Demografinės tendencijos Lietuvoje – itin mėgstama tema. Apie gimstamumą, senėjančią visuomenę ar emigraciją nuomonę turi kone kiekvienas šalies gyventojas ar politikas. Makso Planko demografinių tyrimų instituto Vokietijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvoje demografas Domantas Jasilionis viešojoje erdvėje pasigenda daugiau mokslu pagrįstų argumentų ir sako, kad pirmaeilis Lietuvos uždavinys – atkurti palankesnę gyventojų struktūrą.
Kaip manote – ar realistiškai prognozuojame savo valstybės ateitį? Jus, kaip tarptautiniame tyrimų centre dirbantį demografą, pakvietė prisidėti ir prie Lietuvos ateities vizijos (valstybės pažangos strategijos) „Lietuva 2050“ – rengėte „Demografinių iššūkių sprendimo galimybių studiją“. Kokie demografiniai pokyčiai gali laukti mūsų valstybės?
Pradėčiau nuo to, kad Lietuvoje demografija yra itin politizuota sritis – kiek teko pačiam domėtis medijomis, viešąja kryptimi, diskutuoti su kolegomis, visuomene. Manau, kad prieš kiekvienus rinkimus partijų politikai maksimaliai stengiasi išnaudoti demografinę kortą. Ir, žinoma, vieni iš tokių vyraujančių diskursų yra tautos išnykimas ir būtinybė didinti gyventojų skaičių. Dažnai pateikiami labai paprasti ir visai tautai suprantami receptai. Pavyzdžiui, duodame šeimoms pinigų – didėja gimstamumas – didėja ir gyventojų skaičius. Arba masiškai atvažiuoja imigrantai – išsprendžiamos darbo jėgos trūkumo problemos – auga ekonomika – auga ir gyventojų skaičius. Tai gražūs ir ambicingai atrodantys tikslai, kuriuos lengva pasiūlyti paprastam žmogui. Deja, šios ambicijos yra toli nuo demografinių realijų, kurias diktuoja statistiniai ir mokslo duomenys bei demografinė matematika.
Kas Jus motyvavo prisijungti prie projekto „Lietuva 2050“?
Mano pagrindinė motyvacija pradėti šį darbą būtent ir yra pastangos įnešti realizmo, mokslu pagrįstų argumentų. Noriu, kad mes šalies ateities vizijoje „Lietuva 2050“ įsivardytume realius tikslus, kuriuos didele dalimi diktuoja Lietuvoje susiformavusi gyventojų, amžiaus struktūra. Per 30 metų dėl nepalankių gimstamumo pokyčių, didžiulės emigracijos ir aukšto vyrų mirtingumo šiandien mes turime gyventojų skaičiaus struktūrą, kuri programuoja gyventojų skaičiaus mažėjimą. Šiai struktūrai būdingos mažėjančios vaikų, jauno darbingo amžiaus gyventojų ir reproduktyvaus amžiaus moterų dalys. Todėl gyventojų skaičius Lietuvoje artimiausius tris dešimtmečius mažės – nepriklausomai nuo politikos intervencijų, gimstamumo ar migracijos pokyčių. Tad pirmaeilis Lietuvos uždavinys – atkurti palankesnę gyventojų struktūrą. Tai ateityje, po kelių dešimtmečių, galbūt jau galės sudaryti sąlygas ir gyventojų skaičiui stabilizuotis arba augti.
Politikai svajoja, kad jei didės gimstamumas – Lietuva irgi ims gana greitai augti. Ar tai realu?
Kelia nerimą ne vien pats gimstamumas (pavyzdžiui, vidutinis vaikų skaičius, tenkantis vienai moteriai), bet ir absoliutus gimusiųjų skaičius. Juk būtent šie skaičiai, pernai pasiekę minimumą (gimė 22 tūkstančiai kūdikių), rodo ateinančių kartų dydį. Galime įsivaizduoti, kad maždaug tiek vaikų po 6–7 metų ateis į mokyklas, o po 16–18 metų jie jau įsilies į darbo rinką arba aukštąsias mokyklas. Jei palyginsime, dar 10-ojo dešimtmečio pradžioje gimdavo apie 56–57 tūkstančius kūdikių per metus.
