Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje jau beveik trisdešimt metų bendrose klasėse ugdomi ir specialiųjų poreikių vaikai, tarkime, turintys judėjimo negalią, autizmo spektro, klausos, regos sutrikimų, mažą protinį atsilikimą, ir tie, kurie neturi jokių sutrikimų. Toks įtraukiojo ugdymo modelis, kai specialiųjų poreikių mokiniams atsivers visos bendrojo ugdymo mokyklos, visoje šalyje įsigalios 2024-aisiais. Pasak gimnazijos direktorės Violetos Ališauskienės, imtis tokių permainų mes smarkiai vėluojame, vis dėlto ji neslepia, kad tuomet, vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kurti įtraukųjį ugdymą buvo nelengva, o ir dabar kas dieną tenka atremti iššūkių.
„Įtraukusis ugdymas seniai turėjo būti pradėtas, kad specialiųjų poreikių vaikas pasiektų pasitenkinimą mokydamasis, pasiimtų iš ugdymo tiek, kiek gali. Bet šiandien mes koncentruojamės į pačius gabiausius, išskiriame jų pasiekimus, o juk specialiųjų poreikių vaikas, kad gautų penketuką, septynetą, įdeda be galo daug pastangų. Jūs net neįsivaizduojate, kiek jų reikia jam įdėti. Tad tiesiog ieškai būdų vaikui padėti. Nesuprantu, kur čia aukštoji matematika. Kokio pasiruošimo reikia mokytojui?“ – apie šalies švietimo laukiančias permainas kalbėjo gimnazijos direktorė.
Pasak V. Ališauskienės, nereta mokykla techniškai yra pasirengusi – turi ir keltuvų, ir autobusėlių vaikams atsivežti, tačiau nuostatų lygiu vis dar išgyvename nerimą ir net baimę.
„Viskas priklauso nuo pačios mokyklos. Galiu pasidalinti pačia naujausia savo patirtimi. Skambina man iš vienos mokyklos, kurios reitingai yra aukšti, ir sako: turime mokinį, ar galėtumėte jį priimti? Klausiu, kodėl. Jis – specialiųjų poreikių, mes pasiekėme lubas, viską išmėginome, vaikas neturi draugų, negali mokytis. Klausiu: o ką daro jūsų mokytojai, juk turite juos gerus? Kvieskite, ieškokite pagalbos ir jums padės, patars, sakau.
Tai ką mes galime kalbėti apie 2024 metus? Aš beveik kiekvieną savaitę sulaukiu panašių skambučių – iš mokyklų, tėvų“, – kalbėjo V. Ališauskienė.
Ji tikra, kad nerimas, kilęs visuomenėje, yra perdėtas.
Reikia ieškoti vaiko stiprybių
Nuo pat mokyklos įkūrimo čia dirbanti direktoriaus pavaduotoja Rita Ivanauskienė neslepia, kad tuomet, nepriklausomybės pradžioje, išrasti dviratį – sukurti metodus, kaip dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, kaip suderinti tokių poreikių turinčių ir neturinčių vaikų ugdymą, puoselėjant jų bendrystę, nebuvo paprasta. Tačiau, pabrėžia ji, iš to naudos gauna ir vieni, ir kiti. Negalią, įvairių poreikių turintys vaikai mokosi gyventi savarankiškai, ne šiltnamio sąlygomis, iš kurio vėliau patektų į atšiaurų pasaulį, o visa mokyklos bendruomenė gauna galimybę suvokti, kad natūralioje aplinkoje gyvena įvairūs žmonės, ir taip išlavinti empatiškumą.
Svarbiausia, sako čia dirbantys pedagogai, reikia, užuot baiminusis žodžio „negalia“, galvoti, kur yra specialiųjų poreikių vaiko stiprybė.
„Vienas juk šoka, kitas dainuoja, trečio aukšti matematiniai gebėjimai. Mes visuomet ieškome, kur vaikas yra stiprus. Kai randame, žinome, nuo ko pradėti“, – paaiškino gimnazijos specialioji pedagogė Rūta Aranauskienė.
„Jei ateina vaikas ir aplinkiniai sako, kad jis ko nors nemoka, vadinasi, jį reikia mokyti – mokyti elgtis, bendrauti, rašyti, skaityti. Ateina vaikas – žmogus, kurį reikia išmokyti. Ateina ne negalia, ateina žmogus“, – kolegei antrino šios ugdymo įstaigos logopedė Jurgita Christiansen.
