Neretai Rusijos karių seksualinę prievartą patyrusios Ukrainos moterys bijo apie tai kalbėti – veikia ir stigma, ir baimė, o kai kuriais atvejais žinai, kad tie patys žmonės gali grįžti vėl ir vėl, interviu portalui LRT.lt sako asociacijos „Lygiai“ direktorė Reda Jureliavičiūtė. Anot jos, tikrieji prievartos atvejai nėra žinomi, o dar sunkiau apskaičiuoti prievartos prieš vaikus mastus, kadangi jie gali nesuprasti, kas nutiko.
Pasaulyje vis garsiau kalbama apie Rusijos karių žiaurumą, kai prievartaujamos ir žudomos moterys, vaikai.
Dar anksčiau Niujorke įsikūrusi organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) paskelbė neeilinį pareiškimą, kuriame teigė sulaukianti pranešimų apie išprievartavimus bei kitus Rusijos kariuomenės vykdomus žiaurumus, ir paragino tinkamai išsaugoti įrodymus bei sutelkti tarptautinę politinę valią vidutinės ir ilgos trukmės laikotarpiu ištirti tokius nusikaltimus.
Taip pat skaitykite
Per Rusijos karą Ukrainoje asociacija „Lygiai“ renka paramą ir teikia pagalbą seksualinę prievartą patyrusioms moterims bei mergaitėms Ukrainoje.
Apie Ukrainos moterų ir mergaičių išgyvenimus, Ukrainai nupirktus mobiliuosius ginekologinius kabinetus ir teikiamą pagalbą – LRT.lt interviu su asociacijos „Lygiai“ vadove R. Jureliavičiūte.
– Asociacijos puslapyje rašote: „Išprievartavimas ir seksualinė prievarta karo metu yra naudojama kaip strateginis, sisteminis ir apskaičiuotas karo ginklas, kuris pažemina, įbaugina ir terorizuoja individus, šeimas ir visą populiaciją.“ Ar tai matome Ukrainoje iš rusų karių?
– Galima matyti. Iš tikrųjų, didžioji dalis atvejų nematomi ir negirdimi. Atvejai, pasiekiantys žiniasklaidą ar viešumą, yra tik maža dalelė. Didžioji dalis lieka absoliučiai negirdėti. Bet taip ir veikia ginklas, kuris ir terorizuoja, baugina, kelia stigmą, ardo šeimas, visuomenę. Toks ir yra tikslas.
Taip ir veikia ginklas, kuris ir terorizuoja, baugina, kelia stigmą, ardo šeimas, visuomenę.
Apie tai nesinori kalbėti – kaip Lietuvoje, taip ir iki karo Ukrainoje nebuvo atvirai kalbama apie seksualinę prievartą, nebuvo labai aiškių ribų, tvirtų įstatymų. Stigma didelė – mažai apie tai kalbama, daug vietos lieka įsivaizdavimams, stereotipams, kurie nepadeda ir nemažina stigmos.
Per karą tai taip pat galima matyti. Mačiau ir vaizdo medžiagą, ir skaičiau, kai kaimynės ar draugės, žmonės iš mažo miestelio pradeda apkalbėti, sakyti, kad jos pačios norėjo, jos pačios kvietė karius. Tai didina stigmą ir mažina norą kalbėti viešai.
Yra daug priežasčių nesakyti. Priežastis, kodėl reikėtų kreiptis į teisėsaugą dėl seksualinės prievartos, yra ta, kad būtų įvykdytas teisingumas, kad prisiimtų atsakomybę. <...> Bet priežasčių nesakyti labai daug.
Tai asmeninės priežastys, stigma, šeima, dėl to, kad pats nežinai, bijai, gal yra stresas, gal reikia bėgti, gal neveikia pati sistema... Priežasčių nesakyti daug. Dėl to labai sudėtinga apskaičiuoti seksualinės prievartos mastus.
– Oficialių skaičių nėra, tikriausiai ir negali būti, tačiau ar yra duomenų, kokie gali būti prievartos mastai Ukrainoje?
