Lietuvoje

2019.07.08 05:30

12 kilometrų pėsčiomis į kaimą pas močiutę: gatvės vaikų likimai abejingų nepalieka

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.07.08 05:30

Gyvenimas gatvėje, prostitucija, sunkūs nelegalūs darbai – tai, su kuo susiduria vadinamieji gatvės vaikai, neretai tampantys ir prekybos žmonėmis aukomis, pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinių mokslų (edukologijos) daktarė Giedrė Misiūnienė. Anot jos, tokie vaikai šeimoje neretai patiria fizinį ar emocinį smurtą, nepriežiūrą.

G. Misiūnienė nagrinėjo Lietuvos socioedukacinių paslaugų galimybes kaimo vietovėse, dirbo su gatvės jaunimu Vilniaus jaunimo mokykloje, o savo sukauptą praktinę patirtį glaudžiai sieja su mokslo tiriamaisiais darbais, yra aktyvi nevyriausybinių organizacijų, atsakingų už vaiko gerovę, valdybos narė, VDU bakalauro studijų socialinės pedagogikos programos rengėja ir dėstytoja.

Gyvenimas gatvėje

Kalbėdama apie į rizikos grupę patenkančius vaikus, VDU dėstytoja išskiria dvi gatvės vaikų grupes. Pirmoji grupė – vaikai gatvėje, šie vaikai didžiąją dalį dienos praleidžia gatvėje, tačiau paprastai nakčiai sugrįžta į namus. Gatvė – tai vieta, kurioje šie vaikai susiveikia pinigų ir daiktų, kad galėtų ne tik išgyventi patys, bet ir padėti šeimai.

Antroji grupė – gatvės vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, beveik nepalaiko ryšių su savo šeima. Šie vaikai dažniausiai gyvena sodų bendrijose, juos taip pat galima pamatyti tabore, stoties rajone ar prekybos centruose, sako G. Misiūnienė.

Anot G. Misiūnienės, gatvės vaikai nelanko mokyklos, o jei tai daro, ateina nemotyvuoti, dažnai turi ypatingų poreikių, praleidinėja pamokas, yra linkę konfliktuoti. Dėl netinkamo elgesio šie vaikai ignoruojami bendraamžių, jų mitybos įgūdžiai prasti, jie susiduria su sveikatos problemomis, genetiškai paveldėtomis tėvų ligomis, neretai šie vaikai jau būna susidūrę su nusikalstamos veiklos pradmenimis.

„Indijoje gatvės vaikai vadinami šaligatvio gyventojais, Brazilijoje – favela lūšnų, gyventojais, Neapolyje juos vadina nuolat judančiais, Peru – bjauriais berniukais, o Zaire – žvirbliais. Tai vaikai, kurių elgesys ir gyvenimo būdas neatitinka visuomenės normų, kurie yra nuolatinėje rizikoje“, – pasakoja G. Misiūnienė.

Tampa prekybos žmonėmis aukomis

Pasak socialinių mokslų daktarės, gatvės vaikai paprastai būna pabėgę iš namų ar globos, gydymo institucijų, tačiau šiai grupei gali būti priskiriami ir skurstantys migrantų ar etninių mažumų vaikai, neįgalūs vaikai, vaikai iš daugiavaikių šeimų, kurie taip pat patiria įvairių rizikų.

VDU dėstytoja išskiria, kad paprastai tokie vaikai savo šeimoje patiria fizinį, emocinį ar seksualinį smurtą bei nepriežiūrą. Ji prisimena, kai kartą žiemos metu pastebėjo šalikele einantį berniuką, kuris dėvėjo žiemai netinkamus, plonus rūbus. Paklaustas, kur eina, dvylikametis atsakė, kad šeimoje susiduria su problemomis, o vienintelis jam žinomas būdas išvengti smurto – išėjimas iš namų, todėl, vengdamas konflikto ir ieškodamas saugaus prieglobsčio, jis 12 kilometrų pėsčiomis keliauja į kaimą pas močiutę.