Pirmokai dar neskirsto žmonių
Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos kiekvienoje klasėje mokosi po 2–5 specialiųjų poreikių vaikus. Jiems nustatyta regos, klausos, judėjimo negalia, lengvas protinis atsilikimas, aktyvumo, elgesio, intelekto, emocijų ir kitokie sutrikimai.
Ateina vaikas – žmogus, kurį reikia išmokyti. Ateina ne negalia, ateina žmogus.
J. Christiansen
Į pirmas klases šioje gimnazijoje priimama po du specialiųjų poreikių vaikus. Daug metų stebėję savo patirtį pedagogai suprato, kad taip geriausia: taip nuo pat pradžių įvairių poreikių vaikai ugdomi grupėje, jie bendrauja, susidraugauja.
„Tokio amžiaus vaikas dar neskirsto žmonių. Jam tiesiog paaiškini: tu vaikštai savo kojomis, o šis vaikas važiuoja vežimėliu, tu taip mąstai, jis – šitaip, tu taip atrodai, o šitas vaikas – taip. Pirma klasė – pats geriausias amžius, kai vaikai priima kitokius žmones. Ir tuos, kurie mato, ir tuos, kurie nemato, ir tuos, kurie girdi, ir tuos, kurie negirdi“, – aiškino direktorė.
Didžiausia klasė šioje mokykloje yra 27 vaikai. V. Ališauskienės manymu, galvojant apie visuotinį įtraukųjį ugdymą, klasės turėtų būti mažesnės.
Jam tiesiog paaiškini: tu vaikštai savo kojomis, o šis vaikas važiuoja vežimėliu, tu taip mąstai, jis – šitaip, tu taip atrodai, o šitas vaikas – taip.
V. Ališauskienė
„Juk mokytojas ir taip klasėje turi dirbti pagal pritaikytą programą, pagal bendrąją ir dar su gabiais vaikais. Ir dar įsivaizduokite: toje klasėje dar trys specialiųjų poreikių vaikai. Tai sunku“, – aiškino V. Ališauskienė.
Jos manymu, optimalu būtų, jei klasėje būtų dvidešimt vaikų.
Direktorė sakė, kad bėgant metams klasėje specialiųjų poreikių vaikų padaugėja, mat kai kuriems ilgainiui išryškėja tai, ko anksčiau, prieš pradedant ugdymą, nebuvo matyti. Neretai tėvai nujausdami tai ir atveda savo atžalas būtent į šią gimnaziją.
V. Ališauskienė pabrėžia, kad vienas svarbiausių dalykų mokykloje – bendradarbiavimas su šeima. Taip pat labai svarbu mokytojo darbo įvairių vaikų grupėje įgūdžiai ir tai, kad mokytojas galėtų priimti kitokį vaiką.
„Ką reiškia nepriimti vaiko su negalia? Į tą vaiką žiūrėti kaip į ligonį. Baimintis, kad gal jam to negalima, gal ano? Mes kalbamės su tokiu mokytoju. Arba jis pasikeičia, arba pasitraukia“, – sakė V. Ališauskienė.
Šioje mokykloje yra buvę atvejų, kai kitokių bendraklasių negalėjo priimti ir mokiniai.
„Tarkime, viena mergaitė blogai jautėsi klasėje, kurioje mokėsi ir vaikų su negalia. Ji jų gailėjo, jai buvo negera. Ji atsitraukė. Bet mokytojas yra suaugęs žmogus, pasirengęs dirbti“, – sakė V. Ališauskienė.
Patys išradinėjo dviratį
„Kai girdžiu nerimą, kad visi vaikai, tarp jų ir specialiųjų poreikių, galės eiti į bet kurią mokyklą, man kyla klausimas: o kur dabar yra šie vaikai? Juk ir dabar jie yra švietimo sistemoje. Jie yra ugdomi arba neugdomi. Bet aš negaliu įsivaizduoti, kad specialiųjų poreikių vaikas galėtų būti neugdomas. Jei turi mokinį, privalai jį ugdyti ir ieškoti tam tikrų būdų, kaip tai padaryti“, – kalbėjo V. Ališauskienė.
