Pamokų praleidinėjimas ir vėlavimas į jas yra didelė bėda, kamuojanti Lietuvos švietimo sistemą ne vienus metus. Šią problemų virtinę pasunkino ir pandemija, sako Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) PISA valdybos narė dr. Rita Dukynaitė.
„Pandemija parodė, kad reikalingi tam tikri įgūdžiai ir atsakomybės stiprinimas. Tai nėra nauja, apie savireguliaciją ir savivaldų mokymąsi prirašyta daug mokslinių straipsnių ir knygų. Visos demokratinio pasaulio ministerijos tai mato ir mokslininkai mąsto apie tai, teikia išvadų ir rekomendacijų“, – pabrėžė R. Dukynaitė.
Pasak jos, mokinių atsakomybės stygiaus, atkaklumo, atsparumo, savireguliacijos problema dar labiau išryškėjo per pandemiją, kai buvo įvestas nuotolinis mokymas ir mokymasis.
„Tai pastebėta ne tik Lietuvoje. Profesorius Fernandas Reimersas iš Harvardo universiteto tyrė pokyčius ugdymo procese pandemijos metu. Lietuva taip pat dalyvavo šiame tyrime. Profesorius pabrėžė, kad visoms šalims tai būdinga – ilgą laiką uždaryti mokyklas ir dirbti virtualiai negalima dėl kelių priežasčių. Viena priežastis – kai kurie dalykai išmokstami tik bendradarbiaujant, komunikuojant, be to, kai kurie ugdymo dalykai atliekami rankomis, tarkime, kūrybiniai darbai, fizikos, chemijos eksperimentai, kuriems neretai reikalinga speciali įranga, priemonės, laboratorijos. Kitas dalykas – mokinio jausena. Daugumos jų ji prastėja mokantis tik virtualiai“, – aiškino PISA valdybos narė.
Sisteminis vėlavimas ir pamokų praleidimas lemia pasiekimų atsilikimą vienais, dvejais ar net trejais mokslo metais.
R. Dukynaitė
Be to, sakė R. Dukynaitė, nuotolinis mokymas padiktavo ir naują elgseną: lyg ir dalyvauji pamokoje, bet tas dalyvavimas yra tik tariamas, neįsitraukus iki galo, be tiesioginio mokytojo stebėjimo, be draugų pavyzdžio, be tarpusavio žaismės.
„Aš įsitraukusi, bet tai, į ką aš žiūriu, ką veikiu, ir tai, ką mokytoja aiškina, ne visuomet sutampa. Esi čia, bet nesi čia. Tad pamokų praleidimo sąvoka ir neįsitraukimo sąvoka po pandemijos patirčių gerokai plečiasi. Ir nors nuo seno egzistuoja namų mokymas, visuotinis nuotolinis mokymasis per pandemiją sukūrė naujų praktikų ir patirčių“, – aiškino R. Dukynaitė.
2018 metų PISA tyrimo duomenimis (naujesni bus tik kitais metais), Lietuvoje nė karto per dvi savaites iki tyrimo į pamokas nevėlavo vos pusė mokinių. Vėlavimas, pabrėžė R. Dukynaitė, yra vienas iš veiksnių, lemiančių mokinių pasiekimus. Kitas rodiklis – pamokų praleidimas.
Derėtų žvilgterėti į kitų valstybių rodiklius. Jie rodo, kad beveik 90 proc. japonų mokinių nė karto nevėlavo į pamokas, iš paskos pažangiausiųjų gretoje rikiuojasi Pietų Korėja, Honkongas, Makao, Malta, keturi Kinijos miestai (Pekinas, Šanchajus, Dziangsu, Guangdongas).
Taip pat skaitykite
„Jei vaikas nė karto nepavėlavo tas dvi savaites iki tyrimo, tai mokinių rezultatai yra statistiškai reikšmingai aukštesni. Vėlavimas į pamokas mažina skaitymo gebėjimų rezultatą nuo 28 iki 54 taškų. Matematinio raštingumo rezultatus vėlavimas mažina nuo 20 iki 44 taškų, o gamtamokslio raštingumo – nuo 24 iki 52 taškų. Tai yra labai daug. Jei tokia elgsena ir požiūris vyraujantys (o tarptautiniai tyrėjai laikosi nuomonės, kad dvi savaitės prieš tyrimą rodo šalies lankymo, vėlavimo į pamokas elgseną), tai pasekmės mokymuisi nėra palankios.
