„Mes ne už lipdukus, mes už Europą“, – 2003-iųjų gegužę prieš Lietuvos televizijos kameras ištarė į parduotuvę atėjusi senjorė. Prieš 20 metų lietuviai rinkosi prie balsadėžių. Tąkart jie nerinko Seimo ar prezidento, o sprendė dėl Lietuvos ateities Europos Sąjungoje (ES).
1995-ųjų gruodžio 7-ąją Seimas priima pareiškimą „Dėl Lietuvos Respublikos paraiškos tapti Europos Sąjungos nare“, jau kitą dieną – gruodžio 8-ąją – Vyriausybė įteikia oficialią paraišką dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Po septynerių metų – 2002-ųjų gruodį – oficialiai baigiamos stojimo derybos, o 2003-iųjų balandį pasirašoma Lietuvos stojimo į ES sutartis.
Lieka paskutinis žingsnis – referendumas.
2003-iųjų gegužės 10–11 dienomis vykęs referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES istoriniu tapo ne tik dėl jo reikšmės valstybei, bet ir dėl to, kaip buvo organizuojamas.
Tai buvo kol kas vienintelis balsavimas, Lietuvoje vykęs dvi dienas iš eilės. Tai taip pat buvo vienintelis balsavimas, kai biuleteniai rinkėjams buvo pateikiami trimis kalbomis.
Referendumas dėl stojimo į ES buvo pirmasis kartas, kai prie balsadėžių atėję gyventojai gavo lipdukus su užrašu „Aš balsavau“. Ir tai buvo vienintelis kartas, kai su tokiais lipdukais prekybos centre apsilankę lietuviai galėjo gauti miltelių ar alaus už vieną centą.
Referendumo rezultatai parodė, kad 91,07 proc. lietuvių pritaria šalies stojimui į ES. Didžiausią palaikymą demonstravo Alytaus miesto gyventojai, mažiausią – Visagino.
Kad lietuviai pritaria Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, pasak portalo LRT.lt pašnekovų, abejonių tuomet nebuvo. Vis dėlto be nerimo neapsieita – bijota, kad prie balsadėžių ateis per mažai rinkėjų ir dėl to referendumas apskritai neįvyks.
„Vienas iš pavojų, apie kurį buvo kalbama, kad galbūt bus per mažas rinkėjų aktyvumas, kad žmonės galvos, jog čia ir taip didelė dalis gyventojų pritaria, tai nėra ir ko eiti balsuoti“, – prisiminė tuomet Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) vadovavęs Zenonas Vaigauskas.
Dėl referendumo keitė įstatymą
Abejonių, kad lietuviai pritaria šalies stojimui į ES, atrodo, nebuvo. Palankumą tam rodė visuomenės nuomonės apklausos, o kad Lietuva turi tapti Bendrijos nare, neabejojo ir daugelis politikų. Bet problema buvo kita – reikėjo, kad rinkėjai susirinktų prie balsadėžių.
„Kad lietuvis gali būti tingus ir jam gali pasirodyti, kad nėra reikalo eiti iki tos balsadėžės, tai taip, tokių pasvarstymų buvo“, – kalbėdamas su portalu LRT.lt prisiminė tarybai, koordinavusiai pasirengimą referendumui, vadovavęs Artūras Paulauskas.
Besiruošiant referendumui Seimo pirmininko pareigas ėjęs A. Paulauskas pasakojo, kad situacija nebuvo paprasta, mat tuomet galiojęs Referendumo įstatymas optimizmo nesuteikė – galiojant tokiam įstatymui, pasak jo, perspektyvos, kad referendumas vyks, neatrodė tenkinančios.
„Iš pradžių padarėme keletą įstatymo pakeitimų, kad būtų galima referendumą vykdyti keletą dienų. Esminių pakeitimų nebuvo, bet buvo tokių techninių, kad referendumą būtų galima ilgiau vykdyti, skaičiuoti. Tikrai stengėmės, kad įstatymas būtų šiek tiek palankesnis sprendimui“, – prisiminė A. Paulauskas.
Be to, buvo vykdoma ir aktyvi kampanija. Kaip kalbėjo buvęs Seimo pirmininkas, referendumo kampanija buvo didžiulė, jis ir pats važinėjo po rajonus, miestus ir miestelius bendraudamas su gyventojais, ypač jaunimu, pasakodamas jiems, kodėl Lietuvai reikalinga narystė ES.
„Buvo ir autobusas paleistas po visą Lietuvą, buvo plati, visa apimanti rinkimų kampanija“, – sakė buvęs parlamento vadovas.
Taip pat skaitykite
Tuo metu buvęs VRK vadovas Z. Vaigauskas sakė, kad ruošiantis reikėjo keisti ne tik Referendumo įstatymą, bet ir suderinti kai kuriuos Lietuvos teisės aktus su europine teise. Visas parengiamasis darbas, anot jo, vyko kelerius metus.