– Jungtinės Tautos nurodo, kad vienam registruotam nusikaltimui yra maždaug 10 neregistruotų, bet tai simuliacijos. Iš tikrųjų labai sunku pamatuoti. Net žmonės, su kuriais dirbame, kurie ukrainiečius gabena iš karo teritorijų į saugesnes vietas, sako, kad būna, jog moterys pasipasakoja, pasako dalį tiesos, bet niekas atvirai nekalba. Istorijos niekada mūsų nepasieks.
Netgi vienas registruotas nusikaltimas su 10 neregistruotų nėra visiškai teisinga proporcija. Labai sunku pamatuoti, tai simuliacija. Tai priklauso nuo teritorijų, regionų – kur vyksta aktyvesni mūšiai, nusikaltimų daugiau, jie išlieka mažiau matomi.
Dar sunkiau pamatuoti prievartos atvejus prieš nepilnamečius – šeima labai dažnai nenori kreiptis, nes jaučia stigma, baimę, tarsi nori apsaugoti, nors tam vaikui reikėtų pagalbos. Kartais vaikai patys nežino, kas jiems padaryta. Jie negali vertinti ir pasakyti, kad tai buvo seksualinė prievarta, jie net nežino, kaip tai apibūdinti. Tad dar sunkiau pamatuoti seksualinės prievartos mastus prieš nepilnamečius, paskaičiuoti ir pasakyti skaičius.
– Kalbant apie Bosnijos karą, kai kuriuos kitus karus, pažymima, kad prievarta siekta pakeisti šalies genofondą, buvo vykdomas etninis valymas. Ar galime apie tai kalbėti per Rusijos karą Ukrainoje?
– Manau, taip. Buvo ir žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, kai karys sakė, kad prievartaus, kad „gyvenime nenorėsi turėti jokio kito vyro“, prievartaujama, kad moteris pastotų. Bet kol kas labai sunku žinoti tikslius atvejus, suskaičiuoti, pasakyti.
Buvo ir žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, kai karys sakė, kad prievartaus, kad „gyvenime nenorėsi turėti jokio kito vyro“, prievartaujama, kad moteris pastotų.
Bet tai vyksta, nors dar labai daug nežinome apie tas situacijas. Kadangi tai matėme ir praeityje, tikrai manau, kad matysime ir šiame kare, tai vyksta.
– Ar bendraujant su kitomis organizacijomis, teikiant pagalbą tenka susidurti su prievartos atvejais?
– Kažkiek taip. Iš tų žmonių, su kuriais bendradarbiaujame, yra istorijų ir įvairių situacijų. <...> Padėjusi moteriai su mergaite susirasti naujus namus, kolegė matė, kad moteris buvo patyrusi seksualinę prievartą. Bendradarbė mano, kad seksualinę prievartą patyrė ir jos mergaitė, tik ji nenori niekam sakyti. Nenori ir apie save sakyti, bet apie save dar pasisako.
– O Lietuvoje yra sistema, nukreipta į prievartos aukas, ypač ukrainietes? Ar suteikiame tinkamą pagalbą?
– Pagalbos yra, ir pamažu randasi įvairių organizacijų, kurios prisideda ir teikia psichologinę pagalbą nuotoliniu būdu, net ukrainiečių kalba. Yra pačioje Ukrainoje iniciatyvų, žinau iniciatyvų ir iš kitų valstybių, kurios teikia nuotolines konsultacijas. Ar jų pakanka, nežinau.
Kaip atrasti žmogų, kuriam reikia pagalbos? Žinoma, dalytis informacija, bet tai daryti sudėtinga dėl karo. Ypač jei kalbame apie seksualinę prievartą patiriančius žmones, kurie gyvena priemiesčiuose arba mažesnėse gyvenvietėse. Juos pasiekti labai sudėtinga.
Arba tikslingai važiuoji, arba tai turi būti jaunas žmogus, kuris prieina prie socialinių tinklų. Realiai pasiekti žmones sunku. Pagalbos yra, jos atsiranda, tai gerai, džiaugiuosi, bet pasiekti žmones vis dėlto dar labai sunku.