Paauglio, kuris nevėlavo nė karto, rezultatai aukštesni nei EBPO vidurkis: 494 skaitymo gebėjimų taškus surinko tie mokiniai, kurie nė karto nepavėlavo į pamokas (EBPO vidurkis – 476 taškai)“, – aiškino R. Dukynaitė.
Pamokų praleidimas, skaičiuojant dviejų savaičių iki tyrimo rodiklį, skaitymo gebėjimų rezultatus mažina nuo 38 iki 76 taškų, matematinio raštingumo – nuo 34 iki 54, gamtamokslio – 36–67 taškais.
„Ką tai reiškia? Norint prisivyti, reikia daugmaž vienų metų. Pamokų praleidimas ir vėlavimas yra labai svarbūs veiksniai. Sisteminis vėlavimas ir pamokų praleidimas rodo pasiekimų atsilikimą vienais, dvejais ar net trejais mokslo metais. Tokių vaikų rezultatas yra gerokai žemesnis nei vidurkis“, – sakė R. Dukynaitė.
Tačiau ji neabsoliutina – teigti, kad, jei vaikas nepraleidinėtų pamokų ir nevėluotų, rezultatai būtų aukšti, jokiu būdu negalima, mat aukštus akademinius pasiekimus lemia daugiau veiksnių, neretai itin svarbią reikšmę turi emociniai, socialiniai, kultūriniai, ekonominiai veiksniai. Tik į juos visus kompleksiškai kreipiant dėmesį ir šalinant neigiamus, galima reikšmingai tobulinti mokinių pasiekimus. Todėl tarptautiniuose tyrimuose, nors ir išskiriami atskiri veiksniai, skaičiuojamas jų poveikis, rekomenduojama kiekvieną iš jų atidžiai analizuoti, neigiamus šalinti, teigiamus stiprinti, bet aprėpti jų visumą.
R. Dukynaitė atkreipė dėmesį į tėvų elgesį, kai jie išsiveža vaikus atostogų per mokslo metus. Ji sako, kad tai netoleruotina, nors galimos išimtys.
„Iš pradžių žiūrėdavau atlaidžiau: galbūt taip pigiau, reikia suprasti šeimos situaciją, o vaikas gaus vertingų įspūdžių. Bet bendravau su kolege vokiete, jai teko tvarkytis dokumentus dėl pusantros dienos, gauti leidimus, kad jos vaikai galėtų išvykti per pamokas. Tikrai nustebau, kad jos gerai besimokančią dukrą išleido, o sūnaus – ne. Sprendimas paprastas – sūnui tos pusantros dienos mokykloje bus vertingesnės nei kelionė. Kalbėjausi su įvairių šalių švietimo atstovais ir nustebau, kokių griežtų tvarkų dėl lankymo ar vėlavimo į pamokas šalys laikosi. Tai rodo, kaip rimtai kai kurios šalys žiūri į mokymąsi. Tai yra vaiko pareiga, vaiko darbas.
Ne vienoje šalyje yra aiški kultūrinė norma – nepadoru vaiko neišleisti į mokyklą. Žinoma, reikia visuomet žiūrėti į konkretų atvejį. Jei vaikas patyrė patyčias, jei jis išgyveno konfliktą su mokytoju ar su bendramoksliais, jei turi kokių nors sunkumų ir nori pabūti vienas ar net tai rekomenduoja mokyklos psichologas, suprantama. Bet kokiu atveju reikia tartis su mokykla, nes joje dirbantys profesionalai (mokytojai, socialiniai pedagogai, psichologai) gali padėti mokiniui įveikti kliūtis. Mokinys negali neiti į mokyklą savaitėmis, bet kelias dienas gali neiti į mokyklą, jei tam yra rimtas pagrindimas“, – aiškino EBPO PISA atstovė.