„Buvo netgi Konstitucijos pakeitimas, buvo pakeistas vietos savivaldos reikalavimas ir nustatyta, kad rinkimuose vietos valdžią gali rinkti ne tik piliečiai, bet ir gyventojai“, – kalbėjo buvęs rinkimų prievaizdų vadovas.
Z. Vaigauskas taip pat pasakojo, kad ruošiantis referendumui buvo itin svarbu suteikti vienodas galimybes tiek referendumo iniciatoriams – 105 parlamentarų grupei, tiek referendumo oponentams kalbėti. Buvęs VRK pirmininkas prisiminė, kad raginimai Lietuvai apskritai netapti ES nare daugiau sklido iš išorės, o viduje buvo svarstoma, kad narystei mūsų šalis gal dar nepasiruošusi, kad gal reikėtų palaukti.
„Buvo sudaryta tarpinstitucinė grupė, <...> VRK pagrindinis darbas buvo [prižiūrėti], kad būtų laikomasi Referendumo įstatymo ir būtų galima visiems pasakyti nuomonę kuo lygesnėmis sąlygomis. Pavyzdžiui, vyko televizijos laidos, kur buvo kviečiami kalbėti ir iniciatoriai, ir oponentai“, – prisiminė Z. Vaigauskas.
Siekiant, kad kuo daugiau rinkėjų ateitų išreikšti valios per referendumą, anot buvusio VRK vadovo, buvo įdėta ir perteklinių pastangų. Pavyzdžiui, vienu metu Seime buvo gimęs siūlymas, kad žmonės, kurių nepavyksta rasti jų deklaruotojoje gyvenamojoje vietoje, iš rinkėjų sąrašų būtų apskritai išbraukti.
„Bet buvo tos idėjos atsisakyta ir labai gerai, kad buvo atsisakyta, nes tai neatitiktų demokratinių referendumo principų“, – sakė Z. Vaigauskas.
Biuleteniai trimis kalbomis ir balsavimas, trukęs dvi dienas
Prieš 20 metų referendumas vyko taip, kaip dabar ir įsivaizduoti gali būti sunku. Pavyzdžiui, kaip minėjo A. Paulauskas, priimtas sprendimas referendumą rengti dvi dienas. Tikėtasi, kad tai paskatins daugiau lietuvių ateiti prie balsadėžių.
Z. Vaigauskas pasakojo, kad referendumas, kaip ir kiekvieni rinkimai, kėlė savų iššūkių ir reikalavo atidaus pasirengimo. Pavyzdžiui, buvo rūpinamasi, kad balsadėžės būtų akylai saugomos: „Buvo skirta daug dėmesio balsadėžėms saugoti, kad, gink Dieve, neatsitiktų taip, kad kažkas sugalvotų balsadėžių turinį keisti ar dar kažką.“
Taip pat skaitykite
Pirmoji balsavimo diena rinkėjų aktyvumu nepasižymėjo, nes daugelis jų, kaip sakė buvęs VRK vadovas, nutarė balsą atiduoti įprastą rinkimų dieną – sekmadienį.
Tiesa, daugiau referendumams Lietuvoje vykti ilgiau nei vieną dieną nėra lemta, nes Konstitucinis Teismas 2019-aisiais uždraudė rengti referendumą dvi dienas su pertrauka ir išaiškino, kad referendumai Lietuvoje gali vykti tik vieną dieną.
Dar vienas sprendimas, priimtas rengiantis 2003-iųjų referendumui, – sudaryti galimybę tam tikrose savivaldybėse turėti biuletenius ne tik lietuvių, bet ir lenkų arba rusų kalbomis.
„Buvo nustatyta, kad biuleteniai gali būti lietuvių kalba su vertimu į tas kalbas, kurios atskiruose regionuose yra paplitusios. Savivaldybių tarybos galėjo tokių biuletenių paprašyti, tai buvo daroma, bet negausiai. Dalis biuletenių buvo lenkų kalba ir rusų kalba, prisimenu, Visagine [tokius] biuletenius turėjo“, – pasakojo Z. Vaigauskas.
Tačiau ir šio sprendimo kituose rinkimuose ar referendumuose, vykstančiuose Lietuvoje, daugiau nepasitaikė – 2006-aisiais metais Konstitucinis Teismas numatė, kad biuleteniuose informacija gali būti pateikiama tik valstybine kalba.
Taip pat skaitykite
Dėl pritarimo abejonių nekilo
Šiuo metu Europos Parlamente dirbantis ir mokslinę publikaciją apie Lietuvos referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje parašęs profesorius Liudas Mažylis portalui LRT.lt kalbėjo, jog prieš 20 metų nekilo jokių abejonių, kad 9 iš 10 lietuvių yra už mūsų šalies narystę ES.
