Išskirtinės tarpukario duonos paslaptys – iš močiutės. Receptas Sandros Gabrėnaitės-Juknienės šeimoje keliavo iš kartos į kartą, duoną kepė ir močiutės, ir prosenelės mama. Iš močiutės kepti duoną išmokusi Sandra atvirauja – pradžioje buvo sudėtinga, duona veikiau primindavo akmenukus, tačiau dabar ji muziejuje veda duonos kepimo edukacijas.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Taip pat skaitykite
Su S. Gabrėnaite-Jukniene susitinkame Kupiškio rajone, Uoginių kaime. Čia įsikūręs Uoginių amatų centras ir Adomo Petrausko muziejus, kur S. Gabrėnaitė-Juknienė dirba edukatore.
Įžengus į muziejaus teritoriją, pirmiausia į akis krinta išskirtinis apžvalgos bokštas. Jis stovi ant kelių akmenų, bokšto viduryje – įėjimas, primenantis vežimo ratą, kuris simbolizuoja begalybę. Pastatas savo forma atkartoja netoliese esančios Uoginių Šv. Marijos Magdalenos koplyčios kontūrus.
Pasak S. Gabrėnaitės-Juknienės, šis bokštas galėjo būti vienas pirmųjų apžvalgos bokštų Lietuvoje.
Muziejų, kuriame lankomės, 1969 metais įkūrė kaimo šviesuolis Adomas Petrauskas. Kaip pasakoja edukatorė, A. Petrausko žmoną nutrenkus žaibui, jis liko su maža dukrele. Mažoje klėtelėje ant vinies jis pakabino dukros naginėlę ir pasakė, kad čia bus įkurtas muziejus bei pradėjo rinkti eksponatus.
„A. Petrauskas tarnavo Lietuvos kariuomenėje husarų pulke. Jis nebuvo ištremtas į Sibirą, o vienu metu buvo kolūkio pirmininkas. Tikriausiai čia kaime gyveno labai geri žmonės ir jo neįskundė“, – portalui LRT.lt pasakoja S. Gabrėnaitė-Juknienė.
Pradėjus kurti muziejų, žmonės kaip tik norėjo atsikratyti senovinių daiktų, buvo vykdoma melioracija, naikinami vienkiemiai, todėl A. Petrauskui nebuvo sunku gauti eksponatų.
Smetoniškos duonos receptai – iš močiutės
Močiutės pasakojimai apie lietuviškas tradicijas muziejaus edukatorę S. Gabrėnaitę-Juknienę lydėjo nuo vaikystės. Dar dvyliktoje klasėje ji svarstė stoti mokytis archeologijos ir istorijos, tačiau pasirinko policijos pareigūnės karjerą.
Tiesa, neilgai trukus S. Gabrėnaitė-Juknienė suprato, kad pareigūnės darbas – ne jai. Perėjusi dirbti apsaugos darbuotoja, kupiškėnė vėliau įsidarbino muziejuje, kur darbo pobūdis jai artimesnis.
„Vaikystėje niekas ant asfalto mūsų nelaikydavo kaip dabar, – visos atostogos būdavo leidžiamos tik kaime. Ir sovietiniais laikais žinojau, kad tai mūsų žemės, (...) kaip partizanai, stribai ateidavo. Apie tai visada pasakodavo močiutė“, – LRT.lt sako Kupiškio gyventoja.
Būtent iš močiutės S. Gabrėnaitė-Juknienė sužinojo Lietuvos istoriją – tėvai dar prisibijojo, saugojosi, kad vaikas neišsiduotų žinantis apie partizanus, tačiau močiutė visada dalindavosi savo pasakojimais. Ji mylimiausiai anūkei perdavė ir smetoniškos duonos kepimo paslaptis.
„Receptą ir močiutė paveldėjo – duoną kepė močiutės mama, prosenelės mama. Tai buvo perduodama iš kartos į kartą. Nemanau, kad su receptais eksperimentavo – bent jau kaimuose tai tikrai ne, receptus perduodavo iš kartos į kartą, mamos mokydavo mergaites, kaip kepti duoną“, – sako S. Gabrėnaitė-Juknienė.
Tačiau iškepti minkštą, skanią duoną – ne taip paprasta: „Būdavo, draugams iškepi, dar kam nors, bet reikėjo ilgokai pasimokyti. (...) Gal yra, kas duonos kepimo savamoksliai, bet taip sunku. Nemažai mokiausi – atrodo, paprasta, užplikai, išminkai, pašauni į pečių ir iškepa.
