75-erių bokso specialisto iš Šilutės Vinco Murausko rankos vis dar miklios kaip žaibas – duoto laikyti rakto apsaugoti nuo trenerio rankų greičio beveik neįmanoma. O juk šios rankos treniruočių metu laikė ir olimpinio prizininko, ir kitų itin garsių Lietuvos boksininkų smūgius. Kalbant apie auklėtinių pasiekimus, V. Murausko akyse sužiba pasididžiavimo ašaros, o pats treneris salę palikti yra pasiruošęs tik išnešamas.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Atvykus į Šilutę, treneris pasitiko plačia šypsena: „Malonu, kad atvykote.“ Su vienu iš garsiausių Lietuvos bokso trenerių susitinkame prie pat jo atstovaujamo klubo „Kovotojas“. Iš pažiūros su sportu mažai bendro turinčio pastato trečiajame aukšte yra įsikūręs bokso klubas, į kurį koją yra įkėlęs ne vienas Lietuvos čempionas ar tarptautiniuose bokso vandenyse sužibęs boksininkas.
Pati bokso treniruočių salė turi ypatingą aurą – sienas puošia užrašai su skambiomis frazėmis, pati treniruočių įranga sena, tačiau galima rasti visko, ko reikia norint užauginti boksininką čempioną.
„Netrukus persikelsime į naują salę, vėliau galėsime nuvažiuoti, parodysiu“, – primena V. Murauskas.
Būtent šis bokso treneris užaugino vienintelį nepriklausomos Lietuvos istorijoje olimpinėse žaidynėse medalį iškovojusį boksininką Evaldą Petrauską, treneris prisidėjo ir prie kitų Lietuvos bokso perlų auginimo. V. Murauskas jau daugiau nei 50 metų moko sportininkus bokso paslapčių – ar dar nepavargo trenerio rankos, laikant letenas savo auklėtiniams?
„Ir dabar dirbu dviem pamainomis. Viena pamaina pasibaigia, eini, persirengi sausus drabužius, o tada su dar viena pamaina pradedi dirbti“, – su šypsena pokalbį pradėjo treneris.
Dėl bokso – ir šuolis iš važiuojančio traukinio
Pats V. Murauskas gimė Vainute, miestelyje netoli Šilutės. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį treneris paaukojo boksui, tačiau sportinį kelią pradėjo nuo kitų sporto šakų, o bokso pradmenis teko krimsti Sovetske.
„Brolis buvo dviratininkas, tai ir aš dviračiu važinėjau, tada dar buvo imtynės, o jau tada į Sovetską važinėdavau, 55 km nuo Šilutės“, – ėmė pasakoti V. Murauskas.
Didelis atstumas nuo namų iki treniruočių vietos vertė dar vaiką V. Murauską imtis įvairių gudrybių tam, kad galėtų ir toliau treniruotis.
„Toli buvo. Tais laikais mokinio pažymėjimas padėti negalėjo. Visokiais būdais važinėdavome, butelius pardavinėdavome, kad bilietams pinigų turėtume. Iš tėvų prašydavai, tėvai nelabai norėdavo leisti tokį kelią važiuoti. Pamokos baigdavosi, iškart į autobusų stotį, nuvažiuojame į Pagėgius, valandą palaukiam, o tada jau į Sovetską. Ir atgal tas pats. Būdavo, kad ir iš autobuso išmesdavo, nes be bilietų važiuodavome, visko buvo“, – prisiminimais dalinosi V. Murauskas.
Viena iš kelionių į treniruotę istorijų netgi primena veiksmo filmą.
„Esame ir iš važiuojančio traukinio šokę. Pusnys buvo didelės, autobusai nevažiavo, vaikai galvojome, kad iki Pagėgių su traukiniu pavažiuosime, o tada išlipsime. Pasirodo, kad tas traukinys anglis vežė, jis tik pristoja ir vėl važiuoja. Žiūrim, kad nežinome, kur mus veš. Žiema buvo, pripustyta, tai iš važiuojančio traukinio šokome. Galėjome ir ant kokio kuolo pasismeigti, žinote, vaikai“, – šypsojosi treneris.