Šiandien mes turime tokį neįtikėtinai mažą gimusiųjų skaičių ne vien todėl, kad nenorima gimdyti, bet ir todėl, kad radikaliai sumažėjo pačių galinčių gimdyti moterų skaičius. Net jeigu gimstamumas padidės iki, sakykime, dviejų vaikų, tenkančių vienai moteriai, absoliutus gimusiųjų skaičius tikrai negrįš į 10-ojo dešimtmečio pradžios lygį.
Kodėl sumažėjo reproduktyvaus amžiaus moterų skaičius? Iš vienos pusės, tai susiję su gimstamumu praeityje. Gimsta vis mažiau mergaičių, tad ateina ir vis mažesnės kartos jaunų moterų – potencialių motinų. Iš kitos pusės, prisidėjo ir emigracija – ypač 2000-aisiais. Dėl šių veiksnių 2021 m. turime tik 600 tūkstančių reprodukcinio amžiaus moterų, o štai 10-ojo dešimtmečio pradžioje jų buvo daugiau nei 900 tūkstančių. Tad net jei šiandien vėl padidinsime vidutinį vaikų skaičių, tenkantį vienai moteriai, iki 2 vaikų (taip pasiektume 1990–1992 m. lygį), mažesnis moterų skaičius vis vien lems ir mažesnius pagimdytų kūdikių skaičius.
Kokią strategiją siūlote Lietuvai?
Turime suprasti, kad pirmaeilė Lietuvos misija demografijos srityje – atkurti tokią gyventojų amžiaus struktūrą, kuri sulėtintų depopuliacijos tempus ir galėtų užtikrinti bent lėtą augimą tolesnėje ateityje. Šiuo metu gyventojų skaičiaus mažėjimo neišvengia ne tik Lietuva – jį išvysime ir Vakarų Europoje. Visgi iki 2018 m. Lietuva buvo viena iš sparčiausiai mažėjančių šalių pasaulyje.
Vadinasi, mes tokie – ne vieni. Kaip į neigiamus demografinius pokyčius reaguoja kitos šalys?
Daugumoje Europos šalių šiandien natūralusis prieaugis neigiamas – gimusiųjų mažiau nei mirusiųjų. Tai vyksta dėl tų pačių struktūrinių veiksnių ir senėjimo: daugėja senyvo amžiaus žmonių – didėja ir mirčių skaičius. Tad net ir vykstant imigracijai, artimiausiais dešimtmečiais daugeliui išsivysčiusių šalių prognozuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, ypač seniausiuose regionuose. Kai kurios šalys jau supranta šio proceso neišvengiamumą ir siekia ne kovoti su mažėjimu, o šį procesą suvaldyti. Štai kaimynai estai turi itin protingą sumanaus mažėjimo strategiją „Shrink Smart“. Strategijos tikslas – tinkamai pasirengti gyventojų skaičiaus mažėjimui regionuose: iš esmės pertvarkyti socialinę, ekonominę ir finansinę infrastruktūras, jas pritaikyti sparčiai senstančios visuomenės poreikiams. Esminį vaidmenį Estija teikia paslaugoms, grįstoms inovatyviomis technologijomis.
Lietuva taip pat galėtų protingai mažėti?
Jei pažiūrėsime į Lietuvą, turime augantį Vilnių, o provincija traukiasi. Taigi demografinėms baimėms galime taikyti atsaką – „Mažėkime, bet klestėkime“, kuris atmeta aliarmistinį požiūrį į gyventojų skaičiaus mažėjimą ir akcentuoja alternatyvas, galimybes.
Pavyzdžiui, Japonija – viena iš valstybių, kuriose sparčiai senėja visuomenė, bet, atrodo, jie ne taip panikuoja, priima tai kaip savaime suprantamą faktą?
