„Tai pavyzdys, kaip neturėtų būti. Tai labai blogas pavyzdys“, – interviu portalui LRT.lt sako socialinės globos centro „Vija“ direktorė Zita Verbavičienė. Taip ji kalba apie dideles institucijas, kuriose gyvena žmonės su negalia, tačiau, pasak direktorės, gyventojų atsikraustymui į bendruomenę visada priešinasi kaimynai. Vietos bendruomenės nerimauja ir dėl saugumo, ir dėl neva pigsiančio nekilnojamojo turto, bet aistros visada nurimsta susipažinus su naujaisiais kaimynais.
Šiuo metu Kaune esančioje „Vijoje“ gyvena negalią turintys žmonės, tačiau globos centro istorija siekia apie 100 metų – dar 1921 metais buvo įkurta „Vaikelio Jėzaus draugija“, ji išlaikė 257 našlaičius ir pamestinukus. Kaip pasakoja centro direktorė Z. Verbavičienė, centras buvo išplėstas sovietinės okupacijos metais.
„Sovietmečiu buvo trys didžiulės įstaigos, kuriose buvo apgyvendinami vaikai su negalia. (...) Padarytos plačios durys, platūs koridoriai – neva tokiu ligoninės principu, kadangi buvo apgyvendinami sunkias negalias turintys vaikai“, – portalui LRT.lt teigia direktorė.
Šiuo metu socialinės globos centre gyvena įvairaus amžiaus žmonės su negalia. Mums lankantis „Vijoje“, centro gyventojai pasitinka jau lauke ir sveikinasi. Kol kai kurie gyventojai laiką leidžia čia, kitus sutinkame grįžtančius iš mokyklos ar kitų veiklų.
Vaikštant po vaikams skirtą pastato aukštą, taip pat nulydi vaikų žvilgsniai. Sustojus ilgesniam laikui, visus svečius pribėgęs apkabina berniukas, o mažoji centro gyventoja, nenorėdama girdėti prieštaravimų, direktorei padovanoja rankose laikomą žaisliuką. Z. Verbavičienei padėkojus ir pažadėjus vėliau atnešti lėlę, mergaitė tuojau klausia: „Kada atneši?“ ir patikslina: „Galėsi supakuoti?“
„Blogas pavyzdys“
Anot Z. Verbavičienės, anksčiau centre žmonės su negalia gyvendavo iki tol, kol jiems sueidavo 29-eri metai. Tuomet jie galėjo būti išvežami į bet kokius Lietuvos globos namus, skirtus suaugusiems žmonėms su negalia.
„Neįgaliųjų teisių konvencija įpareigojo pasikeisti teisės aktus – buvo pripažinta, kad juos kaip daiktus vežioti iš vienų globos namų į kitus yra didelis neįgaliųjų teisių pažeidimas. Ten, kur žmonės užaugo, tegu ir gyvena, nebent jie ar jų artimieji nori kitaip“, – apie įvykusius pokyčius pasakoja Z. Verbavičienė.
Įvairūs pokyčiai įstaigoje vyksta ir toliau – siekiama, kad kuo daugiau šiuo metu institucijoje gyvenančių žmonių persikeltų gyventi į bendruomenę. Anksčiau centro teritorijoje gyveno maždaug 250 žmonių, dabar – kiek daugiau nei 120.
„Dabar po truputį mažėjame, nes įstaiga įtraukta į pertvarkomų įstaigų sąrašą, mums suteiktas prioritetas, kad tokių didelių balaganų neliktų. Tokį žodį vartoju aš – tai pavyzdys, kaip neturėtų būti. Tai labai blogas pavyzdys“, – apie dideles įstaigas, kuriose gyvena daug žmonių su negalia, sako Z. Verbavičienė.
Direktorės teigimu, kiekvienam žmogui reikalinga savita aplinka ir individualios paslaugos. Pavyzdžiui, suaugę centro gyventojai turi vienokių lūkesčių ir pomėgių, jaunesnieji – kitokių, o skirtingą negalią turintiems žmonėms svarbi skirtinga pagalba.
Taip pat skaitykite
Kaimynų priešiškumas ir atsinešamas šleifas
Kaip sako Z. Verbavičienė, šiuo metu paslaugų paketą siekiama pritaikyti konkrečiam žmogui pagal jo individualius poreikius, o dalis išsikrausto gyventi į bendruomenę.
„Turime kotedžų, nuosavų namų, butų. Išsikraustę žmonės gyvena po šešis, po septynis, po aštuonis. Tai puikiausiai pasiteisino“, – džiaugiasi įstaigos direktorė.
Kartu su bendruomenėje gyvenančiais žmonėmis būna ir centro darbuotojai, jie padeda įvairiais klausimais. Kaip atvirauja Z. Verbavičienė, dirbti su tokiomis į bendruomenę išsikrausčiusiomis komandomis yra sudėtingiau, bet išsikėlę žmonės ten yra laimingesni nei institucijoje.
„Turime mažiau dirgiklių, padidėjo žmonių savivertė, jie turi savo gyvenamąją erdvę“, – pastebi direktorė.