Didžiąją pokalbio dalį iš V. Murausko veido nedingo šypsena, tad paklaustas, ar pats buvo geras boksininkas, treneris nusijuokė.
„Savęs nevertinu. Lietuvoje nesiboksavau, aš boksavausi Kaliningrade, o kai išėjau į armiją, – Ukrainoje. Kai grįžau, pradėjau pats treniruoti, nes nebuvo trenerių“, – pasakojo V. Murauskas.
Pašauktas į sovietinę armiją, V. Murauskas bokso nepaliko, o būdamas armijoje dar armijos čempionate spėjo iškovoti ir sidabro medalį.
„Kai išėjau į armiją, buvau mokomajame pulke, tada siuntė į Ukrainą. Ten buvo varžybos, aš išlošiau, man pasakė, kad paima į sporto batalioną. Sakė, kad „turi grįžti į savo dalinį, mes tada iškviesime“. Aš grįžau, laukiu, jokio iškvietimo nėra. Pasirodo, kad valdžia gavo iškvietimą, bet man nieko nepasakė, tai po varžybų pasilikau ten ir pusantrų metų ten tarnavau“, – kalbėjo V. Murauskas.
Po armijos V. Murauskas grįžo į Šilutę. Pašnekovas neslėpė – trenerio darbas iš karto jį traukė, taigi tapo ir savotišku pašaukimu.
„Kai tarnavau, buvo tokios pareigos – „zampolitas“ (politvadovas – pareigos Sovietų Sąjungos kariuomenėje politiniams reikalams – LRT.lt). Sakė, kad eičiau mokytis, o aš jam atsakiau, kad aš noriu būti treneriu, pedagogu. Taip išėjo. Toks kaip ir pašaukimas galbūt. Dabar vyresnio amžiaus kai esu, kiti jau klausia, kada išeisiu į pensiją. Sakau, kad kai išneš iš salės. Ir vienas, ir kitas yra gabus vaikas, kaip dabar juos mesti ir palikti likimo valiai“, – klausia V. Murauskas.
Garsiausias auklėtinis kūrė Lietuvos bokso istoriją
Bokso treniruočių salę puošia ir portretai, o pažiūrėjus į juos atidžiau pasidaro aišku – tai Šilutės bokso trenerio žvaigždės. Ten galima pamatyti ir Tomą Olberkį, Austėją Aučiūtę, Kęstutį Sdanavačių, tačiau, reikia pripažinti, kad ryškiausiai šviečia E. Petrausko pavardė.
„Jis gyveno už Šilutės, kaime, 3 km nuo Šilutės. Nuvažiavau į mokyklą kviesti vaikų, jis irgi ten buvo. Jo tėvas šaunuolis, dažnai atvažiuodavo. Nebuvo jam taip, kad jis eis ar neis, visada eidavo į treniruotes, jo šeimoje nebuvo negaliu“, – pažintį su auklėtiniu prisiminė V. Murauskas.
Kaip patvirtino ir pats bokso treneris, E. Petrausko kilimas bokso ringuose buvo spartus, o pakeliui įvyko ir ne viena įdomesnė istorija.
„Labai darbštus boksininkas, taip pat ir Skurdelis, jie beveik vienmečiai pradėjo. Jis ir kaime bandė įkalbėti kitus vaikus, kad jie eitų. Buvo Marijampolėje varžybos, nuvažiavome, jo priešininkas atsisakė. O aš norėjau, kad jis bent draugišką kovą kovotų, pasiboksuotų, bandėme sutarti su viena svorio kategorija aukščiau esančiu boksininku, jis nesutiko. Tada atsirado dviem svorio kategorijomis sunkesnis boksininkas, sutiko. Petrauskas jam iki pažasties, bet kai išėjo boksuotis, kaip davė per barzdą, tas gulė kryžiumi. Neįsivaizduojate, kas darėsi tada salėje, ten marijampolietis buvo, bufeto vedėja atnešė tortuką, sausainių, atėjo jį pasveikinti“, – pasakojo V. Murauskas.