Taip, kadangi Japonijoje šie procesai prasidėjo anksčiau, ateina technologiniai pokyčiai, ekonomika prisitaiko. Tad turės prisitaikyti ir Lietuvoje: didysis verslas, prekybos centrai turės suprasti, kad vidutinis vartotojas jau ir šiandien keičiasi, keisis ir ateityje. Nereikia panikuoti, reikia tiesiog galvoti, kaip tai suvaldyti. Puiku, kad yra sėkmės istorijų: ta pati Estijos sumanaus mažėjimo strategija siūlo, kaip suvaldyti regionų tuštėjimą, paskirstyti paslaugas, vykdyti miestų regeneraciją. Bet technologijos pažanga, robotizacija, žinoma, paveiks darbo rinką ir taip pavyks kompensuoti tam tikrus praradimus.
Kas Lietuvoje sprendžia demografinius iššūkius?
Dabar Lietuvoje nėra vienos institucijos, kuri būtų atsakinga už bendrą visų demografinių procesų viešąjį valdymą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija koncentruojasi į šeimos demografinę politiką, senėjimą. O štai migracija – Vidaus reikalų ministerijos atsakomybė, mirtingumas – Sveikatos apsaugos ministerijos žinioje. Juk demografija jungia įvairiausias sritis: atsiranda sąsajos su švietimu, ekonomika, socialiniais dalykais. Būtent todėl kyla iššūkis, ar išvis įmanoma turėti vieningą demografinę politiką.
Tad šios institucijos yra pabirusios, nesidalija duomenimis? Kokį sprendimą siūlote?
Taip, kyla klausimas, ar mes galime turėti tokią viską vienijančią sistemą. Vienas iš mūsų pirmųjų pasiūlymų yra toks: demografinius klausimus Lietuva turėtų koordinuoti Vyriausybės lygmeniu.
O kaip institucijos gali pajausti visuomenės nuotaikas ir pulsą? Ar tai irgi svarbu, norint sėkmingai planuoti priemones?
Taip, tam, kad mes atrastume bendrą požiūrį, būtina stipri koordinacija ir stebėsena. Bet procesus tinkamai valdysime tada, kai atsižvelgsime į duomenis ir nuolatos stebėsime situaciją. Reikia atlikti specialius tyrimus – ypač šeimos ir gimstamumo veiksnių. Juk mes tiksliai nežinome, pavyzdžiui, kaip kinta visuomenės nuotaikos demografijos atžvilgiu – ypač jauniausių kartų. Ar jaunimas tebenori vaikų? Koks vidutinis norimų vaikų skaičius – ar jis mažėja, ar ne? Šiuo metu Vakaruose intensyviai diskutuojama, kad bevaikystės idėja tarp jaunų žmonių iš tikrųjų plinta.
Ar Lietuva jau imasi teisingų priemonių, kad motyvuotų kurti šeimas ir turėti vaikų?
Pagalvokime, kokia šeimos politikos misija šiandien, kai vidutiniškai moters amžius gimdant pirmą vaiką artėja prie 30 metų? Didėja ir moterų išsilavinimo lygis, o užimtumas išlieka aukštas. Tad pradinė misija – padėti moterims derinti vaikų auginimą ir karjerą, darbą, išsilavinimą. Tai yra vienas iš pagrindinių šiuolaikinės šeimos politikos akcentų visose pažangiose šalyse.
Lietuvoje tam jau yra įvairių priemonių, visų pirma, paslaugos vaikams – Lietuva padarė gana didelį progresą, kurdama ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą. Bet, tarkime, lopšelių iki trejų metų amžiaus vaikams tinklą turime gerokai plėtoti, sustiprinti. Taip pat svarbios kitos priemonės, kurios leidžia derinti būtent vaikų priežiūrą ir karjerą: pavyzdžiui, ikimokyklinių paslaugų įvairovės plėtra ir lanksčios darbo formos.
Šeimos politika bus veiksminga tik tada, kai jos priemonės bus suderintos, adekvačiai finansuojamos ir nuosekliai įgyvendinamos ilgalaikėje perspektyvoje. Šeimos politika taip pat nėra „stebuklinga kulka“, kuri turi staigų, momentinį poveikį. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad politikos sėkmė labai priklauso nuo to, kaip jos išlaiko prioritetus.
Koks čia lyčių lygybės vaidmuo?