Vis dėlto, kaip priduria Z. Verbavičienė, bendruomenės nenoriai priima į kaimynystę atsikraustančius žmones su negalia. Apuolės gatvėje įsikūrusio centro gyventojai atsineša ir šleifą – apuoliniai.
Socialinės globos centro direktorė apgailestauja – gyventojų atsikraustymui vietos bendruomenė pasipriešina visada. Kyla baimių ir dėl saugumo, ir dėl neva pigsiančio nekilnojamojo turto. Tada tenka kantriai aiškinti – kartais užtenka pasikalbėti ir kaimynai nurimsta, o kartais prireikia ir daugiau pastangų.
„Bandome keisti visuomenės nuomonę, bet tai sunku. Žmonės sunkiai priima į bendruomenę, prieštarauja, reikia labai daug dirbti ir aiškinti, kad jiems negresia joks pavojus kaimynystėje turėti, pavyzdžiui, šešis paauglius, turinčius intelekto negalią. Jokio pavojaus nėra, tiesiog žmonėms reikia aiškinti, nes psichikos negalia jiems asocijuojasi su nusikalstamumu“, – pažymi Z. Verbavičienė.
Užsimezga draugystė
Nors bendruomenė naujų kaimynų atsikraustymui prieštarauja visais atvejais, aistros visada ir nurimsta: „Atsiranda draugiškumas, kaimyniškumas, net draugystė, prasideda kavyčių, pyragų ragavimai“, – šypsosi Z. Verbavičienė.
Centro vadovė pasakoja, kad, pavyzdžiui, kartą prieš tai, kai į daugiabutį turėjo atsikraustyti aštuonios merginos su negalia, viena kaimynė sukvietė visus gyventojus ir surengė susirinkimą, merginas pristatė kaip didžiulę grėsmę saugiai kaimynystei.
„Ko tik neišgirdau apie tas merginas, nors tada nė viena nebuvo ten apsilankiusi, niekas jų nebuvo matęs. Dabar merginos labai mėgsta būti įvertintos, būti dėmesio centre, todėl jos iki šiol pešasi, kuri plaus laiptinę. Laiptinė šveičiama reikia ar nereikia.
Jos plauna laiptinę, šiukšles neša, lapus grėbia, sniegą kasa. Kaimynams – saldainiukas, o ne kaimynystė. Jie naudojasi tuo, bet mes leidžiame, nes merginoms būtų labai didelė nuoskauda. (...) Ten vyksta lenktynės, kas šveis laiptinę, nes joms tai patinka – jos įvertintos, reikalingos, reikšmingos, gyvena taip pat, kaip ir visi, plauna laiptinę, nes ji jų gyvenamoji vieta“, – atkreipia dėmesį Z. Verbavičienė.
Pokyčius lydi nerimas
Socialinės globos centro direktorė pabrėžia, jog siekiama, kad iš didelių įstaigų žmonės persikeltų gyventi į bendruomenę, bet tokie procesai nėra greiti.
„Tai yra su žmonių gyvenimu, jų likimu susiję klausimai, jie negali būti padaryti skubotai, tai neįmanoma“, – teigia Z. Verbavičienė ir paaiškina, kad šiuos procesus lemia ir šalutiniai trikdžiai, pavyzdžiui, ekonominė šalies situacija ar pandemija.
Tačiau sunkumų kyla ir dėl darbuotojų bei pačių įstaigų gyventojų ir jų artimųjų baimių, sako direktorė.
„Reikia pačiam ryžtis, sugalvoti, nebijoti rizikuoti. Labai daug reikia padirbėti ir su pačiais paslaugų gavėjais, jų artimaisiais. Tai yra naujiena ir žmonės yra pilni baimių – o kaipgi bus? Manote, pas mus nebuvo pasipriešinimo?
Darbuotojai manipuliavo pačiais vaikais, pamokydavo juos, kaip reikia kalbėti. Aš net kai kurių vaikų žodžius atsimenu, nes iš darbuotojų tą patį girdėjau“, – prisimena Z. Verbavičienė.
Pasak jos, darbuotojai nerimavo, kad, žmonėms su negalia pradėjus gyventi bendruomenėje, visus klausimus reikės spręsti patiems, todėl buvo svarbu ruošti personalą, atrinkti daugiausiai motyvacijos turinčius darbuotojus, kurie suprato, kodėl reikalingi tokie pokyčiai.
„Labai daug dalykų darome kitaip nei institucijoje. Mums čia buvo patogiau, – žinoma, kad patogiau, bet laimingesni tie, kurie išsikraustė. Po truputį procesas pradėjo vykti“, – pabrėžia Z. Verbavičienė.
Kaip akcentuoja „Vijos“ direktorė, pertvarkos procesams svarbi stipri komanda ir darbas su ja. Į bendruomenę persikėlus pirmajai komandai, kitoms jau buvo lengviau – darbuotojai žinojo, kad nebus palikti likimo valiai ir sulauks institucijos pagalbos.
Taip pat siekiama, kad bendruomenėje gyvenančios komandos bendradarbiautų. Vis dėlto, džiaugiasi Z. Verbavičienė, šiuo metu didelių iššūkių nekyla.
„Jie mus išlepino – taip puikiai savarankiškai tvarkosi, integravosi į bendruomenę, kad tik kartais reikia konsultacijų“, – šypsosi direktorė.