Oponentų, pasak L. Mažylio, nebuvo ir tarp pagrindinių politinių jėgų. Kaip kalbėjo profesorius, tiek valdančiosios, tiek opozicinės politinės jėgos pasisakė už stojimą į ES ir referendumo rengimą.
„Ką ir dabar atsimename, ką tuo metu akcentavo žiniasklaida ir visiems tuo metu kliuvo – tuometinės valdžios panikos reiškiniai. Žinome, kad referendumas vyko dvi dienas, tai buvo neįprasta.
Jis prasidėjo šeštadienį ir aš pats labai gerai atsimenu, kur pats tuo metu buvau. Buvo ir man tokių nerimo motyvų kilę. Be to, gerai žinojau Vengrijos pavyzdį, kur [į referendumą] labai menkai susirinko, nors pasitikėjimas ES tuo metu ir ten buvo didelis“, – prisiminė L. Mažylis.
Europarlamentaras pasakojo, kad nerimo būta po pirmosios referendumo dienos, nes tądien rinkėjų aktyvumas siekė iki 18 proc. Bijota, jog sekmadienį gali susirinkti antrątiek rinkėjų, o reikėjo, kad jų ateitų bent 50 proc.
„Lietuvos referendumo nuostatos ir tada buvo, ir dabar yra griežtos, gerokai griežtesnės, palyginti su kitomis tuo metu į ES stojusiomis valstybėmis.
Todėl buvo svarbu, ne kaip nubalsuosim, nes kad nubalsuosim teigiamai, visi žinojo, bet kas atsitiks, jei mūsų ateis per mažai“, – sakė profesorius.
Tuomet, pasak L. Mažylio, ir buvo sugalvota akcija, kurią jis vadino pertekline, kai referendume dalyvavę rinkėjai galėjo gauti tam tikrų prekių už vieną centą.
Narystė grąžino mus namo
Tačiau į referendumą atėjo ne tik mažiausias reikalingas, bet ir didesnis rinkėjų skaičius – bendras aktyvumas siekė kiek daugiau nei 63 proc. Profesorius L. Mažylis kalbėjo, kad tuo metu Lietuvoje tvyrojo eurooptimistinės nuotaikos, lietuviai itin pasitikėjo Europos institucijomis. Tai, pasak Europos Parlamento nario, jaučiama iki šiol.
Todėl buvo svarbu, ne kaip nubalsuosim, nes kad nubalsuosim teigiamai, visi žinojo, bet kas atsitiks, jei mūsų ateis per mažai.
L. Mažylis
„Išėję iš dirbtinai sukurtos sovietinės imperijos mes pasijutome savi, pasijutome namuose, Europoje. Toks jausmas buvo jaučiamas dar iki stojimo į ES. Bet buvo svarbu, kad naryste ES, referendumu mes užtvirtinome tą siekį, tą grįžimą namo. Tai buvo labai svarbu“, – komentavo profesorius.
Be to, anot L. Mažylio, palankų Lietuvos žmonių požiūrį ES klausimu skatino saugumo garantijos. Jis priminė, kad mūsų šalis tuo metu stojo ne tik į ES, bet ir į NATO. Kaip sakė pašnekovas, tai lietuvių savivokoje paskatino supratimą – būdami dvejose organizacijose tikrai būsime saugesni ir išeisime iš pilkosios zonos, į kurią tiek metų bandyta mus įgrūsti.
„Tai irgi pasiteisino ir dabartinių naujų iššūkių, agresyvaus Rusijos karo Ukrainoje, fone“, – teigė L. Mažylis.
Galiausiai, anot profesoriaus, svarbų vaidmenį suvaidino europinių lėšų pažadas. Kaip teigė L. Mažylis, tai paskatino Lietuvos valdžios institucijas laikytis griežtesnių, ES standartus atitinkančių procedūrų ir taisyklių, buvo padiktuotos tinkamesnės valdysenos sąlygos.
„Ir štai, jei valdžia demonstruoja [tinkamą valdymą], pertvarko institucijas, už tai primokama, kad tos reformos vyktų. Per kitas priemones paramą galėjo gauti įvairūs gyventojų segmentai – ir ūkininkai, ir studentai, ir t. t.
Buvo visiškai akivaizdu, kad kai tapsime ES nariais, būsime biudžeto recipientai – mes įmokėsime į ES biudžetą, tačiau atgausime dar daugiau. Tai turėjo prisidėti prie Lietuvos suklestėjimo, taip ir yra. Užtenka palyginti nuotraukas, kaip atrodė Lietuvos miestai ir miesteliai iki įstojimo, ir kaip atrodo dabar“, – portalui LRT.lt komentavo Europos Parlamento narys L. Mažylis.
