Tvyrant nuolatinei grėsmei, nutrūkus elektros tiekimui rūsiuose, bunkeriuose, ligoninėse ar gaudžiant oro pavojaus sirenoms, Ukrainoje kasdien gimsta apie 900 kūdikių. Karo metu gimdančios moterys siekia izoliuotis nuo aplinkinio streso dėl kūdikio gerovės, o kai kurios ligoninės praneša apie dvigubai išaugusius priešlaikinių gimdymų atvejus.
Lucko motinos ir vaiko klinikos vadovė Irina Horavska rodo į už lango stovinčius du didelius generatorius. Su ja nusileidžiame į ligoninės rūsį, čia, buvusioje archyvų saugykloje, įkurdinta gimdymo palata, operacinė, koridoriuje sustatytos lovos.
I. Horavska pasidžiaugia, kad šiame rūsyje per karą gimė dešimt mažylių. Ji šioje ligoninėje priėmė ir rusų nelaisvėje buvusios „Azovstal“ gynėjos Marianos Mamonovos dukrą: „Aničkai dabar du mėnesiai, ji visiškai sveika mergaitė. Marianos būklė taip pat gera. Mane stebina ir tai, kokia ji psichologiškai stipri. Ji labai stipri moteris, nebuvo palaužta visų negandų.“
Lucko prenatalinio centro kieme stovi ir geltonas greitosios pagalbos automobilis – mobilioji ginekologijos klinika, kurią Ukrainai atsiuntė Lietuvos žmonės, aukoję pinigus moterims padedančiai organizacijai „Lygiai“. Šiandien maždaug 10 kartų per mėnesį ši mobilioji klinika drauge su 5 specialistais vyksta į atokiausius Voluinės regiono kaimus, esančius greta Ukrainos sienos su Baltarusija.
Automobilyje yra apžiūroms skirta lova, kolposkopas, ultragarso, elektrokardiogramos įranga, ultragarsinis prietaisas vaisiaus širdies dūžiams klausyti. Per vieną vizitą patikrinama maždaug 40 pacienčių. Kai kartu važiuoja ir pediatras, apžiūri ir vaikus, maždaug 15 per dieną.
„Mūsų regione profilaktinių sveikatos apžiūrų skaičius sumažėjo 70 procentų. Ir kai kalbame apie šiuos skaičius, omenyje turime ne miestuose gyvenančius žmones, o kaimuose. Todėl ši mobilioji klinika labai svarbi“, – sako Ramanas Savka, akušerijos ir ginekologijos direktorius Lucko prenataliniame centre.
Jo kolegė Natalija Otkačiuk, šeimos planavimo centro vadovė, vyksta į visas šios mobiliosios ginekologijos klinikos misijas.
„Dažniausiai skundžiamasi menstruacijų ciklo sutrikimais. To priežastis – karas. Daug moterų susiduria su dideliu stresu, dėl šios priežasties matome daug amenorėjos atvejų, moterys taip pat skundžiasi endometrioze, hormonų veiklos sutrikimais“, – sako ji.
Žodis „stresas“ pasikartoja ir gydytojams kalbant apie priešlaikinius gimdymus. Prieš plataus masto karą, pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, anksčiau termino gimdavo maždaug 9 procentai šalies naujagimių. Per pastaruosius 10 mėnesių kai kurios ligoninės Lvivo, Charkivo ar Donecko srityse pranešė apie išaugusius priešlaikinių gimdymų skaičius – dvigubai ar trigubai daugiau tokių atvejų dėl karo sukelto streso.
„Mūsų regione, Voluinės srityje, priešlaikinių gimdymų skaičiai padvigubėjo. Kaip matome, didžiausia to priežastis yra stresas, nes per anksti pagimdžiusios moterys turėjo palikti savo namus. Kitų priežasčių, be streso, nematome“, – sako Irina Horavska.
Ligoninės reanimacijos skyriuje sutinkame Olią, kuri prieš kelias dienas pagimdė vos šešių mėnesių trynukus. „Artiomas, Timofėjus ir Markas“, – su mažyliais supažindina Olia.
Ji kasdien budi prie inkubatoriuose gulinčių berniukų: „Čia, Ukrainoje, visi jaučia stresą, bet stengiuosi jį malšinti ir nerimauti mažiau. Žinoma, nerimauju dėl vaikų ateities, veikiausiai kaip ir kiekviena mama dabar Ukrainoje“, – pasakoja ji.
Kitame, besilaukiančių moterų skyriuje, paskutines nėštumo dienas ar net valandas skaičiuoja Bohdana, pasitraukusi į Lucką iš Kyjivo. Apie nėštumą ji sužinojo tą pačią dieną, kai Ukrainos dangų pradėjo skrosti rusų raketos. Dabar Bohdana sako, kad laukia pergalės ir nori kuo greičiau grįžti į Kyjivą.
„Žinoma, visa ši situacija buvo labai netikėta, nežinai, kas nutiks kitą dieną. Bet per devynis mėnesius karas tapo įprastas – neturėti elektros, vandens ir panašiai. Bet mokomės su tuo tvarkytis, laukiame pergalės, – sako ji. – Tikime savo kariuomene, prezidentu. Tikime savo šalimi. Auginsime čia savo vaikus ir kursime naują ateitį šaliai.“
Ukrainoje kasdien gimsta apie 900 kūdikių.
„Mama, kada pasibaigs karas?“
Kyjivo penktoji gimdymo ligoninė. Judriame Lobanovskio prospekte stūksantis didelis pastatas karo pradžioje tapo prieglobsčiu šimtams žmonių, o kasdien į pasaulį čia ateina naujos gyvybės. Tuo rūpinasi gydytoja akušerė-ginekologė Olena Jaruščiuk.
