Andrius Miežis gimė šv. Jokūbo ligoninėje, Vilniuje, augo Lazdynuose ir Naujininkuose, o į Kretingą išsikraustė 1992 metais kartu su žmona, čia užaugino du vaikus, toliau kuria, rengia parodas, bet sostinės nepamiršta: nuolat keliauja į Vilnius semtis įkvėpimo. Sako, kad išgyvena iš kūrybos. Abu sutuoktiniai galvojo, kad išsikraustė į Kretingą laikinai, bet juk daugelis sako, kad nėra nieko amžinesnio už laikinumą.
Menininko dirbtuvėje gausu šmaikščių, žaismingų darbų, sekančių siurrealistinės tapybos tradiciją. Paprašytas parodyti kelis darbus autorius atidengia vieną, kurio centre – gėlės žiedas, tiesa, vietoje žiedo piestelės vonios kaištį primenantis darinys, o virš jo skrieja skafandru apsirėdęs kosmonautas. Anot menininko, paveikslą interpretuoti įvairiai, bet jam pačiam tai – žaismingas visatos gimimo momentas, ne veltui paveikslą pavadino „Apdulkinimu“, o taip pat ir įvairių teorijų, kad žmonija atsirado iš kosmoso, apsmąstymas. Tiesa, ryškios spalvos ir siurrealistinis tapymo stilius neleidžia nė vienos iš šių teorijų priimti perdėtai rimtai.
Kitas darbas – „Tuštutė tuštinasi į tuštumą“, o jame – širdelėmis išmargintoje tupykloje (kas gi gali pamiršti „širdelinius“ lauko tualetus!), o patalpoje – žmogaus skeletas, įsistebeilijęs į išmanųjų telefoną. Iš didelės kaugės paveikslų menininkas traukia dar kitą, o jame – vidurinįjį pirštą rodanti panda, papuošta šventosios aureole. Pats menininkas pasakoja, kad į šiuos gyvūnus žiūri iš tolo, žaismingai ir kritiškai.
„Panda toks gyvūnas, kad jis šiek tiek ir parazitas. Jis gražus, bet jam bepigu gyventi. Visi juo žavisi, o jis gali daryti ką tik nori, nes juo vis tiek žavimasi. Man patinka provokuoti, nėra čia labai gilesnės prasmės“, – pokalbyje Kretingoje šypsosi menininkas.
– Eidami iki jūsų studijos šiek tiek kalbėjomės apie tai, kaip jūs, gimęs ir augęs Vilniuje, kartu su žmona laikinai persikraustėte į Kretingą, o štai dabar jau trisdešimt metų čia gyvenate. Užsiminėte, kad mažame mieste yra provincialumo. Ką jūs turite omenyje sakydamas „provincialumas“?
– Provincialumas man – mentalinė būsena. Man regis, kad ar būnant Vokietijoje, ar kokioje kitoje šalyje šis jausmas daugiau mažiau panašus: grubiai kalbant – parapijiečių gyvenimas, bet, nemanau, kad kalbu apie tai, kaip neigiamą dalyką, tiesiog yra skirtumas tarp didelio ir mažesnio miesto.
Žmonės Kretingoje konservatyvūs, bet iš tiesų puikūs. Tiesa, sakyčiau, kad provincialumas kiek neigiama prasme atsiranda tame, kai žmogus netenka žingeidumo. Mažas miestas ar kaimas nėra pelkė, bet ežeras, o štai miestas – jau upė: judesys, veiksmas, dinamika. Mažesniame mieste ramu, tačiau kartu atsiranda ir mentalinis letargas. Žmogui mažai ko reikia: bažnyčia, turgus, „Maxima“, namai, vakare – televizorius ir užtenka. Atrodo, kad nedidelis gyvenimo akiratis, man pačiam trūksta sveikos menininkų konkurencijos. Tiesa, čia mano akiai, o žmogui, gimusiam čia, galbūt atrodo, kad gyvenimas verda. Galiu lyginti Vilnių ir Kretingą. Didelis miestas išugdo žingeidumą, norą domėtis, ieškoti, prie tokio buvimo būdo pripratina.
Manau, kad bet koks jaunas žmogus turėtų pagyventi didmiestyje: gyvenimo pažinimas, įvairovė, kosmopolitiškumas yra reikalingas, be jo negali pažinti savęs.