Ji sakė, kad jos vadovaujama mokykla specialiųjų ugdymo poreikių vaikus pradėjo ugdyti tuomet, kai nebuvo jokių aprašų, jokių sistemų, kaip tai daryti, tad pedagogų kolektyvas pats kūrė ir ieškojo, koks ugdymas geriausias ir specialiųjų poreikių vaikams, ir tiems, kurie specialiųjų poreikių neturi, bet mokosi toje pačioje klasėje.
„Mes patys mėginame, kas veikia, kas neveikia. Mums niekas nepasakė, kaip reikia prieiti prie sutrikusio intelekto vaiko, prie to, kurio raida sutrikusi. Mes tai atradome patys. Mums rūpėjo vaikas, nes jis yra mūsų bendruomenės dalis. Juk mes visi, visa visuomenė esame visi skirtingi. Tik mes retai pagalvojame, ką aš, kaip mama, močiutė, tėvas, senelis, daryčiau, jei turėčiau tokį vaiką? Ar mes galime būti tikri, kad mūsų aplinkoje neatsiras specialiųjų poreikių vaikas? Bet staiga mes visi atmetame tokį vaiką?“ – kalbėjo V. Ališauskienė.
Pasak jos, visuomenė turėtų nebijoti atsiverti, o juo labiau mokytojai, kurie kasdien susiduria su įvairiais vaikais ir iššūkiais. Kartais, anot V. Ališauskienės, dirbant su sveikais vaikais kyla dar didesnių keblumų nei su specialiųjų poreikių mokiniais, tačiau mokytojams būtina specialistų pagalba ir gebėjimas pripažinti, jei kas nors nepavyksta, ieškoti paramos.
Dirba specialistų komanda
Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje mokosi 630 mokinių, iš jų 15,4 proc. turi specialiųjų poreikių. Vienam mokiniui nustatyti nedideli specialieji poreikiai, 53 turi vidutinių specialiųjų poreikių, 37 mokiniai turi didelių specialiųjų poreikių, 2 – labai didelių specialiųjų poreikių.
Su šiais vaikais dirba tokia specialistų komanda: psichologas, socialinis pedagogas, logopedas, specialusis pedagogas, mokytojas, mokytojo padėjėjas. Taip pat pasitelkiamas kineziterapeutas. Be to, mokykla bendradarbiauja su Pedagogine ir psichologine tarnyba, Vaiko raidos centru, Sutrikusios raidos vaiko centru. Svarbūs komandos nariai – tėvai. Kaip sakė gimnazijos pedagogės, svarbiausia, kad mokytojas nebūtų paliktas vienas.
„Nuo konkretaus atvejo priklauso, ar reikalingi specialistai, ar reikalinga visa komanda. Gali būti, kad specialiųjų poreikių vaikas sėkmingai klasėje dirbs ir be pagalbos“, – sakė specialioji pedagogė R. Aranauskienė.
Yra buvę gal pora atvejų, kai tėvai pasakė, kad jų vaikams per sunku mokytis su vaikais, kurie turi specialiųjų poreikių, kurie galbūt kitaip atrodo, kitaip elgiasi.
R. Ivanauskienė
Ji sakė, kad iššūkių per tas tris dešimtis metų buvo daug ir įvairių, bet svarbiausias tikslas – kad visi vaikai būtų ugdomi – nuolat pasiekiamas.
Teko atlaikyti išorės spaudimą
Kai ši mokykla pradėjo kurtis, direktoriaus pavaduotoja R. Ivanauskienė buvo biologijos ir fizinio ugdymo mokytoja. Ji pamena, kad tuomet teko atlaikyti spaudimą iš išorės, kad jų mokykla kažkokia keista.
„Pačioje pradžioje man atrodė sunkiau ne tai, kad į klases integravome specialiųjų poreikių turinčių vaikų, – juk turi vaiką ir galvoji, kaip žingsnelis po žingsnelio jam padėti. Man tuomet sudėtingiausia buvo išorinis spaudimas, kad kažką ne taip darome, kad kažkokia keista mokykla, kad vaikams keičiame ugdymo planą. Nuolat sulaukdavome priekaištų, kad mes išnaudojame daugiau pinigų, mat turėjome mokytojų padėjėjų.
O mokinių tėvai buvo geranoriški, bendradarbiavo“, – apie padėtį prieš tris dešimtmečius pasakojo R. Ivanauskienė.