Anot R. Dukynaitės, pandemija atskleidė ir dar vieną neretai sunkiai suprantamą, nepateisinamą tėvų elgesį.
„Per pandemiją, kai ugdymo procesas vyko virtualiai, neįtikėtinai pagerėjo kai kurių vaikų mokymosi, konkursų rezultatai. Net per ekranus mokytojai pastebėjo, kaip kai kurie tėveliai sufleruoja savo vaikui. Būna, kad tėvai parašo rašinį, atlieka namų darbus už vaiką. Ką mes norime apgauti? Galbūt tai prilygsta tam, kai sovietmečiu iš fabriko nešėsi maišelį miltų ir sakė, kad čia nieko tokio. Todėl kyla klausimas, kiek mes pasikeitėme nuo to laiko? Galima manyti, kad tokiu atveju mes mokome vaikus vogti. Savo gyvenimus, savo laiką. Jei tėvai ne konsultuoja, ne padeda vaikui mokytis, o sprendžia uždavinius už jį, tai tiesiog nemoralu, jie, net nenorėdami, iš tiesų kenkia savo sūnui ar dukrai. Mes rodome savo vaikams, kad galime gyventi nesąžiningai, apgaudinėti savo mokytojus, draugus“, – mano R. Dukynaitė.
Pasak jos, įvairūs Vakarų ir Lietuvos mokslininkų tyrimai parodė, kad tik mažai daliai vaikų tinka nuotolinis mokymais. Toks būdas parankesnis introvertams.
„O didžioji dalis patiria pralaimėjimų, mat jiems, ypač paauglystės laikotarpiu, reikia bendrauti, bendradarbiauti, reikia socialinių „klijų“, kai neretai didžiausi autoritetai, kuriais norima sekti, yra draugai, o nebe tėvai, mokytojai, suaugę žmonės“, – aiškino mokslininkė.
Tiesa, sakė ji, pandemija išaugino ir mokytojų prestižą, pasitikėjimą pedagogais.
„Ir ministerija sulaukė tėvų skambučių su klausimais, „kada pasiimsite vaikus, mes baigiame išprotėti“. Buvo ir labai gražių teiginių: „Dabar suprantame mokytojų didingą darbą, turime du vaikus, ir košmaras, nesusitvarkau, o mokytojas su 30 vaikų dirba.“ Tokių reakcijų buvo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje“, – sakė specialistė.
Kaip elgiasi užsienio šalys, siekdamos užkirsti kelią pamokų nelankymui ar vėlavimui?
Vengrijoje, jei vaikas praleido 50 pamokų per trimestrą arba semestrą, priklausomai nuo ugdymo grandies, mokykla privalo išsiaiškinti priežastį. Jei praleistų pamokų skaičius siekia šimtą, įsitraukia ir išorės institucijos – švietimą kontroliuojanti įstaiga, vaiko teisių specialistai.
Jungtinėje Karalystėje (JK) taikoma griežta sistema. Tėvams gali būti skiriama bauda, švietimo pagalbos specialistai pateikia nurodymus, kaip rūpintis vaiku, kartais surašoma ir tėvystės sutartis.
Kaip sakė R. Dukynaitė, jei pamokos praleidžiamos ilgą laiką, tėvams gali būti taikomas ir baudžiamasis persekiojimas. Tvarką dar gali sugriežtinti ir vietos valdžia.
Jei vaikas neatėjo į mokyklą ir tėvai nepranešė iš anksto, mokykla Jungtinėje Karalystėje turi išsiaiškinti, kas nutiko, ir surasti vaiką. Tokiu atveju gali įsitraukti policija ar vaiko teisių specialistai.
„Žinoma, tai turi būti situacija, kai vaikas mokyklos nelanko nuolat, piktybiškai. Prieš tai mokykla turi būti daug kartų kalbėjusi su tėvais, vaiku, taikiusi savo nusistatytas priemones“, – pabrėžė R. Dukynaitė.
2018 metais JK Vyriausybė mokinių elgesio programai trejiems metams skyrė 10 mln. svarų sterlingų.