Kai augau Vilniuje, tėvas mane vedžiodavo po įvairias parodas, visuomet žiūrėdavau į paveikslus ir galvodavau, kurie tokiam „bičui“ kaip aš, paaugliui, patiktų. Tada pradėjau pats piešti. Būtent dėl šios priežasties parodų, spektaklių, kultūrinių renginių apskritai reikia. Žinoma, Kretingoje tokių dalykų yra, tačiau gerokai rečiau pasitaiko kokybiškų. Gal galvojama, kad provincijai užteks ir to: apsiribojama tuo, kad atvežama trečiarūšė produkcija. Manau, kad tai – klaida.
Geriausia, žinoma, būtų gyventi Vilniaus senamiestyje su vaizdu į jūrą (juokiasi.)
– Sakėte, kad „savęs pažinti negalima be kosmopolitiškumo“. Ką turite omenyje? Ar pasilyginimą su kitais?
– Taip. Manau, kad svarbi konkurencija, kitokių žmonių pamatymas, akiračio plėtra. Būnant dideliame mieste svarbu atrasti ir tai, kad viduje turi tam tikrų prielaidų: pavyzdžiui, antisemitinių ar homofobinių prietarų. Mieste lengviau pamatyti, kad pasaulis yra daug įvairesnis. Mieste lengviau surasti ir savų žmonių ratą, jame atpažinti patį save: provincijoje ne visada pasirinkimas toks didelis.
– Studijavote architektūrą. Kaip įvyko perėjimas į tapybą?
– Architektūrą studijavau iš pragmatinių paskatų. Buvo sovietmetis ir menas nebuvo laisvas, o taip pat galvojau, kad menas – ne man, o [skirtas] išrinktųjų kastai. Maniau, kad tik pateptieji kuria meną. Architektūros nepabaigiau, tuomet pradėjau budėti prie buvusios Aukščiausiosios Tarybos – prasidėjo Sąjūdžio laikotarpis. Galiausiai susipažinau su dabartine žmona, atvažiavome gyventi į Kretingą, gimė vaikas. Galvojome, kad atvažiavom laikinai, o gavosi jau 30 metų.
Piešti pradėjau jau Vilniuje, daugiausiai – grafiką, bet į stalčių, o kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, galėjau piešti, ką noriu, man tai buvo „kažkas tokio“. Tuo metu dar nežinojau, ar esu kam nors įdomus, bet save dažniausiai pasitikrini per parodas. Pasirodo, turiu ką pasakyti. Pradėjau menininko karjerą, nors niekada nesvajojau juo būti.
– O kuo svajojote?
– Troleibuso vairuotoju! Stovėdavau prie vairuotojo troleibuse Vilniuje ir stebėdavausi: kokią „tačką“ didžiulę jis čia veža! Šią svajonę atsimenu ryškiai, o pats menas [atrodė kaip] kažkokių angelų, dievų olimpas. Galvojau, kad – ne man.
Meno nepasirinkau, jis mane pasirinko. Man įdomu pamatyti kaip atrodo mano mintys. Viskas įsivažiavo. Bet laisvė leido man piešti.
– O sovietmečiu nebūtumėte rinkęsis šios profesijos?
– Būčiau piešęs į stalčių. Tą ir darydavau – grafiką tušu.
– O dabar jaučiatės varžomas?
– Visiškai ne. Esu absoliučiai laimingas ir laisvas menininkas. Gyvenu iš kūrybos, o čia – didelė laimė.
– Klausimą, apie tai, ar nesijaučiate varžomas, uždaviau dėl to, kad esama žmonių, kurie atsimena ir sovietmetį, tačiau kalba apie tai, kad jie kovojo už kitokią laisvę. Įdomu, ar jums artimas toks pasaulėvaizdis?
– Tikrai ne. Na, jau durniau nėra kaip pasakyti, kad ne už tokią Lietuvą kovojome. Negali prie kiekvieno Lietuva prisitaikyti: vienam reikia vienos, o kitam – kitos. Juk Lietuva – ne restorano meniu, kai išsirenki kokius nors patiekalus pagal savo skonį. Lietuva negali būti pagal kažkieno skonį, ji vystosi natūraliai, evoliucijos būdu. Žinoma, turime sunkumų, bet kur kas daugiau šioje šalyje matau pozityvių dalykų, gero progreso. Lietuva eina, kartais pasišlubuodama, bet geru keliu.
– Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti ir apie savo kūrybą. Esate kalbėjęs apie tai, kad labai sudomino siurrealizmas. Šiuo keliu ir einate iki šiol. Galbūt galėtumėte prisiminti tą laikotarpį, kai „užsikabinote“ už siurrealizmo. Kas jus patraukė?
– Pirmoji pažintis su siurrealizmu įvyko tada, kai nupiešiau kažkokius keistus paveiksliukus, būdamas maždaug 12-os metų, o tėvas, pamatęs paveiksliukus, surado knygutę rusų kalba „Siurrealizmas mene“. Žinoma, toje knygutėje siurrealizmas kaip meno forma buvo keikiamas, tačiau man tais laikais viskas, kas keikiama, kaip tik patikdavo, būdavo autoritetas. Mąsčiau atvirkščiai. Taip pat į rankas pakliuvo ir Lioginio Šepečio knyga „Modernizmu metmenys“, o ten – irgi keiksmai prieš siurrealizmą ir modernų meną apskritai.
– O kodėl pasirinkote būtent tokį raiškos būdą? Turiu mintyje siurrealistinę manierą.
– Mano galva, jis yra laisviausias. Pavyzdžiui, už abstrakcijos gali lengvai ir patogiai pasislėpti. Tavo mąstymo ten ne tiek daug kartais ir matosi, o štai siurrealizme esi nuogas ir pasirodo tavo vaizduotė, slapstytis neišeina. Atsiskleidžia figūratyvinis vaizduotės pasaulis. Būtent tai man patiko.
– O kaip jūsų galvoje atsiranda paveiksluose atsirandantys vaizdiniai? Kas jus įkvepia, judina?
– Menas – savotiškas apsėdimas. Ateina idėja, ją brandini idėjos advokato ir prokuroro principu. Vienas teisia, o kitas – palaiko. Nebūna taip, kad sugalvoju ir iškart sudedu į drobę.
Tiesa, man svarbūs ir kiti menininkai – kūrybiškumas užkrečiamas. Nekopijuoju, bet ieškau idėjų. Dažnai važiuoju į Vilnių tam, kad aplankyčiau parodas, nes Kretingoje jų trūksta. Todėl ir sakiau, kad jaunas žmogus turi pagyventi didmiestyje – susiurbti viską į save kaip kempinė. Provincija užliūliuoja. Esi geriausias dailininkas laiptinėje, nekonkuruoji. Menininkui nereikia piktybinės konkurencijos, bet pasilyginimas, pasižiūrėjimas, sveika konkurencija yra labai svarbi.
– O kaip jūs atsimenate Vilnių, kai jūs jame gyvenote? Kokios vietos jums buvo svarbios?
– Kaip būdavau vaikas, dažniausiai eidavom į Burbiškių mišką. Ten buvo ir karinė bazė, net esame buvę karinėje parduotuvėje. Anksčiau nebuvo ir to greitkelio (einančio į oro uostą – LRT.lt), buvo kolektyviniai sodai, buvo tik geležinkelis. Grįždavome į Naujininkus iš miško, užšokę ant traukinio. Aišku, traukiniai prie Vilniaus pradeda lėtinti greitį, įsikabindavome į krovininio traukinio šonus ir grįždavome atgal į miestą. Greitis juk tik 15-20 kilometrų per valandą.
– Su žmona susipažinote Pilies gatvės ledainėje. Tad, matyt, vilnietiška kavinių kultūra jums buvo pažįstama.
– Neatsimenu dabartinio tos ledainės pavadinimo, juk dabar visi pavadinimai kažkokie itališki „la bonita celebrita“, o jie tokie neįsimintini (juokiasi). Bet, taip, su žmona susipažinome Pilies gatvės ledainėje. Kitapus buvo ir „Vaivos“ kavinė. Jaunystėje ir paauglystėje „šlifavome“ Pilies, tuomet – Gorkio, gatvę. Tos vietos buvo labiau skirtos „autsaideriams“ ir „neformalams“. Toks „feisbukas“, bet kaip gatvėje: nuo menininkų, pankų, hipinių iki šiaip pijokų ir visokių marginalų. Įvairi publika. Kitas mūsų traukos taškas – kavinė „Rotonda“. Vasarą ten leisdavome laiką.