Lietuvoje taip pat yra pagalbos – pačios bandome organizuoti psichologinės pagalbos grupes. Sakome, kad pagalbą orientuojame į seksualinę prievartą patyrusias moteris, bet iš tiesų apskritai į moteris. Ir tarp tų moterų, kurios keliauja į saugesnes vietas ir tarsi yra saugesniuose regionuose, jau gali būti nukentėjusių, patyrusių seksualinę prievartą.
Jau teikiant pagalbą moterims yra labai didelė tikimybė, kad atrasi patyrusių seksualinę prievartą. Lietuvoje kažkiek pagalbos yra, bet juk čia reikia ne tik psichologinės, bet ir ginekologinės apžiūros, būtų naudinga ją kuo anksčiau skirti. Tai sudėtinga, ypač karo sąlygomis, ypač ten, kur pagalbos labiausiai reikia.
– Prievartos atvejai visada skaudūs, bet šiuo atveju visa tai vyksta karo kontekste, tai dar labiau apsunkina situaciją.
– Seksualinės prievartos atveju neretai įsijungia neigimas, o čia dar ir didelis išblaškymas, nes iš esmės galvoji ne tik apie tai, kas tau nutiko, bet dar ir visas pasaulis keičiasi. Galbūt netenki namų, galbūt šeima nužudyta, kas nors nutiko, galbūt reikia bėgti, slėptis. Kai kuriais atvejais galbūt žinai, kad tie patys žmonės grįš pas tave dar kartą, gal dar kartą, gal dar kartą...
Kai kuriais atvejais galbūt žinai, kad tie patys žmonės grįš pas tave dar kartą, gal dar kartą, gal dar kartą...
Iš tikrųjų situacijų yra labai įvairių – tai priklauso nuo to, kur yra žmogus, kokiame regione. Karas situaciją tikrai apsunkina, nes ir pagalba labai ribota, viskas keičiasi, bet kokią pagalbą organizuojant viskas gali pasikeisti per savaitę, dieną, mėnesį... Tai tikrai gerokai sunkiau.
– Iniciatyvos imasi ir atskiros organizacijos, asociacija „Lygiai“ – taip pat. Teikiate pagalbą Ukrainos moterims, siunčiate higienos prekes, vaistus, kontracepcijos priemones, nėštumo testus... Esate sakiusi, kad, sužinojusi apie greitosios kontracepcijos ir nėštumo testų poreikį, nustebote. Kokių priemonių poreikis didžiausias?
– Manau, vaistų ir higienos priemonių visada reikia. Tai yra ciklas, kurio negali sustabdyti. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Donecko, elementariai trūksta muilo – jo žmonės tiesiog neturi, jis kaip aukso gabalas.
Reikia moteriškų higienos priemonių ir higienos priemonių apskritai. Vaistai yra tai, ko visada reikia, – tiek nuo uždegimo, tiek antibiotikai. Daugėja ligų – man jau rašė, kad ir cholera, ir kitos ligos plinta.
Siuntėme ir antibiotikų, kurie vartojami gana plačiu diapazonu – ir po seksualinės prievartos nuo lytiškai plintančių ligų, bent jau kai kurių, nuo kitų ligų. Yra raminamųjų vaistų poreikis – tai taip pat buvo vienas dalykų, kurių neplanavome, nes nepagalvojome, nors tai taip elementaru.
Prekių poreikis didėja, kiekvieną kartą po siuntimo gauname grįžtamąjį ryšį, atsakymą, ko reikia dar, tada adaptuojame. Iki šiol nereikėjo nešiojamų moteriškų pisuarų, o visai neseniai sulaukėme žinios, kad armijos moterims, tarnaujančioms moterims to reikia.
Kartais atsiranda naujų poreikių, bet manau, kad moteriškos higienos priemonės yra tai, kas dažniausiai naudojama. Taip pat vaistai – antibiotikai, nuo uždegimo, greitoji kontracepcija, medikamentinis abortas, kadangi Ukrainoje jis legalus. Visko reikia. Poreikis didėja.
– Minėjote medikamentinio aborto poreikį. Kalbama ir apie ukrainiečių moterų padėtį Lenkijoje, kur prieiga prie aborto siauresnė.
