„Šventųjų“ nepilnamečių, kurie nėra padarę nieko nusikalstamo, – mažuma, teigia Vilniaus universiteto Teisės fakulteto kriminologas doc. dr. Gintautas Sakalauskas. Pasak jo, įvairios nusikalstamos veikos būdingos daugeliui nepilnamečių, tačiau paprastai iš to išaugama. Visgi į teisėsaugos rankas dažniau įkliūva pažeidžiamesni paaugliai.
Apie nepilnamečių nusikalstamumą G. Sakalauskas kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos konferencijoje.
Daugelis iš nusikalstamo elgesio išauga
Konferencijos metu G. Sakalauskas pažymėjo – įvairūs kriminologiniai tyrimai rodo, o tai įrašyta ir Jungtinių Tautų gairėse, kad jaunuolių elgesys, neatitinkantis visuotinių socialinių normų ir vertybių, dažnai yra sudedamoji brendimo ir augimo dalis, o daugelis iš to savaime išauga.
„Kitaip tariant, tam tikra delinkvencija – iki tam tikro masto, tam tikro intensyvumo, – būdinga daugeliui. Tai reiškia, kad nebūtinai reikia kažko imtis, kad labai dažnai savaime iš to išaugama“, – sakė kriminologas.
Pavyzdžiui, vardijo ekspertas, atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje 11 proc. 13–15 metų paauglių yra kažką pavogę iš parduotuvių. Kitas tyrimas parodė, kad 19 proc. 15-mečių yra vartoję nelegalių medžiagų.
„Pridėkime žiaurų elgesį su gyvūnais, viešosios tvarkos pažeidimus, smurtą – lengvą, sunkesnį, – ir pamatysime, kad dauguma iki kol sulaukia pilnametystės galėtų būti nubausti pagal Baudžiamąjį kodeksą“, – atkreipė dėmesį G. Sakalauskas.
Taip pat skaitykite
„Šventųjų“ – mažuma
Anot jo, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje daryti tyrimai taip pat rodo, kad didžioji dalis paauglių būna padarę kažką nusikalstamo: „Labai mažai, sakykim, šventųjų, kurie tikrai niekada nei siuntėsi kažką nelegalaus iš interneto, nei gyvūnų kankino, nei mušėsi, nei narkotikų vartojo“.
Tokių paauglių, sakė G. Sakalauskas, yra mažai – apie 10 proc. Kaip kalbėjo kriminologas, tarp nusikaltusių paauglių sunku rasti kokių nors socialinių požymių skirtumų, tačiau už nusikaltimus nuteisti paaugliai pasižymi išskirtiniais požymiais.
„Skirtingi socialiniai požymiai veda link nuteisimo, bet ne nusikalstamo socialinio elgesio. Išskirta tam tikra stigmatizuota grupė, kuri nusikalsta daug, intensyviai ir dažnai sunkiai. Dažnai jiems būdinga struktūriškai ir funkcionaliai sutrikusi šeima, netvirtas arba labai griežtas tėvų auklėjamasis elgesys.
Taip pat dažnai būdingos tėvų svaiginimosi problemos, pakartotinė auklėjančiųjų asmenų kaita, problemos užimtumo srityje, ilgalaikė bedarbystė, laisvalaikio praleidimas ne kartu su šeima, bet bendraamžių grupėse, priklausymas žemesniems socialiniams sluoksniams“, – pastebėjo G. Sakalauskas.
Kriminologo teigimu, sovietinė kriminologija sakytų, kad visa tai yra nusikalstamumo priežastys, tačiau tai netiesa.
„Tai yra ne nusikalstamo elgesio priežastys, bet būtent tai, kad tie žmonės pakliūva į formalios socialinės kontrolės mechanizmą, yra nuteisiami. Kitaip tariant, jiems gyvenime nepasisekė, o, kai jie kažką padaro, jų šansai būti nuteistiems labai stipriai didėja“, – pabrėžė VU ekspertas.
Taip pat skaitykite
Atliko tyrimą
Kaip pasakojo G. Sakalauskas, žinodamos, kad nusikalsta labai daug paauglių, tačiau į labai sunkius nusikaltimus nudreifuoja maža jų dalis, valstybės sukuria pirmiausiai į vaiko gerovę orientuotą sistemą, teikia socialinės paslaugas.
Taip pat skaitykite
To aspektų matome ir Lietuvoje, sakė kriminologas ir išskyrė, kad, pavyzdžiui, mūsų teisės aktai nurodo, kad, bausdami nepilnamečius, turime atsižvelgti į jų socialinės brandos ypatumus.
Praėjusiais metais G. Sakalauskas su kolegomis pabaigė tyrimą apie nepilnamečių nusikalstamumą.
Kaip konferencijos metu pasakojo kriminologas, kai kurie ekspertai, dirbantys su vaikais, nepilnamečių nusikalstamumą mato pagal pripažinimo ir integravimo strategiją. Tai reiškia, šie specialistai laikosi nuostatos, kad nuo normos nukrypstantis elgesys yra simptomas, signalizuojantis apie gilesnius vaiko pagalbos poreikius.
Kiti specialistai, sakė G. Sakalauskas, elgiasi priešingai – reaguoja į nuo normos nukrypstantį elgesį, siekdami jį kontroliuoti, bet nesigilina į elgesio priežastis ir vaiko poreikius, nepaiso vaiko situacijos, nesistengia jam padėti.
Deklaruojame pagalbą, tačiau realiai nepadedame
Tačiau labiausiai vyrauja trečioji strategija – pseudo-pripažinimas, kai deklaruojama pagalba, tačiau iš tiesų vaikas jos negauna arba teikiama pagalba negali jam padėti, nes prasilenkia su jo poreikiais, tvirtino kriminologas.
„Tenkinami ne vaiko pagalbos poreikiai, bet pačių profesionalų, organizacijų ar sistemos poreikiai. (...) Dažnai dalyvaujantys atpažįsta ir mato, kad sistema nėra reali pagalba, bet ir toliau tęsia savo veiksmus“, – teigė G. Sakalauskas.
Eksperto vertinimu, taip yra dėl to, kad trūksta specializuotų paslaugų ir resursų darbui su individualiu atveju, jaučiamas kompetencijos ir noro ieškoti inovatyvių sprendimų trūkumas, spaudimas.
Dėl to vaikai negauna pagalbos, patiria atstūmimą ir dar didesnę traumą, nes mato, kad gyvenime jiems nepasisekė, o dar suaugusieji meluoja, sakė G. Sakalauskas.
Tokia sistema kenkia ir srities ekspertams – pasak kriminologo, jie jaučiasi dirbantys neprasmingai ir tuščiai, jaučia gėdą, pyktį, kaltę prieš vaiką, rizikuoja perdegti ir susipriešinti. Organizacijos taip pat nepatiria pripažinimo, sistema stagnuoja ir aptarnauja savo pačios poreikius, o ne vaikų, apgailestavo G. Sakalauskas.