Kartais tenka padėti nusiraminti
Direktoriaus pavaduotoja R. Ivanauskienė sakė, kad tėvai iškart būdavo įspėjami, kad klasėje mokysis ir vaikų su specialiaisiais poreikiais, paaiškinama, ką tai reiškia, tad keblumų nekildavo.
„Mes ir dabar pasakome, kai formuojame pirmas klases. Tėvai žino, kad mūsų mokykla tokia, kad teks įsitraukti į klasės bendruomenės veiklą, padėti. Yra buvę gal pora atvejų, kai tėvai pasakė, kad jų vaikams per sunku mokytis su vaikais, kurie turi specialiųjų poreikių, kurie galbūt kitaip atrodo, kitaip elgiasi. Kalbu apie visus trisdešimt metų“, – aiškino R. Ivanauskienė.
Kaip sakė specialioji pedagogė R. Aranauskienė, tie, kas dirba su specialiųjų poreikių vaikais, gerai žino, kad įvairiapusį raidos sutrikimą turintis vaikas gali būti gabus, gali jau pirmoje klasėje skaityti enciklopedijas, su juo gali būti labai įdomu kalbėtis.
„Turime vienoje klasėje du berniukus, turinčius autizmo spektro sutrikimą. Jie niekada nemeluoja, jie labai nuoširdūs. Tiesiog šiems vaikams reikalingos ypatingos sąlygos, reikia suteikti aplinkai struktūrą, kad jie iš anksto žinotų, kas po ko eina. Kaip ir mums visiems, kai keičiame darbą, susitinkame su naujais žmonėmis. Tas pat vaikams, tik jų aukštesnis jautrumo slenkstis. Tarkime, jei triukšmas didelis, jie gali pasislėpti po stalu. Arba šviesa, netgi mokytojos kvepalai gali erzinti. Mes tai žinome, tad prisitaikome“, – apie kasdienybę šioje mokykloje pasakojo specialioji pedagogė.
Tokiais atvejais, kai kurį nors vaiką apima nerimas, ir pedagogai, ir bendramoksliai žino, kad tiesiog reikia padėti nusiraminti.
„Be abejo, kartais specialiųjų poreikių vaikai nerimauja. Tarkime, jei neatlieka pratimo iki pabaigos. Mes juos nuraminame, jau patys vaikai žino, kaip atlikti kvėpavimo pratimus. Jei reikia, vaiką išsivedame į prieškambarį nusiraminti. Per pamokas darome pertraukėlių visiems vaikams – visi pašoka kartu su raidos sutrikimą turinčiu vaiku“, – pasakojo Rūta.
Vaikai mokosi būti empatiški
Trys dešimtmečiai Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos kolektyvui atskleidė vieną tiesą: mokymasis kartu, įtraukusis ugdymas, naudingas ne tik specialiųjų poreikių vaikams, toks modelis padeda augti ir bręsti visiems vaikams. Šios mokyklos pedagogės tai gali pagrįsti ir savo patirtimi – čia mokosi ir jų pačių atžalos.
„Kuo naudinga vaikams tai, kad jų klasėje mokosi ir kitokių vaikų? Pirma – empatijos jausmas. Kai į klasę ateina specialiųjų poreikių vaikas, gali būti, kad kiti vaikai su tuo susiduria pirmą kartą. Natūralu, kad juos gali kamuoti ir šokas, ir baimė. Gal net gali kilti noras paerzinti. Ir štai tuomet vaikai pradeda mokytis priimti kitokį. Mokytoja kalbasi su vaikais, papasakoja, kad būna kitokių vaikų, visi supranta, kad šioje žemėje gyvena įvairiausių žmonių. Vaikai išmoksta elgtis taip, kad nesukeltų kitam žmogui pykčio, nerimo. Jie išmoksta su kitu elgtis taip, kad visiems būtų patogu. Tai ugdo empatiją, skatina pagalvoti, kaip man elgtis, kad ir kitam būtų gerai.
Tas pat ir vaikams su negalia – jie mokosi socialinio gyvenimo įgūdžių. Ilgainiui visi kuo puikiausiai susidraugauja. Tas, kuris padėjo draugui, judančiam vežimėliu, ir matė, kaip sudėtinga tai padaryti dėl, tarkime, nepatogių šaligatvių, tapęs architektu ir planuodamas miestą pagalvos ir apie kitus žmones“, – aiškino J. Christiansen.