Čekijoje, jei mokinys praleido 15–25 proc. pamokų, mokykla gali paskirti papildomus egzaminus, nepriklausomai nuo priežasties, – ar tai buvo liga, ar problemos šeimoje, ar į mokyklą nebuvo galima eiti dėl epidemijos, per aukštos ar per žemos oro temperatūros. R. Dukynaitė pabrėžė, kad tai nėra bausmė, o mokyklos siekis suvokti, koks yra vaiko lygis ir kaip jo žinios nukentėjo nelankant pamokų.
Čekai yra nustatę, kad jei vaikas į pamoką pavėlavo 5–10 minučių, laikoma, jog pamoka praleista.
Suomijoje ir Danijoje pamokų nelankymas yra mokyklos reikalas ir ji priima sprendimą, kaip elgtis vaikui nelankant pamokų.
Prancūzijoje visa atsakomybė taip pat tenka mokyklai. Tačiau, kilus gamtos stichijai, tarkim, potvynis, karščiai, kai į mokyklą eiti nereikia, nes pavojinga gamtinė situacija, pratęsiami mokslo metai. Pavyzdžiui, dėl didelių karščių pernai vaikai nelankė mokyklos, bet šiemet mokyklos duris atvėrė dviem savaitėmis anksčiau.
Estijoje visa atsakomybė, kai vaikai nelanko pamokų, tenka mokykloms. Pedagogai tokias problemas sprendžia bendraudami su mokiniais ir jų tėvais, taip pat mokyklos turi specialų komitetą, kuris sprendžia tokias problemas. Lietuva turi panašų darinį – gerovės komisijas.
Vokietijos nacionalinė valdžia mažai reglamentuoja pamokų praleidimo klausimą, tuo rūpinasi savivalda. Šioje šalyje laikomasi nuostatos, kad vėlavimas ir mokyklos nelankymas yra ne mokytojo, o švietimo pagalbos specialistų reikalas.
Vokietijos švietimo pagalbos specialistai bendradarbiauja su mokytojais siekdami stabilizuoti padėtį, lanko mokinio tėvus. Tėvai privalo pranešti mokyklos sekretoriatui, kad vaikas neateis ar vėluos, tarkim, dėl ligos ar laiku neatvykus traukiniui.
Jei nepranešė, tėvams gali būti taikoma piniginė bauda, o jos dydis priklauso nuo praleistų dienų skaičiaus. Tokią nuobaudą vokiečiai paaiškina paprastai: mokesčių mokėtojai finansuoja kiekvieną mokymosi dieną, vadinasi, šeima turi padengti išlaidas, mat lankyti pamokas yra vaiko ir šeimos prievolė.
Taip pat policijos pareigūnai gali aplankyti vaiką namie ir nuvesdinti į mokyklą. Be to, jei tėvai nutarė išsivežti vaiką atostogų per mokslo metus, oro uostai turi teisę reikalauti parodyti mokyklos leidimą.
Kaimynė Latvija Vyriausybės lygiu yra priėmusi teisės aktą, kad mokyklos lankymas yra privalomas.
Kanadoje, jei vaikas praleido pamokas 15 dienų, jam suteikiama socialinė parama, gali tekti su tėvais eiti ir į teismą. Tačiau taip nutinka retai, nes probleminę situaciją dažniausiai išsprendžia tėvai ir pedagogai.
Be to, Kanadoje gali būti patikrinamos daug pamokų praleidusio vaiko kai kurių dalykų žinios, dažniausiai tai būna anglų kalbos ir matematikos patikrinimai.
Kanadoje privalomas ugdymas trunka iki 18 metų, tad šešiolikmetis ir vyresnis mokinys gali būti ir pats pakviestas į teismą. Teismas gali nuspręsti, kad už pamokų nelankymą ar kitokį netoleruotiną elgesį mokinys netenka vairuotojo pažymėjimo, kurį galima įgyti nuo 16 metų. Taip pat Kanadoje gali būti taikomos piniginės baudos tėvams ir pranešama jų darbdaviams.
