kaip sumoteriškėjusį isteriką, tikrai yra aukščiau.
Dabar, vartydamas „RIA Novosti“, viršuje matau straipsnį apie tai, kaip rusų kariai sunaikino kažkokią naftos saugyklą. Tik įžymių Rusijos propagandistų skiltyje matau kitą antraštę: „Zelenskis įsiutęs. NATO aukščiausiojo lygio susitikime jo laukė labai nemaloni staigmena“.
– Kokie svarbiausi šio aukščiausiojo lygio susitikimo sprendimai sulaukė didžiausio atgarsio Rusijos spaudoje?
– Labiausiai akcentuojama, kad šiame NATO viršūnių susitikime neįvyko nieko svarbaus, nes galiausiai Ukrainai nieko nebuvo pažadėta.
Kalbant apie Turkiją, pirmąją aukščiausiojo lygio susitikimo dieną „RIA Novosti“ grubumą ir akiplėšiškumą taip pat priskyrė ir R. T. Erdoganui, pabrėžta, kad juo negalima pasitikėti, neva tai šalis, kuri visada sveria pelną sau ir dėl Turkijos rusai dažnai turėjo dvejopų jausmų, negalėjo apsispręsti, ar ji jiems patinka, ar ne.
Kita skaudi Rusijos problema – Švedija. Apie Švediją skaitome: „Kremlius paskelbė, kaip reaguos į Švedijos įstojimą į NATO. D. Peskovas: reakcija į Švedijos priėmimą bus panaši į reakciją dėl Suomijos įstojimo“. Sunku suprasti, kokia tai būtų reakcija, kadangi jokios reakcijos nebuvo.
Žinoma, ir „Azovstal“ labai sugadino pagrindinių propagandistų nuotaikas.
Kita vertus, žiniasklaidoje vis pasirodo svarbesnė tema – Prigožinas. Nors net ir su šiuo turiniu jie vis tiek turi keblumų. Nepaisant propagandinės minties vientisumo, leidiniuose „Moskovskij komsomolec“, „Komersant“ matome straipsnių, iš kurių neaišku, ką turima omeny rašant apie tą Prigožiną.
Buvo parašyta gana ilga esė, kurioje žurnalistas aiškino, kad Putinas yra pragmatikas ir nesivadovauja jokiomis normomis, kad jis padarė tai, ką privalėjo padaryti, nes Rusija be Prigožino negali egzistuoti. Matome, kad žurnalistai su šia siužeto linija žengia ant nesaugios dirvos.
Apibendrinant galima pasakyti, kad NATO aukščiausiojo lygio susitikimo tema prokremliškoje propagandoje iškyla, tačiau ji tikrai nėra pagrindinis elementas.
– Ar yra kas nors apie Karaliaučių? Ar yra užuominų, kad Karaliaučiaus regiono padėtis iš esmės keičiasi?
– Visai neseniai skaičiau straipsnį, kad Trečiasis pasaulinis karas prasidės nuo Kaliningrado. Tačiau Karaliaučiaus situacija nėra dominuojanti gija, ji jiems mažai rūpi.
– Ar skaitote komentarus po propagandiniais straipsniais?
– To aš nesu linkęs daryti, nors kartais paskaitau, jei velnias mane gundo. Stengiuosi rūpintis savo psichine higiena, nes nuo praėjusių metų vasario ir taip praleidžiu po kelias valandas per dieną skaitydamas propagandą. Dėl to, prisipažįstu, jaučiuosi labai nešvarus.
Kitas dalykas – mes nežinome, kas kuria šiuos komentarus. Todėl netikiu, kad jie gali atspindėti tikrąją visuomenės nuotaiką.
Taip pat manau, kad prasmingiau savo politines nuotaikas skelbti „Telegram“ kanaluose. Būtent ten randame naudotojų, kurie reiškia nepasitenkinimą Kremliaus darbu.
Verčiau pasikliauju kitais būdais. Bendrauju su draugais Rusijoje ir Rusijos žurnalistais.
– Kokią bendrą nuotaiką pastebite prokremliškoje žiniasklaidoje dėl jau daugiau nei 500 dienų trunkančio karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai?
– Paminėsiu savo pokalbį su leidinio „Novaja Gazeta Europe“ vyriausiuoju redaktoriumi Kirilu Martynovu. Jo paklausiau lygiai to paties, nes mums visiems tai įdomu. Visas pasaulis bando tai suprasti.
Apklausos daugiau ar mažiau atspindi tai, kas vyksta Rusijos visuomenėje. Tendencijos kažkodėl nelabai keičiasi.
Vis dar turime tą iki 20 proc. visuomenės, kuri skeptiškai vertina vyriausybę ir sako, kad jos nepalaiko arba net nepritaria „specialiajai operacijai“.
Tai vis dar daug. Martynovas sako, kad tikėtina, jog šie keli procentai savaip priešinasi režimui. Tačiau pasipriešinimas iš tikrųjų čia reiškia tik tai, kad jie skaito šiuos nepriklausomos žiniasklaidos likučius. Nedaug ką daugiau tegali padaryti.
Maždaug trečdalis visuomenės yra užkietėję Kremliaus ir karo rėmėjai. Tai Putiną palaikantys žmonės.
Likusi dalis yra potencialiai srautiniai žmonės, kurie konformistiškai laikosi to, kas jiems atrodo dauguma, ir nori palyginti patogiai funkcionuoti. Jie nori skristi į Turkiją, o jei ne, vykti į Pietų Rusiją ar Krymą arba bent jau stovėti spūstyje ant Krymo tilto, apie kurį dabar tiek daug kalbama. Tai žmonės, kurie potencialiai, jei situacija pasikeistų, taip pat galėtų labai greitai pakeisti savo požiūrį į valdžią ir palaikyti kokią nors kitą.
Panašų procesą matėme ir Prigožino atveju. Net žurnalistai tylėjo. Vėliau, žinoma, Kremliaus atstovai ir propagandinė žiniasklaida bandė pasiteisinti sakydami, kad visa visuomenė palaiko Putiną. Tačiau to nebuvo tiek regionuose, tiek tarp žurnalistų, tiek tarp valdžios atstovų. Net kalbant apie paprastus žmones, matėme, kad ši svyruoklė juda į priešingą pusę.
Taip pat verta paminėti didelius karių nuostolius. Tai reiškia, kad turime ir keršto, ir tų, kurie taps karo šalininkais, nes žuvo jų šeimos narys ar bičiulis.
Dabar šie veiksniai veikia vienu metu. Kita vertus, žiniasklaidoje nėra daug kitokio „kuro“, kartais į šį katilą įmetama religinė tema, jos pastarosiomis dienomis buvo labai daug. Matome, pavyzdžiui, antraštes, kad „Dievas yra su mumis“, „Tai paskutinis mūšis prieš šėtoną“. Tai girdėjome ir anksčiau – Medvedevas, Kadyrovas kalbėjo apie kovą su satanizmu ar LGBT.
Ne taip seniai net patriarchas Kirilas apie tai sakė, kad „tik Rusija neleidžia šėtonui užvaldyti pasaulio“.
Mano manymu, religinis pasakojimas paprastai atsiranda iš bejėgiškumo, t. y. jei iš tikrųjų nežinome, apie ką kalbėti.
