„Dirbsiu tiek, kiek galėsiu, o ką daugiau man veikt?“, – atvirauja 82-ejų verslininkas Jonas Matulionis, Kupiškyje vadovaujantis grūdų elevatoriui. Į pensiją vyras sako dar neisiantis – juk darbų begalės, o ir energijos su metais jie duoda vis daugiau. Visgi laidos „Mano pasas meluoja“ herojus teigia susiduriantis su viena problema – savo verslą norėtų dar plėsti, bet tiesiog neturi žemės, kur tai padaryti.
Verslininko Jono vaikystė prabėgo šalia Šimonių girios. Jo tėvas buvo labai stiprus vyras, ilgai dirbo miške. Kupiškėnas sako jaučiantis tėvo genus, gal todėl yra toks sveikas ir stiprus. Net ir sulaukęs garbingo amžiaus – 82 metų – jis ir toliau aktyviai dirba: leidžia dienas Kupiškio pakraštyje esančioje bendrovėje, rūpinasi jai priklausančiais elevatoriais ir sandėliais.
Savo verslą pašnekovas sukūrė prieš 20 metų. Žemės ūkis jam buvo pažįstamas nuo pat jaunystės. Jo žodžiais tariant, jis visada mokėjo atskirti, kur kviečiai, o kur rugiai, o ir vadovaujamo darbo patirties nestokojo.
„Joną atsimenu nuo tada, kai mano tėvai dar tik pradėjo ūkininkauti. Aišku, jie buvo nedideli grūdininkai, daugiau karvininkai. Čia užaugau, gyvenau, (...) tai šitą elevatorių atsimenu“, – pasakoja laidos herojui priklausančioje bendrovėje dirbantis ūkininkas Aurimas Šakalys.
Paklaustas, kiek, jo manymu, jo viršininkui yra metų, Aurimas pusiau juokais, pusiau rimtai atsako, kad apie 60-imt.
„Moka vadovauti, viską moka, vaikšto kaip jaunuolis“, – jam antrina bendrovės operatorius Romualdas Binkis.
Pats verslininkas Jonas neslepia, kad žmonės neretai jį palaiko jaunesniu. „Iš tikrųjų mano pasas truputį meluoja, dėl to man žmonės ir neduoda labai daug metų“, – tvirtina kupiškėnas.
Sako jis dažnai sulaukiantis ir klausimų, kada gi išeis į pensiją. Juk atėjus tokiam amžiui neretas džiaugtųsi užtarnautu poilsiu. Visgi pats Jonas tvirtai taria: dirbs tol, kol galės, juk kažkam verslu pasirūpinti reikia, o be reikalo sėdėti namuose nėra ko.
„Dirbsiu tiek, kiek galėsiu. O ką daugiau man veikti? Vyresnis žmogus aš, jeigu pradėsiu nedirbti, labai greitai susensiu. Visi žinom šitą dalyką. (...) Darbe iškart gauni energijos. Aš tai stebiuosi, kaip žmonės išsėdi išėję į pensiją, būdami, sakykim, 65 m. ar kai kurie ir anksčiau. (...) Gal įpranta. Yra toks posakis, kad „šuo ir kariamas pripranta“, – įsitikinęs kupiškėnas.
Atėjęs į darbą, 82-ejų verslininkas vien pro kabineto langą nesižvalgo – rūpinasi sąskaitomis, strateguoja verslą, apžiūri turimus sandėlius, ieško būdų, kaip pagerinti darbo kokybę. Pavyzdžiui, pastebėjęs, kad prasidėjus derliaus nuėmimui, išsirikiuodavo ilgiausios mašinų eilės su grūdais, vyras įrengė net šešis grūdų priėmimo punktus, kad procesas eitųsi greičiau.
Laidos „Mano pasas meluoja“ herojus atviras – jam darbuotojų gerovė yra labai svarbi. Jis nuolat asmeniškai bendrauja su ūkininkais, domisi, kaip sekasi jų šeimoms. Be to, moka jiems atlyginimą, didesnį už minimalų. Kitaip neišeina, sako jis, – konkurencija tarp grūdų supirkėjų yra didžiulė, jeigu mažiau mokėsi, darbuotojai kaip mat išsilakstys.
Nors daug kas siūlo kupiškėnui verslą parduoti, už jį vyras galėtų gauti ir milijoną eurų ar daugiau, pats Jonas į tokias kalbas nesileidžia. Pašnekovas džiaugiasi, kad šiuo metu jo verslas dirba tarsi šveicariškas laikrodis, ir nieko keisti nenori. Na, pagalvoja, kad būtų gerai bendrovę dar išplėsti, tačiau šioje vietoje susiduria su tam tikra problema.
„Klausė architektas, kaip gyvenu. Pasakiau, kad blogai, nes nebeturiu žemės [sandėliams] statyti“, – juokiasi Jonas.
Viso pasakojimo apie 82-ejų verslininką Joną klausykitės LRT TELEVIZIJOS laidos „Mano pasas meluoja“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