„Gyvenome čia su savo šeimomis. Nėjome namo, nors mano namai yra šioje gatvėje. Tačiau vieną dieną raketa smogė į greta esantį pastatą, o mano vaikai buvo šalia 18-ame aukšte“, – pasakoja ji.
„Tad su vyru nusprendėme, kad saugiau yra gyventi ligoninėje. Ir daug gydytojų taip padarė. Per Kyjivo puolimą mus saugojo kariai, drauge gyveno ir teritorinės gynybos savanoriai. Taip pat ir pacientai su šeimomis. Atėjo moteris, kurios vandenys buvo tik ką nubėgę, stengėmės visiems padėti“, – priduria O. Jaruščiuk.
Tokia kasdienybė šioje ligoninėje tęsėsi iki balandžio pabaigos, kai atstūmus Rusijos pajėgas nuo Kyjivo prieigų kvėpuoti pasidarė lengviau.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl Rusijos atakų nukentėjo daugiau kaip 700 sveikatos įstaigų. Per šias atakas žuvo maždaug 100 žmonių, sužeista mažiausiai 130.
Neseniai išlaisvintuose kaimuose bene visur fiksuojama žala sveikatos priežiūros įstaigoms, skaičiuojama, kad jau dabar reikėtų milijardo dolerių vien sveikatos infrastruktūrai atstatyti. Padėtis sudėtingiausia ten, kur vyksta aktyvūs kovos veiksmai.
„Pavargsti, bet kai supranti, kad fronte vaikinai žūsta ir kad dabar jie ten yra visiškai nenormaliomis sąlygomis: šalta, jie alkani, jiems baisu. Nežinau, net kokius žodžius parinkti – pasakyčiau, tai užkniso, bet tikriausiai taip negalima sakyti, – sako O. Jaruščiuk. – Na, o dar, mano jaunesniajam sūnui dvylika metų, jis pabunda naktimis ir verkdamas klausia: „Mama, kada pasibaigs karas?“ Akivaizdu, kad kai sakomi tokie žodžiai, mama išmušama iš vėžių. Bet susiimi, eini į darbą ir viskas praeina.“
Per karą ji konsultuoja moteris taip, kaip įmanoma. Pavyzdžiui, namuose ar rūsiuose gimdančioms moterims Bučoje sakė, ką daryti, tiesiog per vaizdo skambučius. Jos ligoninės ginekologijos ir akušerijos skyriuje būna apie šimtą pacienčių, pasigirdus oro pavojaus sirenoms per keturias minutes visi nusileidžia į rūsį.
Nors ligoninės priskiriamos ypatingos svarbos infrastruktūrai ir turi generatorius, per masines atakas elektros sutrikimų pasitaiko. Tačiau O. Jaruščiuk sako, kad besilaukiančioms moterims svarbiausia jų naujagimių gerovė.
„Moterys sukurtos taip, kad tam tikra prasme gali atsiriboti nuo streso. Kaip viskas baigtųsi, jei jos vien nervintųsi? Nėštumas yra jų prioritetas, tad jos izoliuojasi nuo visko. Susikoncentruoja į nėštumą ir kad viskas būtų gerai jų vaikui“, – sako O. Jaruščiuk.
„Paklauskite bet kurios čia esančios moters, jos visos atsakys: „Svarbiausia, kad mano vaikui viskas būtų gerai.“ Buvo atvejų, kai ligoninėje nebuvo nei vandens, nei elektros, moteris gimdė žibintuvėlių šviesoje, bet buvo laiminga, nes pavyko pagimdyti, o visa kita – nesvarbu“, – priduria ji.
O. Jaruščiuk žodžius patvirtina Aliona (vardas pakeistas), kuri prieš pusmetį pagimdė mergaitę. Aliona gyveno Zaporižioje, tačiau prasidėjus plataus masto karui, pasitraukė į Chmelnickio miestą, kur gyvena pas seserį arba pas mamą – priklauso nuo to, kuriame name elektra būna dažniau.
Aliona džiaugiasi, kad žindo savo kūdikį, tokiu atveju net ir be elektros turi kuo pamaitinti, nereikia šildyti jokio maisto. Sako, kad siekia visomis priemonėmis išvengti streso, kad ir pienas nedingtų.
Alionos vyras fronte, apie jį moteris nenori kalbėti. Vasario 24-ąją Aliona buvo 7-ą mėnesį nėščia.
„Kai prasidėjo karas, nežiūrėjau naujienų, nes žinojau, kad jaudinsiuosi, o man reikėjo išnešioti vaiką. Tai išmečiau iš galvos visas mintis, neklausydavau informacijos apie karą, uždraudžiau man tai pasakoti, – sako Aliona. – Patyriau tiek streso dar ir dėl to, kad pati susirgau kovidu. Labai jaudinausi, bet per nėštumą turbūt įsijungė savisaugos instinktas. Per pirmąsias oro pavojaus sirenas miegodavau, mano organizmas turbūt taip reagavo – pirmą karo pusę tiesiog miegojau paromis.“
Ji priduria Chmelnickyje sutikusi daug moterų iš Kyjivo, Mariupolio, jos atvyko čia saugiai pagimdyti savo mažylių. Paklausta apie ateitį ji atsako trumpai:
„Na, kaip… planuojam… ateis pavasaris, važiuosim namo“, – Alionos akys pritvinksta ašarų. Prie krūtinės ji spaudžia šešių mėnesių mergaitę. „Ji sveika, tapo gyvenimo šviesa man po ilgo laiko, kai negalėjau pastoti“, – sako Aliona.