Lietuvoje dar galime pastebėti nemažai neatitikimų tarp formalaus veiksmo, deklaratyvių kalbų ir realybės. Pavyzdžiui, nors deklaruojame, kad mūsų požiūris į lyčių lygybę yra modernus, tačiau praktika atėjus į šeimą rodo, jog išlieka ryškus tradicinis lyčių pasidalijimas – namų ruošos ir vaikų auginimo klausimais. Toks elgesys šeimose tampa viena iš mažėjančio gimstamumo priežasčių.
Tačiau vyksta nemažai pozityvių pokyčių, pavyzdžiui, tėvai vis dažniau įsijungia į vaikų auginimą. Ir čia išsilavinimas vaidina svarbų vaidmenį – jei vertintume išsilavinusių grupę, artėjame prie pažangiausių lyčių lygybės modelių Europoje. Bet turime ir kitą svarstyklių pusę socialiai jautriose šeimose, kuriose – alkoholizmas, smurtas artimoje aplinkoje. Dažnai tai – vyrų problema. Dėl šios priežasties Lietuvoje matome iki šiol aukščiausius pasaulyje savižudybių tarp vyrų rodiklius. Mirčių nuo smurto statistika vėlgi rodo vyrų pažeidžiamumą. Ir tai svarstykles nusveria į kitą pusę – atrodytų, vyrai atsiduria išties nepalankioje situacijoje. Jeigu įvertintume vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę, pamatytume apie 10 metų skirtumą moterų labui.
O galbūt imigrantai galėtų kone magiškai padidinti Lietuvos gyventojų skaičiaus statistiką?
Išties, pastaraisiais metais su imigracija siejame daug vilčių. Be abejonės, neišvengsime imigracijos srautų. Bet imigrantai neišspręs visų demografinių problemų, ypač – susijusių su gyventojų skaičiaus pokyčiais. Galbūt tai padėtų laikinai užkamšyti tam tikras darbo jėgos trūkumo problemas, sumažintų spaudimą socialinės apsaugos sistemai. Bet tai netaps ilgalaikiu sprendimu. Be imigracijos potencialo mes neišsiversime, visgi reikia labai išmintingai į tai žiūrėti. Artėjančiais dešimtmečiais bent kasmet reikėtų, sakykime, mažiausiai 10–20 tūkstančių imigrantų per metus, kad bent sulėtintume gyventojų skaičiaus mažėjimą ar išvis jį sustabdytume.
Daugelyje strategijos „Lietuva 2050“ dalių pabrėžiame neapibrėžtumą, susijusį su geopolitika, ekonominiais iššūkiais. Migraciją ypač veiks karo Ukrainoje baigtis: ar išliksime saugia ir patrauklia imigrantams šalimi?
Daug kas užduoda klausimą, ar imigrantai išmoks lietuvių kalbą. Šiuo metu vis daugiau pradedame galvoti ir apie lietuvių kalbos mokymą, kai atvyko daug ukrainiečių. Kaip prisitaikys mūsų integracijos politika?
Vienas iš „Lietuvos 2050“ suburtų ekspertų siūlymų – centralizuoti institucijų, kuruojančių migracijos procesus, veiklą. Kol kas migracijos klausimai yra gana išmėtyti: Užsienio reikalų ministerija dirba su lietuviais užsienyje, Vidaus reikalų ministerija dirba su migracija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už pabėgėlius, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – už užsieniečių kalbinį švietimą. Trūksta tokios institucijos, kaip Švedijoje, pavyzdžiui, Migracijos agentūra, kuri koordinuoja visus šiuos klausimus, priima sprendimus dėl pabėgėlių ir visa kita.
Tad turėtume proaktyviai skatinti imigraciją?
Visgi kitas klausimas yra – ar verta skatinti vadinamąją masinę imigraciją, „atidaryti vartus“? Aš nebūčiau už tai, nes masiniai migracijos srautai yra susiję su reikšmingais iššūkiais ir pasekmėmis. Pavyzdžiui, jeigu vyktų kone nekontroliuojama masinė imigracija į Lietuvą, tikėtina, konkuruotų darbuotojai ir atlyginimai – ar tai nepriverstų pačių lietuvių išvykti iš savo šalies?