Su lipduku – prekės už centą
Turbūt vienu labiausiai įsimintinu referendumo bruožu tapo tuomet dalinti Lietuvos formos žali lipdukai su geltonu užrašu „Aš balsavau“. 2003-iųjų referendumas buvo pirmasis, kuriame balsuoti atėję gyventojai gavo tokius lipdukus ir iki šiol gauna kiekvienų vykstančių rinkimų metu.
Rinkimų prievaizdams tuomet vadovavęs Z. Vaigauskas pasakojo atsimenantis, kaip į referendumą kviečiančiose reklamose su lipdukais pasirodė valstybės vadovai, jų antrosios pusės, jie demonstravo, kaip paprasta lipduką prisiklijuoti prie suknelės ar švarko ir kaip paprastai jis nusiima.
„Su tais lipdukais tam tikra prasme įkliuvome“, – portalui LRT.lt kalbėjo buvęs VRK vadovas.
Tiesa, įkliūta, kaip sakė Z. Vaigauskas, buvo ne dėl to, kad tokie lipdukai rinkėjams dalijami iki šiol, o dėl akcijos, kurios 2003-iaisiais ėmėsi vienas iš prekybos tinklų. Tuomet bendrovė „VP Market“, valdžiusi parduotuves „T Market“, „Minima“, „Media“ ir „Maxima“, paskelbė pilietiškumo akciją.
Kiekvienas pirkėjas, į tinklo parduotuves atėjęs su lipduku „Aš balsavau“, galėjo už vieną centą įsigyti butelį lietuviško gaiviojo gėrimo, lietuvišką šokoladinį batonėlį, butelį lietuviško alaus arba pakelį skalbimo miltelių.
„Idėja kilo vakar, svarstant tokius kuklius pirmosios dienos balsavimo rezultatus. Prekes mes parinkome tokias, kad būtų patrauklios ir vyrams, ir moterims, ir vaikams“, – 2003-iųjų gegužės 11-ąją Lietuvos televizijai teigė tuometis „VP market“ generalinis direktorius Ignas Staškevičius.
Z. Vaigauskas sutiko, kad pirmąją referendumo dieną rinkėjų aktyvumas iš tikro nebuvo didelis, tačiau tvirtino esąs įsitikinęs – referendumas būtų pavykęs ir be prekybos tinklo surengtos akcijos. Be to, buvęs VRK pirmininkas tikino, jog apie tai, kad tokia akcija galėtų būti vykdoma, jam nė minties nebuvo kilusios.
Taip pat skaitykite
„Buvo tikrai didelė nuostaba, netikėtas dalykas, kai atsirado pranešimų, kad prekybos tinklas nusprendė prisidėti tokiu būdu prie referendumo. <...> Mes, atlikę skaičiavimus, pažiūrėjome, kad tai neturėjo esminės įtakos referendumui, esminio poveikio rinkėjams“, – prisiminė Z. Vaigauskas.
Tiesa, jo teigimu, tai sukėlė nerimo ir iššūkių, mat referendumo oponentai vykusia akcija pasinaudojo kaip pretekstu kvestionuoti referendumo rezultatus, teigti, kad rinkėjai buvo papirkti, kad balsavo už stojimą į ES tik dėl to, kad gautų prekių už vieną centą.
„Tai paliko kartėlį. Tai buvo nereikalingas dalykas, kuris sukėlė sąmyšį ir davė peno referendumo oponentams“, – sakė buvęs VRK vadovas.
Kad buvo galima apsieiti be dovanų, kalbėjo ir buvęs Seimo pirmininkas A. Paulauskas: „Nedarėme kaip Jogaila su Vytautu, kurie marškinius dalijo, kai krikštijo Lietuvą. Nebuvo tiek lėšų, negalėjome tokių dovanų prigalvoti, rėmėmės demokratine tradicija.“
Ir nors tiek jis, tiek Z. Vaigauskas surengtą akciją kritikuoja, 2003-iųjų gegužės 11-ąją užfiksuoti vaizdai – iškalbingi. Tuomet Lietuvos televizijos žiniose rodytame reportaže matyti, kad prekybos centre „Maxima“ susirinkusi minia žmonių.
Nors vienas žmogus galėjo prekių gauti tik su vienu lipduku, kai kurie atėjo juos susirinkę iš kaimynų ir giminių bei tikėdamiesi, kad, tarkime, atėję su šešiais lipdukais gaus šešias prekes. Vis dėlto žmonės tikino, kad būtų balsavę referendume, jei akcija ir nebūtų vykusi.
„Būtume vis tiek balsavę, kaipgi ne. Mes ne už lipdukus, mes už Europą“, – tuomet Lietuvos televizijai sakė į parduotuvę su lipduku atėjusi senjorė.