Ekspertė akcentuoja, kad kai kuriuos gatvės vaikus galime puikiai pastebėti – jie dalyvauja nelegalioje gatvės veikloje ir ekonomikoje, juos galima sutikti gatvėje. Kitą grupę vaikų pastebėti sunkiau, juos mokslininkai vadina nematomais gatvės vaikais – šie vaikai neretai išnaudojami ir prostitucijai, tampa sunkių nelegalių darbų ar prekybos žmonėmis aukomis, gamyklų darbininkais ar kariais.

„Didžiausias pavojus yra tai, kad gatvės vaikai yra ne tik praradę šeimą, bet ir nelanko mokyklos. Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) duomenimis, dabar visame pasaulyje yra apie 60 milijonų vaikų, kurie nelanko mokyklos. Net ir pradėję lankyti pradinę mokyklą, jos nepabaigia 38 milijonai vaikų, jie iš mokyklos išeina nemokėdami nei skaityti, nei skaičiuoti ar rašyti, jie neturi išsilavinimo, todėl negali toliau mokytis ir visapusiškai vystytis“, – pabrėžia G. Misiūnienė.

Smurtaujama kas trečioje šeimoje

G. Misiūnienės teigimu, gatvės vaikai yra pažeidžiamiausia socialinės atskirties grupė – neturėdami išsilavinimo ir galimybių visapusiškai vystytis, jie neretai tampa pigiausia darbo jėga, dirba pavojingiausiomis sąlygomis, dažnai serga.

Pasak socialinių mokslų daktarės, neigiamą įtaką šių vaikų švietimui daro pasauliniai konfliktai, stichinės nelaimės, taip pat srautinės migracijos, o bet kokia ekstremali situacija vaikui sukelia stresą, priverčia išgyventi didžiulį nesaugumo jausmą ir apsunkina galimybes grįžti į ankstesnį gyvenimo ritmą.

Kaip sako VDU dėstytoja, įvairios negatyvios apraiškos bei nuolat didėjanti rizika ir toliau lieka neatsiejama vaikų ir jaunimo kasdienio gyvenimo dalis, ypač dabar, kai išgyvename vertybių kaitą. Remiantis institucijų, atsakingų už vaiko gerovę, duomenimis, sako ji, socialinė atskirtis didėja – ketvirtadalis Lietuvos vaikų gyvena su vienu iš tėvų, trečdalis – skurde.

G. Misiūnienė dirbo jaunimo mokykloje ir lankydavosi mokinių šeimose, bendraudavo su vaikų tėvais. Ji prisimena, kad beveik kiekvienoje aplankytoje šeimoje situacija skirtinga, tačiau galima pastebėti ir panašumų. Pavyzdžiui, išskiria VDU dėstytoja, labiausiai šokiruodavo tėvų abejingumas savo vaikui ir netinkamo, nepadoraus gyvenimo būdo pasirinkimas, negebėjimas suvokti savo, kaip tėvų, atsakomybių, taip pat – smurtas prieš savo vaiką.

„Smurtinėje kultūroje užaugę vaikai tai nevalingai demonstruos ir savo šeimose, deja, tokia psichologų išvada – jei smurtavo prieš juos, ir jie smurtaus. Šeimoje patiriamo smurto mastai labai dideli, smurtaujama kas trečioje šeimoje“, – kalba G. Misiūnienė.

Nuolatinė grėsmė ir smurtas

Mokslininkė teigia, kad, lankydamiesi vaikų šeimose, visi specialistai suvokia pavojaus grėsmę. Juk nežinai, sako ji, kokioje šeimoje apsilankysi, kaip užsimegs pokalbis, ar jis iš viso įvyks, o jokių priemonių neturi – tik šypseną ir gerus norus širdyje.

„Siekiant kuo greičiau įvertinti situaciją ir pažinti šeimą, dažniausiai teko lankytis girtuokliaujančiose šeimose, kuriose vyrauja nuolatinės smurto apraiškos ir natūraliai jauti grėsmę. Žmogus, turintis priklausomybių, yra neprognozuojamas, todėl turi valdyti situaciją ir įvertinti grėsmę. Pati nesu apšaukta, pastumta ar nustumta nuo laiptų, tačiau mano kolegos yra su tuo susidūrę“, – savo patirtimi dalijasi G. Misiūnienė.