Tiesa, po kelerių metų bendro darbo, V. Murausko ir E. Petrausko santykis turėjo kiek atitolti, nes boksininkas persikėlė gyventi, mokytis ir treniruotis į Vilnių. Ar nebuvo sunku paleisti auklėtinį?
„Po 9-erių metų buvimo pas mane persikėlė į Vilnių. Vis tiek Vilnius yra Vilnius, ten ir mokytis gali, ir varžybų daugiau. Visą gyvenimą neišlaikysi žmogaus tokioje Šilutėje, nei aukštosios, nieko. O ten sporto centras turi daugiau galimybių, tuo metu pas Bajevą buvo visi geriausi Lietuvos boksininkai surinkti, ne vien mano, iš visos Lietuvos. Bet aš kartu su Petrausku visur važiavau“, – prisiminė bokso treneris.
Ryškiausias bendro darbo pikas – 2012 m. Londono žaidynės, kuriose E. Petrauskas iškovojo istorinę bronzą. V. Murauskas tiesiogiai boksininkui nesekundavo, tačiau buvo pačioje pirmoje žiūrovų eilėje, pats gyveno Londone ir lydėjo auklėtinį kiekvieną jo žingsnį.
„Buvo ringas, sėdėjau pirmoje žiūrovų eilėje. Daug jam patarinėjau tuo metu. Nuvažiavau pats, gyvenau pas buvusį savo auklėtinį Milkį, jis dabar profesionalus Londone treniruoja, kiekvieną dieną, kai būdavo boksas, aš būdavau ten, jam padėjau ir ruoštis. Jis turėjo labai daug svorio mesti, jam buvo net sunku šnekėti dėl svorio metimo“, – dėstė V. Murauskas.
Tiesa, nors E. Petrauskas pasiekė daugiausiai, tačiau V. Murausko treniruotėse lankėsi ir pasaulio ir Europos čempionė Gabrielė Stonkutė, E. Skurdelis ir daug kitų, kurie mėgino rasti pergalės receptą Šilutėje.
Prisimindamas skambiausias savo auklėtinių pergales, V. Murauskas nesulaikė ir laimės ašarų, o jo balsas trumpam prikimo.
„Kai himną girdi, malonu, bet kai auklėtiniui himną groja…“
Treneris – antras tėvas
Iš pat pradžių trenerio darbo siekęs V. Murauskas aiškiai pripažįsta, kad trenerio darbas yra susijęs ne tik su sporto šaka, bet ir su auklėjamąja veikla.
„Treneris turi būti antras tėvas, – griežtai rėžė V. Murauskas. – Kai eini į darbą, turi negalvoti, kad eini užsidirbti, turi eiti su malonumu. O jei grįžti iš treniruotės ir tą dieną mažiau vaikų būna, tada nekaip jautiesi. O kai būna pilna salė, tada išsikrauni, kai matai, kad vaikai nori, tada dirbi su malonumu. Čia stende yra ir Šilalės meras, daug žinomų žmonių. Daug yra lankiusių. Kai buvo Petrausko sutikimas, buvo labai daug žmonių, paklausiau: „Pakelkit rankas, kas esat buvę pas mane treniruotėje?“ Aš pats buvau nustebęs, daugiau kaip pusė pakėlė rankas. Yra daug ir moterų, anksčiau nebuvo moterų bokso, tai jos dėl savęs ėjo, o dabar jau ir dalyvaujame.“
V. Murauskas, kaip pasakoja jo treniruotėse buvę sportininkai, yra labai griežtas treneris, tačiau savo auklėtiniams visapusiškai skiria daug dėmesio, o kovų metu trenerio emocingus šūksnius galima išgirsti bet kurioje varžybų vietoje.
„Po varžybų treneris yra išsekęs. Sportininkas sudalyvavo savo kovoje ir viskas, o tu jaudiniesi dėl kiekvieno sportininko. Grįžti toks išgręžtas, kad nieko nenori. Gerai, jei gerai pasisekė. O jei „nusuko“ kovą? Nors kauk. O tam vaikui, jei jam vieną kartą „nusuko“, antrą kartą „nusuko“? Jis mano, kam ir eiti čia toliau, o būna, kad ir gabus vaikas meta“, – apie išgyvenimus dėl auklėtinių pasakojo V. Murauskas.