Emigracija ir dabar išlieka pakankamai aukšta. Galbūt galima kurti strategijas, kaip atgal pritraukti emigravusius lietuvius? Ar tai įmanoma?
Susigrąžinti lietuvius... spekuliatyvus momentas: mėgstame fantazuoti, kad situacija pagerės ne tik ėmus daugiau gimdyti, bet ir masiškai pradėjus grįžti mūsų emigrantams. Aš manau, kad tam laikas jau praėjo. Juk masinė emigracija vyko 2000-aisiais: išvykusieji ten susilaukė vaikų, jų vaikai pradėjo eiti į mokyklas, ir dabar juos susigrąžinti yra itin sunku ir kažin, ar išvis įmanoma, kaip rodo kitų šalių patirtys.
O galbūt ateityje realu susigrąžinti emigravusius aukštos kvalifikacijos darbuotojus?
Sunku prognozuoti. Visų pirma, dabar svarbi kliūtis yra geopolitinis nesaugumas: jeigu žmogus sprendžia, ar grįžti į Lietuvą, jis galvoja apie visą kompleksą, kaip čia jausis jo vaikai. Tad labai priklausys ir nuo šių metų situacijos, kaip toliau vystysis karas. Kai kurios šalys sėkmingai taiko „headhunting“ („galvų medžioklės“) strategiją. Tai – migracijos politika, kai valstybė aukštos kvalifikacijos reemigrantams sukuria maksimaliai geras sąlygas. Na, Lietuvoje yra sukurta įvairių vieno langelio principu veikiančių iniciatyvų, kaip „Renkuosi Lietuvą“, kur grįžtantys lietuviai gali gauti visą informaciją. Tačiau tai nevyksta masiškai... Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Lietuva turėtų investuoti ir į sklandų tarptautinį susisiekimą – jeigu žmogus aukštos kvalifikacijos, tarkime, mokslininkas, kūrėjas, programuotojas, tai būtinybė, nes šie ekspertai nesėdi vienoje vietoje. Matant tokias skrydžių galimybes iš Lietuvos, kokias turime dabar, tai yra „misija neįmanoma“.
Lietuvos visuomenė neišvengiamai senės. Kaip vystysis socialinių garantijų, pensijų, orios senatvės galimybės Lietuvoje? Akivaizdu, kad vis mažės darbingo amžiaus žmonių, kurie galės išlaikyti senjorus.
Yra ir pozityvių, ir negatyvių žinių. Pozityvios: taip, Lietuva sensta, bet tas senėjimo lygis kol kas neišsiskiria iš kitų Europos šalių. Ir labai neišsiskirs. Kodėl? Todėl, kad Lietuvą laikinai gelbsti labai gausios gimusių 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose kartos. Tad ateinantį dešimtmetį mes turėsime tokį dividendą iš praeities. O po to tie žmonės ims masiškai išeiti į pensiją. Tada tai bus itin staigus procesas – jis kels iššūkių finansiniam tvarumui.
Ko rekomenduojate imtis, kai galiausiai Lietuva pajus Jūsų minimą stiprų senėjimo spaudimą?
Senėjimo problemos ilgą laiką buvo sprendžiamos mechaniškai didinant pensinį amžių. Bet dabar siūlomi lankstesni požiūriai, kurie skatina žmones kuo ilgiau likti darbo rinkoje. Yra gerų pavyzdžių, tokių kaip, pavyzdžiui, Suomija: ši valstybė teikia papildomas finansines paskatas tiems, kurie renkasi toliau dirbti net būdami pensinio amžiaus. Tokiu atveju itin svarbus momentas – dialogas visuomenėje tarp pačių vyresnio amžiaus žmonių ir jaunimo, kuris klaidingai mano, kad senyvo amžiaus žmonės užima darbo vietas.
Viena iš svarbiausių dabartinių senjorų problemų Lietuvoje kol kas tokia: daugelis tų, kurie sulaukia pensinio amžiaus, turi rimtų sveikatos problemų. Lėtinių, širdies ligų, negalios paplitimas – tai didelė kliūtis siekti sveiko senėjimo. Kita vertus, vyresnių žmonių gyvenimas neabejotinai keisis – ypač sulaukus technologijų pagalbos. Todėl ateityje vis svarbiau taps mokymasis visą gyvenimą, trečiojo amžiaus universitetai. Senjorai įsijungs į sidabrinę ekonomiką, ilgiau dalyvaus darbo rinkoje.
