Nors KGB seniai jau nebėra, ši struktūra iki šiol daro įtaką valstybės gyvenimui, audrina visuomenę. Dr. Kristinos Burinskaitės nuomone, taip yra dėl to, jog buvimas KGB agentu vis dar apipintas tam tikrais mitais. Esą pamirštama, kad prie šios struktūros sovietmečiu žmonės neretai jungėsi priverstinai. Be to, ekspertės teigimu, daugeliu atveju, sužinojus apie tam tikro asmens darbą su KGB, apsistojama ties jo pavarde, nesigilinama, ką jis ten iš tiesų veikė.
Dr. K. Burinskaitė, knygos „Slaptieji KGB bendrininkai. Agentų veikla šeštajame–devintajame dešimtmečiais“ autorė, skaičiuoja, kad per visą sovietmetį Lietuvoje KGB agentais dirbo apie 100 tūkst. žmonių. O vienu metu agentų sąrašuose būdavo maždaug 5–6 tūkst. asmenų.
„Klausimas, kiek realiai tuo metu veikdavo, kiek teikdavo pranešimus. Vis tiek jie veikdavo, gaudavo užduotis. Klausimas, ar tuo metu agentai pagal savo veiklos specifiką buvo reikalingi. Gal tais metais jie nieko neveikė. Bet jie sąrašuose tiesiog būdavo“, – LRT RADIJUI sako ekspertė.
Pasak jos, iki šiol Lietuvoje KGB agentais prisipažino buvę 1589 asmenys, informacija apie juos yra įslaptinta 75 metams. Kiek šiuo metu šalyje galėtų būti neprisipažinusių agentų, dr. K. Burinskaitei įvardinti sunku. Visgi ji spėja, jog tas skaičius galėtų siekti ir apie tūkstantį.
Pašnekovė šių asmenų dėl darbo su KGB neskuba teisti – juk daugeliu atvejų jie tai darė ne savo noru, buvo užverbuoti grasinimais. Neretai tas verbavimo procesas trukdavo net iki 2 metų.
„Užverbavimas yra, manipuliuojama jautriausiais žmogaus gyvenimo aspektais, faktais. Į tą tinklą, verbavimo mechanizmą gali pakliūti bet kas. Kaip tu pasielgsi – priimsi ar nepriimsi – tavo reikalas. (...) Tu visada turi pasirinkimą, tiktai klausimas, kokios bus pasekmės.
Statistikos nėra ir ataskaitose irgi apie tai nerašoma (kiek žmonių atsisakydavo dirbti su KGB – LRT.lt). Bet rašomas toks įdomus dalykas: jie stengėsi užverbuoti idėjiniu pagrindu, na, kad būtų tai savanoriška. Vis tiek kai pats bendradarbiauji savanoriškai, nepriverstinai, tai visai kitokia yra bendravimo kokybė“, – dėsto istorikė.
Ties pačiu sutikimu bendradarbiauti su KGB, pasak dr. K. Burinskaitės, vertinant žmogų apsistoti irgi nereikėtų. Taipogi svarbu, ką jis, kaip agentas, nuspręsdavo veikti.
„Gali apie orą tiesiog pranešinėti informaciją, bet gali ir kažkam pakenkti. (...) Nereikia visos kaltės suversti agentui, nes KGB pati tikrindavo tą informaciją agento ir kiti agentai galbūt papildydavo, pasitelkdavo kitas priemones – operatyvines, technines, slaptąsias, kurios patvirtindavo“, – tvirtina pašnekovė.
Visgi, pažymi ji, neretu atveju visuomenė, sužinojusi apie vienos ar kitos garsios asmenybės ryšius su KGB, į situaciją neįsigilina – gaudomos tik sensacingos pavardės.
„Pas mus, kai kalbam apie agentus, kalbam apie pavardes. Kai išlenda kažkokia informacija, niekas nešneka, ką ta KGB veikė, ką tie agentai veikė. Kalbama tiktai apie pavardes, per sensacijų prizmę. Yra KGB agentų žurnalas paviešintas, ten ir preambulė, ir tekstai, bet niekas neskaitė, niekas neanalizavo, kad ne centras skelbė, kad šitie žmonės agentai, o žurnalas.
Kažkodėl žmonės nesigilina, o tai yra labai svarbu. (...) Jiems realiai nerūpi KGB veikla – jiems rūpi, kas yra už slapyvardžio. (...) Viskas sustoja ties pavarde, (...) o man svarbiausia yra, ką žmogus realiai, kaip agentas, padarė“, – savo poziciją išsako dr. K. Burinskaitė.
Pastarasis toks atvejis Lietuvos padangėje – socialiniuose tinkluose pasirodžiusi informacija, kad Lietuvos ypatingajame archyve yra su prezidentu Gitanu Nausėda susijusi KGB byla.
Prezidento paviešintoje anketoje matyti, kad leidimą jam išvykti į Vokietiją 1990 m. patvirtino įvairios institucijos, tarp jų – ir KGB. Pats G. Nausėda bet kokius kontaktus su KGB neigė, tvirtino nebendravęs su KGB pareigūnais nei dėl stažuotės Vokietijoje, nei kitu metu.
Taip pat skaitykite
Pasak istorikės dr. K. Burinskaitės, tais laikais, asmeniui norint gauti leidimą išvykti į užsienį, KGB patvirtinimas buvo įprasta biurokratinė procedūra. Ekspertės teigimu, nuostata, kad tuomet į užsienį išvykdavo tik KGB užverbuoti asmenys, yra klaidinga.
„Ne visi užverbuoti, čia yra mitas. Aišku, nėra visų padalinių ataskaitų, (...) bet antros valdybos kontržvalgybos padalinių ataskaitos rodo, kad labai nedaug išvykdavo procentaliai agentų užverbuotų“, – tvirtina ji.
Kaip pažymi LRT RADIJO pašnekovė, su panašia problema – tariamais aukštų valstybės pareigūnų ryšiais su KGB – susidūrė ir kitos Rytų ir Vidurio Europos šalys. Ten „paaiškėjo, kad garsūs žmonės, disidentai, rezistentai irgi tam tikru momentu bendradarbiavo su KGB, su slaptosiomis represinėmis struktūromis“.
Įprastai į tokias istorijas tiek kitų šalių, tiek ir Lietuvos visuomenė reaguoja itin jautriai, yra linkusi nurašyti visus to asmens nuopelnus. Su tokia nuostata istorikė dr. K. Burinskaitė sako nesutinkanti.
„Kad žmogus turėjo kažkokių ryšių su KGB, yra tarsi didžiulė (...) juoda dėmė. Tarsi reikia jį nuvertinti tada, tai paneigia visus jo nuopelnus. Aš manau, tai yra neteisingas požiūris.
(...) Kol mes neišsiaiškinsim su savo sovietine praeitimi, kas yra kolaborantai, kaip vertinti vienokius arba kitokius asmenis (P. Cvirkos, kitų asmenų atvejai), tol mes turbūt ramiai negalėsim priimti, kad agentas nėra iš principo blogas žmogus (aišku, gal ir blogų yra), tik patekęs į tam tikras nepalankias situacijas.
(...) Kuo daugiau mes tokių publikacijų, dokumentų skaitysim, tuo labiau tie mitai sklaidysis, nes mes matysim, ką realiai tie agentai veikė, kokie tikslai buvo keliami, kad tai – ne tik skundikai, buvo ir kitos funkcijos“, – teigia ekspertė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Svarbus pokalbis“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