Socialinių mokslų daktarė pasakoja apie savo kolegos Dakaro lenktynininko Balio Bardausko ir kitų kolegų iniciatyvą prie Baltijos jūros nuvežti jos nemačiusius Lietuvos vaikus. Ji prisimena, kad iniciatyvą sugalvojo siekdami pagerinti mokinių aktyvumą ir pamokų lankomumą. Kadangi šiose mokyklose neretai mokosi jau vyresni, kartais ir pilnamečiai mokiniai, jų patirtys labai įvairios, pavyzdžiui, išskiria G. Misiūnienė, mergaitės jau gali būti dirbusios stotyje bei užsiiminėjusios prostitucija, o vaikinai – ir vagiliavę, ir jau grįžę iš socializacijos centrų.

„Mus labai paveikė ta mintis, kad Lietuvos vaikai nėra matę Baltijos jūros. Surinkome visą autobusą vaikų ir nuvežėme prie jūros. Padarėme gražią akciją, tačiau ji neturi būti vienkartinė, todėl pažadėjome, kad kartosime. Norime važiuoti tol, kol Lietuvoje neliks vaikų, nemačiusių savo šalies Baltijos jūros“, – šypsosi G. Misiūnienė.

Pasigenda pagalbos iš valstybės

G. Misiūnienė pabrėžia, kad vaikui reikiamų paslaugų prieinamumas vis dar nepakankamas, o vaikai ir su jais dirbantys žmonės diskriminuojami. Pavyzdžiui, sako ji, reikėtų pažymėti dienos centrų veiklą – tai svari institucija švietimo pagalbos sistemoje, teikianti socialines ir švietimo paslaugas tiesiogiai vaikams, kurie auga skurde, priklausomybių ir kitokių problemų paliestose šeimose, tačiau palaikymas iš valstybės vis dar menkas.

Socialinių mokslų ekspertė išskiria ir kitą problemą – vienam socialiniam pedagogui paprastai priskiriama iki 400 mokinių. Anot G. Misiūnienės, remiantis VDU mokslininkų vykdytais tyrimais ir pasaulio patirtimi, vienam socialiniam pedagogui turėtų būti priskiriama ne daugiau kaip 200 vaikų – tik tada būtų suteikiama kokybiška kompleksinė pagalba.

Pasak G. Misiūnienės, jei nuo ankstyvo amžiaus į gatvės vaikus neinvestuosime, vėliau susidursime su problemomis, o kuo daugiau dėmesio jiems skirsime, tuo mažiau rūpesčių jie pridarys vėliau, mažiau jų matysime kalėjimuose, socializacijos centruose.

„Didelis darbas laukia ir mokyklos, nes joje dirbantys profesionalai yra arčiausiai vaiko, jie pirmieji pamato nelaimingas vaiko akis, turi harmonizuoti vaiko santykius ir su šeima, ir su mokykla. Mokykla privalo ne tik sutvirtinti, bet ir išlaikyti vaiko ir šeimos atsineštas vertybes, įsitikinimus, kultūrinį identitetą“, – svarsto specialistė.

Socialinių mokslų daktarė taip pat akcentuoja kompleksinės pagalbos šeimai svarbą – jei vaikas buvo paimtas iš šeimos, jam grįžus į namus, kuriuose situacija nesikeičia, visas specialistų įdirbis netenka prasmės. Anot G. Misiūnienės, sugrįžę į šeimas vaikai tinkamai elgiasi maždaug mėnesį, o vėliau netinkamas elgesys pasikartoja. Suaugusiuoju vaikas patiki pirmą kartą, o antrą ar trečią kartą pasitikėti vis sunkiau, tai reikalauja daugiau pastangų, sako ji.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Tomas Vytautas Raskevičius
Išskirtinis interviu 11