Kaip manote, kas Lietuvoje efektyviausiai mažintų socialinius skirtumus?
Manyčiau, kad Lietuvoje suveiktų būtent ne tiesioginės išmokos ar mechaninis pajamų didinimas, bet investicija į vaikus. Reikia užtikrinti, kad visi vaikai gautų galimybes įgyti kokybišką vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą – nepriklausomai nuo tėvų statuso.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vaikų tarnybų sistema tikrai jau veikia, tačiau susikaupusių problemų mastas stulbina. Kiekvienas vaikas privalo turėti šansą. Valstybė turi aktyviai veikti: per išsilavinimą, skirdama paramą mokslui, galbūt netgi įvesdama kvotas skurdžiausiems aukštosiose mokyklose. Tam, kad ištrauktume vaikus iš skurdo, – jie yra mūsų demografinė ateitis. Jeigu jie liks probleminėse šeimose ir aplinkoje, kad ir kiek bemokėtume pinigų ir pašalpų, ateityje niekas nepasikeis.
O ko palinkėsite mokytis Lietuvai, kad 2050-aisiais gyventume laimingoje visuomenėje? Ar tendencijos teikia vilties?
Visų pirma, reikia suprasti, kad ne vien Lietuva susiduria su demografiniais iššūkiais. Vyksta globalūs pokyčiai tiek išsivysčiusiose, tiek ir besivystančiose šalyse. Tiesiog mes turime persiorientuoti – suvokti, kad net mažesnėje ir senstančioje Lietuvoje gali būti gera gyventi.
Strategijos horizontas yra 2050 metai. Bet pirmiausia mums reikia tiksliai suvokti, kur esame, kokie yra demografinių pokyčių veiksniai, ir prognozuoti ateitį remiantis mokslo duomenimis. Prioritetas – pirmiausia suvaldyti mažėjimo tempus, o tada atkurti gyventojų augimui palankią amžiaus struktūrą. Jeigu kryptingai bei koordinuotai įgyvendinsime šeimos politikos priemones ir protingai valdysime imigracijos srautus, ateityje, po 3–4 dešimtmečių, bus sudarytos sąlygos tvariam gyventojų skaičiaus augimui.
Mažesnė Lietuva, kurioje gera gyventi. Mes turime koncentruotis ne į kiekybę – kiek mūsų yra, o į kokybę. Ataskaitoje, rengtoje „Lietuvai 2050“, teigiame – turime užtikrinti ateities Lietuvą, kurioje bus palanku kurti šeimą ir auginti vaikus, kurioje bus gera pasenti. Sveikas senėjimas yra kitas svarbus tikslas ir būtina sąlyga, kad vyresnio amžiaus žmonės įsijungtų į socialinį ir ekonominį gyvenimą. Turime nepanikuoti ir nustoti vieni kitus gąsdinti tautos išnykimu. Verčiau tinkamai pasirenkime šiems demografiniams iššūkiams – ypač regionuose. Tikėkimės, išnaudosime įvairius išteklius ir galimybes: technologinė pažanga padės padidinti atsparumą, kamšys darbo rinkos spragas, o visuomenės ir kartų solidarumas užtikrins sidabrinės ekonomikos plėtrą. Unikali Lietuvos gamta ir ekologija – dar vienas išteklius, suteikiantis daugybę šansų mums perorientuoti ekonomiką ir socialinę sritį.
Esu optimistas, ypač žvelgdamas į istorinę praeitį: Lietuva įveikė žymiai sudėtingesnius iššūkius. Atsparumas iššūkiams – mūsų tautos genuose. Ir reikia nepamiršti, kad, be mažesnės Lietuvos, dar yra ir globali Lietuva su šimtais tūkstančių lietuvių visuose pasaulio žemynuose.
Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. birželį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos www.Lietuva2050.lt.