Sporto salėje auklėtinius galima paruošti fiziškai, šlifuoti jų techniką, tačiau kovose itin svarbus yra ir psichologinis faktorius – dažnai geriausiai treniruočių metu atrodantys boksininkai subyra tikrosios kovos metu.
„Ruošiantis psichologiškai svarbiausias yra varžybų skaičius. Jei nebus varžybų, nebus ir rezultatų. Galima kiek nori mušti maišą, letenas, salėje dirbti sunkiai, atrodyti salėje kaip žvaigždė, bet varžybose jauduliukas viską pagadina. Turiu vieną mergaitę, Austėją Aučiūtę, ji tikrai žvėris per treniruotes, o varžybose, pati sako, nežinau kas. Tikrai labai talentinga, labai daug turėjo įveikti“, – auklėtinę prisiminė V. Murauskas.
Dėmesio ypač jauniems auklėtiniams V. Murauskas pasakoja skiriantis daug – mokyklose jis yra dažnas svečias.
„Kartais tenka važinėti į mokyklas. Man mokyklos direktoriai sako: gal tu įsidarbink čia puse etato? Vis nueinu į mokyklą ir klausiu: kodėl neatėjai, kas nutiko, susirgai? Stengiuosi vaikščioti, sužinoti, pas tėvus važinėju“, – pasakojo bokso treneris.
Skirtinguose pasaulio kraštuose skiriasi ir bokso mokyklos – Meksikoje propaguojamas agresyvus, puolamasis boksas, Rytų Europoje manoma, kad boksininkai yra geriau paruošiami pagal tradicinę techninę taisyklių visumą, ukrainiečiai giriami dėl gero judėjimo ringe. Skirtingose Lietuvos vietose pastebėti svarbiausius skirtumus tarp trenerių bokso mokyklų gali būti sunku, tačiau skirtumų yra. Kokia yra V. Murausko bokso mokykla?
„Kai dirbau ir boksavausi Ukrainoje, buvo mėgstamas jėgos boksas, daugiau atakuojamasis. Bet visokių auklėtinių turėjau – Skurdelis daugiau žaidė ringe, Petrauskas buvo atakuojantis, jį buvo praminę mažuoju Tysonu. Iš pradžių mokai visus to paties, po to jau pritaikai kiekvienam pagal jį, pamatai, kuris stilius jam geriau sekasi, tą toliau ir tobulini. Dabar jau toks yra boksas, anksčiau buvo taškavimas, o dabar eina, laužia, jėgos boksas, žaidybinio liko mažiau“, – pamąstymais dalinosi pašnekovas.
„Prakeikti“ telefonai, skirtingos kartos ir moterų boksas
„Tokių skambių pergalių jau nebėra. Auga vaikai, bus matyti. Atranka, tiesa, yra kitokia. Nenoriu vertinti kai ko, bet dabar ateina ir imi bet ką, kad būtų grupės pilnos. Anksčiau salėje vaikai dviem eilėmis bėgdavo per apšilimą. O dabar yra daugiau sporto šakų, o dar tie prakeikti kompiuteriai ir telefonai viską suėda. Ateina į treniruotę, raundas baigėsi, jis bėga prie telefono. Klausiu: verslo reikalais skambini? Sako ne, ne, ne. Gąsdinu, kad per langą šveisiu tuos telefonus. Serga jie ta liga“, – apie savo jaunuosius auklėtinius pasakojo V. Murauskas.
Šnekant su treneriu, į treniruotę jau pradėjo rinktis pirmieji vaikai, o pats treneris trumpai juos pristatė, griežtai įvardijo, ką kiekvienas iš jų turi padaryti prieš treniruotę.
V. Murauskas „Kovotojo“ klube jau dirbo 8-erius metus, o netrukus persikels į naujas patalpas – Šilutėje ne per seniausiai duris atvėrė „Laisvalaikio ir sporto namai“, kuriuose yra baseinas, maniežas, bokso ir imtynių salės. Ar Šilutėje remiamas boksas?