Manau, kad vaikams yra gerai gyventi su įvairių negalių turinčiais žmonėmis, nes jie į gyvenimą pradeda žiūrėti labai paprastai ir realistiškai, yra geranoriški.
R. Aranauskienė
Specialioji pedagogė R. Aranauskienė – trijų vaikų mama. Jos atžalos baigė Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją.
„Jie visi neturi specialiųjų poreikių. Norėjau, kad mano vaikai mokytųsi būtent šioje mokykloje, kad užaugtų empatiški. Dabar jie studentai, vienas jau ir dirba. Didžiausia vertybė – gera jų širdis. Manau, kad jei mano sūnus, suaugęs vyras, sušalusiai močiutei gatvėje nuperka karšto gėrimo, vadinasi, pasiekiau, ko tikėjausi. Dukra – kineziterapeutė, ji padeda ligoniams.
Manau, kad vaikams yra gerai gyventi su įvairių negalių turinčiais žmonėmis, nes jie į gyvenimą pradeda žiūrėti labai paprastai ir realistiškai, yra geranoriški“, – aiškino mama ir pedagogė.
R. Aranauskienė papasakojo situaciją, nutikusią jų mokykloje. Kai mokine tapo mergaitė su kochleariniais implantais, turinti ir regos sutrikimą, pedagogai papasakojo klasės mokinių tėvams, kokią bendraklasę turės jų vaikai.
„Kitą dieną penki vaikai išreiškė norą naujokei padėti, visur palydėti. Dabar mergaitė mokosi sėkmingai, mes net nejaučiame, kad ji turi negalią“, – sakė R. Aranauskienė.
Taip buvo kalbama 19 amžiuje. Dabar 21 amžius. Mes kažkur labai vėluojame.
V. Ališauskienė
Logopedės J. Christiansen dvi dukros iš trijų taip pat mokosi šioje mokykloje. Viena iš jų turi specialiųjų poreikių.
„Labai norėjau, kad mano dukra mokytųsi šioje mokykloje. Galėtų pasirodyti, kad specialiųjų poreikių vaikai, mokydamiesi specialiojoje įstaigoje, bus apsaugoti, labiau prižiūrimi, bet juk užaugę jie išeis į gyvenimą. Mes juos globosime kaip šiltnamyje, glostysime, o paskui išmesime į žiemos šaltį. Tai tegul auga visą laiką kartu. Juk visiems vaikams reikia ir draugystės, ir meilės, ir peštynių, ir susipykimo. Taip mes, visuomenė, ugdomės emociškai“, – kalbėjo J. Christiansen.
Vienuolė ragino nebūti egoistais
Mokyklos direktorė V. Ališauskienė pasakojo, kaip sutrikimų neturintys mokiniai pasielgė per koncertą. Vienoje šios gimnazijos klasėje mokosi trys merginos, kurios turi judėjimo negalią ir juda vežimėliais. Į didelį renginį, į kurį suvažiavo jaunimas iš visos šalies, nuėjo ir ši dvyliktokų klasė. Merginos vežimėliuose užėmė kiek daugiau vietos, taip susiaurindamos taką. Renginio savanoriai liepė dvyliktokėms pasitraukti, nuvažiuoti į specialią palapinę ir renginį stebėti iš jos.
„Tos merginos aštuoniolikos metų, jos nori būti kartu. Kuo visa tai baigėsi? Mūsų dvyliktokai visi pakilo iš savo vietų ir su bendraklasėmis stebėjo renginį iš kitos vietos“, – pasakojo direktorė.
Anot jos, ši situacija parodo, kad mes vis dar nelinkę atsiverti tam, kuris yra kitoks, nei esame patys.
„Mūsų mokyklos vienas iš steigėjų – Marijos Ėmimo Dangun seserų kongregacija. Šio vienuolyno įkūrėja Marija Eugenija 19 amžiuje, steigdama katalikišką mokyklą, sakė: tik pasitelkiant ugdymą galima pakeisti žmogų, žmonės yra egoistai, negalvojantys apie kitus ir nemokantys dalintis. Ji svajojo apie teisingumą ir taikos civilizaciją. Ji manė, kad viena iš priemonių to pasiekti – vaikų ugdymas. Anot jos, visuomenės keitimas ateina per vaikų ugdymą. Taip buvo kalbama 19 amžiuje. Dabar 21 amžius. Mes kažkur labai vėluojame“, – sakė mokyklos direktorė.