– Tikrai manau, kad tai labai sudėtinga situacija. Nėščios moterys, merginos, net mergaitės patenka į Lenkiją. Girdėtas atvejis, kai po seksualinės prievartos pastojusi 14-metė atsidūrė Lenkijoje.
Turėjome visokių žmonių, kurie bandė susisiekti, klausti, kaip padėti. Padėti labai sudėtinga, nes reikia keisti Lenkijos įstatymus – ne kitaip. Ukrainoje medikamentinis abortas legalus. Gal yra problemų gauti pačių medikamentų, bet realiai jis legalus ir galimas, o Lenkijoje jau ne.
Merginos ir moterys, atsidūrusios tokioje situacijoje, jau turi galvoti ir ieškoti kitų būdų, kaip tai apeiti. Žinoma, tai problema.
– Vieni didesnių asociacijos pirkinių – du mobilieji ginekologijos kabinetai. Kodėl matėte tokių kabinetų poreikį? Kada jie pradės veikti?
– Yra dalis moterų, merginų, kurios pagalbos nesikreipia ir nesikreips, galbūt negali kreiptis. Yra dalis moterų ir merginų, kurios palieka savo namus, keliauja į naujas teritorijas, kur saugiau. Tokiu atveju ginekologijos paslaugos nėra pirmas dalykas, ko jos ieško, galbūt net neturi galimybės, galbūt negali palikti namų.
Situacijų yra įvairių, todėl pagalvojome, kad labai svarbu priartinti tas paslaugas moterims, kurioms jų reikia, kad gydytojas galėtų atvykti, apžiūrėti, patikrinti, suteikti reikalingą pagalbą. Tai kur kas paprasčiau, nei eiti į ligoninę. Galų gale, ligoninės ir sprogdinamos, ir užimamos.
Nesakau, kad to negali nutikti automobiliams, bet yra tikimybė, kad galima nukeliauti, pasitraukti, nuvažiuoti, privažiuoti ten, kur reikia. Mobilumas labai daug prisideda prie to, kad priartintų paslaugas prie moterų, kurioms paslaugų tikrai reikia.
Šiuo metu turime užsakytus ir nupirktus du automobilius, jie montuojami, tvarkomi, įmontuojama reikalinga įranga. Laukiame, kada juos galėsime pasiimti. Jei viskas pagal planą, liepos pradžioje jie turėtų pajudėti Ukrainos pasienio link, kur susitiksime su savivaldybių atstovais, kadangi ginekomobiliai atiteks dviem savivaldybėms.
– Į kokias savivaldybes keliauja mobilieji kabinetai?
– Vienas keliauja į Lvivo savivaldybę, kitas – į Voluinės. Šiuo metu jos saugesnės, bet turi nemažai žmonių, kurie pasitraukė iš nesaugių regionų.
– Įspėjama ir dėl to, kad Lietuvoje esančios ukrainietės moterys gali tapti išnaudojimo ir prievartos aukomis. Ar girdite apie tokius atvejus, ar Lietuva sugebėjo užtikrinti pažeidžiamų žmonių saugumą?
– Tema aktuali. Manau, Lietuva nieko tokio ypatingo nepadarė, kad apsaugotų tuos žmones, tik buvo pavienės iniciatyvos ar organizacijos, kurios ką nors darė didesniu mastu. Labai svarbu informuoti ir kalbėti šia tema.
Nepastebėjau labai reikšmingo pokyčio, negalėčiau sakyti, kad dabar situacija daug geresnė. <...> Tokie patys pavojai dar vis laukia kažkur pasienyje arba net šalyje. Tuo labiau kad dabar kai kurios moterys ir merginos išmestos iš namų, jos neturi kur eiti ir yra dvigubai pažeidžiamesnėje situacijoje, nemoka kalbos, neturi kitų pasirinkimų, galimybių. Ir atsiranda žmogus, kuris gali neva ką nors pasiūlyti. Man atrodo, pažeidžiamumas vis tiek išlieka didelis.
Norintiems padėti Ukrainos moterims:
Gavėjas: „Lygiai“
Sąskaitos Nr: LT533500010012963905
Nurodyti: pagalba Ukrainai
Plačiau: skaityti čia.