„Savivaldybė po 2500 eurų metams skiria, bet man tiek užtenka vienom varžybom, jei važiuojam kur toliau. Laikas dabar toks, kad tie verslininkai džiaugiasi, kad patys išsilaiko. Aš nesakau, kad nepadeda, bet ne taip, kaip anksčiau, dabar yra žymiai sunkiau“, – pasakojo V. Murauskas.
Tiesa, ir pačiam treneriui finansiškai suspėti paskui savo auklėtinius nėra lengva.
„Kai važiavome į stovyklą Lenkijoje, beveik 700 eurų sumokėjau už save, o į Vokietiją išvažiuoti reikėtų 1200 eurų – aš nesu milijonierius, neturiu tiek pinigų. Yra rėmėjų, paremia kažkokia suma, bet jau ne tokiomis“, – pripažino V. Murauskas.
Nors ryškiausias pergales V. Murauskas nuskynė su vyrais boksininkais, tačiau ir moterų boksas Lietuvoje kyla į naujas aukštumas. Kuo skiriasi darbas bokso salėje su moterimis ir vyrais?
„Su mergaitėmis gal yra sunkiau dirbti, moterys šiek tiek daugiau problemų kartais turi. Tiesa, į treniruotes jos rimčiau žiūri ir pergalių atkakliau siekia. O vaikinai nemoka atiduoti visko per treniruotę, mergaitės kažkaip rimčiau į visą tą reikalą žiūri, lankomumas jų geresnis“, – teigė V. Murauskas.
Treneris ilgus metus bokso salėje dirbo vienas, o štai nuo rudens atsiras pagalbininkas. Nors bokso kelius V. Murauskas mina jau labai seniai, tačiau pokalbio metu išvardino dar ne vieną tikslą, kurį norėtų pasiekti kartu su auklėtiniais.
„Kam dirbti, jei neturi svajonės?“ – su plačia šypsena teigė V. Murauskas.
Profesionalų boksas ir kuriozinė istorija su Stanioniu
Šilutės bokso mokytojas pripažino, kad aktyviai seka mėgėjų ir profesionalų boksą užsienyje, taip pat seka ir E. Stanionio karjerą profesionalų ringe.
„Taip. Bet dabar profesionalai, gal ir ne visi, bet jei pereitų į mėgėjus, kažin, kaip jiems ten baigtųsi. Ten vienai kovai ruošiesi beveik pusę metų, o mėgėjų bokse yra kitaip, tempas kitas. Stanionį nori vežti į olimpines – nejaugi jis rizikuos taip stipriai? Jei jis pralaimės pirmą kovą, gi jo reitingas kris, o ar norės jį dar taip lengvai išleisti?“ – mąstė V. Murauskas.
Beje, kaip pasakojo treneris, jis ne kartą lydėjo E. Stanionį mėgėjų ringuose, o štai viena iš bendrų istorijų buvo išties kuriozinė.
„Buvome varžybose Azerbaidžane su Bružu ir Stanioniu. Buvo toks kuriozas. Ten nebuvo monitorių, kur rodo rezultatus po raundų. Vyriausiasis varžybų teisėjas buvo azerbaidžanietis. Po kovos Bružas klausia, kaip čia tuos rezultatus sužinoti. Sakiau jam nesijaudinti, nueisiu, pašnekėsiu. Su tuo teisėju kalbame, jis sako, gerai, pasakysiu tą rezultatą, tik kaip tau parodyti. Sakau, jei išlošia, ausį patrink, suprasiu. Po trijų savaičių vėl ten ir boksuojasi su azerbaidžaniečiu. Sakau, kad reikia eiti pas jį, o Vidas sako; „Ką tu kliedi, su juo tautiečiu boksuosimės, o jis tau rezultatą rodys?“ Aš nueinu, gerai, sako jis. Sėdim, o jis ausį rodo, bet ne tą – rodo pralošimą. O ringe tikrai Stanionis laimi, sakom, reikia užmušti ringe, kitaip nelaimės. O tas teisėjas pradėjo juoktis, sakė po to, kad sumaišė ausis. O Stanionis viską laimėjo tą kartą“, – juokėsi V. Murauskas.