Bet pirmi kepaliukai – akmenukai, akmenukai... Po truputį duona minkštėjo“, – su šypsena prisimena dabar edukacijas apie duonos kepimą vedanti muziejaus darbuotoja.
Tarpukariu Kupiškio rajone kepta duona buvo kitokia nei likusioje Lietuvoje – plikyta. Būtent tokią duoną ir kepa S. Gabrėnaitė-Juknienė. Ji pasakoja, kad tokios duonos negali iš karto valgyti – jei ją prapjausi kitą dieną po kepimo, ji dar nebus visiškai iškepusi. Duoną kelias dienas šiltai laikydavo po antklodėmis, vėliau pernešdavo į klėtį.
„Plikyta duona ilgiau išlieka šviežesnė ir minkštesnė. O tuo metu duoną kepdavo mėnesiui arba net dviem“, – atkreipia dėmesį Kupiškio gyventoja.
Taip pat skaitykite
Svajoja apie šeimos restoraną
S. Gabrėnaitė-Juknienė gaminusi ne vieną tarpukario kupiškėnų patiekalą, tačiau vis pritrūksta laiko išbandyti tortų receptus.
Tiesa, tarpukario receptuose reikalingi tokie prieskoniai kaip cinamonas ar net šafranas, o tai reiškia, kad tuo metu bažnytkaimių turguose ar parduotuvėlėse būdavo galima nusipirkti tokių prieskonių, pažymi Uoginių amatų centro darbuotoja.
„Man įdomu, o čia tokie senoviniai patiekalai. Prisimenu iš vaikystės skonius – visiškai kiti, kai ko kitur neparagausi“, – pastebi S. Gabrėnaitė-Juknienė.
Čia valgoma daug duonos patiekalų, pavyzdžiui, kartą per mėnesį anksčiau buvo valgomi šlamokai – virtiniai iš duonos tešlos, valgomi su uogiene, grietine ar spirgučiais.
„Anksčiau duoną kepdavo kartą į mėnesį. Kai šeimininkė užsiima duonos kepimu, tai užtrunka gerą darbo dieną – išminkai, išsikūreni pečių, duona kyla... O šeimyna valgyti nori, todėl sugalvojo padaryti tokius virtinukus“, – dalijasi S. Gabrėnaitė-Juknienė.
Jau kurį laiką ji pasvajoja apie šeimos restorano atidarymą, tačiau iš pradžių planus sutrukdė koronaviruso pandemija ir karantinas, o dabar nežinios įnešė Rusijos karas prieš Ukrainą.
„Idėjos dar neatsisakiau, laiko yra – bus. Nesakau, kad restoranas bus rytoj, galbūt po metų. Manau, gamintume tik tradicinius patiekalus, bet gal teks čeburekus kepti?“ – juokiasi S. Gabrėnaitė-Juknienė.
Taip pat skaitykite
Išskirtinės vestuvės
Išskirtiniai ne tik Kupiškio patiekalai, bet ir vestuvės, trukusios savaitę: „Iš vaikystės atsimenu pasakymą – ar krikštynos, ar vestuvės, ar laidotuvės, kupiškėnai švenčia savaitę“, – šypsosi S. Gabrėnaitė-Juknienė.
Pirmoji vestuvių diena paprastai būdavo švenčiama pas nuotakos tėvus, iš namų būdavo išvežamas kraitis. Vėliau šventė persikeldavo į jaunikio pusę, kur būdavo švenčiama kelias dienas.
Nors dabar mergvakaris – jaunosios ir jos draugių šventė, anksčiau susirinkdavo ne tik jaunosios draugės, bet ir močiutės, mamos bei tetos, kurios dalindavosi savo patirtimi, mokydavo jaunąją, kaip šeimoje išlaikyti darną.
„Mergvakaris buvo pasidalijimas patirtimi, kuria dalindavosi vyriausios šeimos moterys. Mergaitei, aišku, buvo gaila išeiti iš tėvų namų – tokia nežinia. Mums bepigu, nepatiko – sėdai į mašiną ar autobusą, susirinkai daiktus ir išvažiavai. O seniau pėsčiomis neateisi ryšulėlio susikrovusi“, – kalba S. Gabrėnaitė-Juknienė.
Mergvakaris taip pat buvo proga artimiau susipažinti abiem pusėmis, tad vėliau prisijungdavo ir jaunikis kartu su pabroliais.
„Teko skaityti, kad jaunosios tėvas neleisdavo ilgai vakaroti, apie 11 ar 12 valandą visus suvarydavo į atskiras klėtis“, – šypsosi muziejaus darbuotoja.