– Susipažinę su žmona išvykote gyventi į Kretingą.
– Atvažiavome su žmona traukiniu iš Vilniaus, įsėdome į, berods, į antrąjį autobusą. Tuo metu man Kretinga pasirodė tuštoka. Atėjome į mano būsimos žmonos mamos namus. Paskui susipažinau su miestu. Įdomu, kad ir tada, ir dabar į parduotuvę visuomet einu aplinkkeliu, t.y. darau lankstą tam, kad daugiau pasivaikščiočiau, kad nebūtų viskas taip arti, gal čia ir jaučiasi tas didesnio miesto ilgesys.
– Kaip suprantu, galvojote Kretingoje pabūti laikinai, tačiau pasilikote iki dabar.
– Taip, abu norėjome likti Vilniuje. Tuomet buvo 1992 metai, laukėme kol vaikas paaugs ir tuomet grįšime. Tiesa, galvojome grįžti į didesnį mano mamos butą, tačiau ir mano sesuo susilaukė vaikų, tad grūstis viename bute pasirodė kiek per ankšta, o butų nuomos kultūros tuo metu Vilniuje dar nebuvo. Laikui bėgant atsirado ir antras vaikas, tad klimpome, bet ir leidome šaknis būtent čia, Kretingoje. Dėkinga ši vieta man buvo, nes vasarą Palangoje galėjau parodyti ir parduoti savo darbus.
– Kaip suprantu dabar išgyvenate iš meno, tačiau 10-asis dešimtmetis juk nebuvo toks. Ar jūs kokius kitokius darbus dirbote?
– 1997 m. metais dirbau Kretingos Pranciškonų gimnazijoje dailės mokytoju, kultūros namuose, esu dirbęs „kioske“ pačiame Kretingos centre. Pardavinėjau deginę, audiokasetes, kokius gal ir snikerius. Ištvėriau savaitę. Buvo gūdu.
Buvo 1993-ieji metai. Pradžia (gyvenimo Kretingoje – LRT.lt) buvo sudėtinga, bet esmė tokia, kad iš kūrybos buvo labai sunku išgyventi, bet ir einant į darbą buvo sunku gauti pakankamą pinigų sumą. Pavyzdžiui, gauni „normaliame“ darbe 100 litų, o iš kūrybos per mėnesį uždirbi 80 litų. Koks skirtumas tada? Visa Lietuva tuomet buvo kaimas kryžkelėje – banditai siautėjo, buvo iš tiesų labai sunku gyventi. Dėka tos situacijos, pradėjau intensyviau kurti, nes kėliau sau klausimą – o kam man eiti į darbą, jei pajamos daugiau mažiau tos pačios iš kūrybos. Gaunasi taip, kad tapau menininku, nes Nepriklausomybės pradžioje buvo labai prasti atlyginimai kitose srityse (juokiasi).
Vienas pažįstamas suomis menininkas pasakojo, kad iš kūrybos neišgyvena, bet dirba muziejuje, kuriame už valandą darbo gauna apie 50 eurų. Tada ir supranti, kad jam tiesiog labiau „apsimoka“ ne kurti, o dirbti kitokį darbą.
– Dabar daug darbų parduodate, o jums nėra jų ilgu? Ar negaila „atsisveikinti“ ir leisti su jais būti kitiems?
– Keleto darbų ilgu, bet malonu, kad mane įvertina. Pinigis atlygis svarbus, bet dar svarbiau, kad žmogui darbas rezonuoja, jam kažkas tame darbe svarbu, jis mato jame kažką. Žmogaus namuose kabantis paveikslas nėra vien estetinė detalė, bet ir jo vaizduotės atspindys. Man svarbus procesas – mintį pamatyti paveiksle ir tada ją, kartu su paveikslu, paleisti.
Pokalbio pabaigoje Andrius sako, kad norėtų palinkėti visiems nebijoti būti savimi, o ypač – neprarasti lengvumo ir žaismės. Mielai palydi LRT.lt žurnalistę į visai šalia esantį Kretingos kultūros centrą, pasakoja apie tai, kad ir jo vaikai pasuko arčiau menų ir kad Kretingoje viskas arti, o prie jūros jis važiuoja dažnai. Labiausiai atsipalaiduoja Neringos miškuose, kvėpuodamas grynu, pušų kvapu pasaldintu oru.
