Galimybė apsilankyti pas ugniagesius, susipažinti su odontologų darbu ir pavairuoti troleibusą – tokiais būdais kompleksinių paslaugų centro „Šeimos slėnis“ darbuotojai padeda vaikams su negalia integruotis į visuomenę. Nors požiūris keičiasi, su vaikais dirbantys specialistai įžvelgia misiją toliau griauti mitus ir pabrėžia – per sunkių vaikų šiam centrui nėra.
Kaip pasakoja „Šeimos slėnio“ direktorė Renata Rimdžiuvienė, centras teikia paslaugas įvairią negalią turintiems vaikams ir jų šeimoms. Centre teikiama dienos socialinė globa – ikimokyklinio amžiaus vaikai čia atvyksta nuo ryto, vyresni, lankantys mokyklą – po pamokų.
„Šeimos slėnio“ vaikai suskirstyti į grupes iki 10, su jais dirba socialinis darbuotojas, kartu su individualios priežiūros darbuotojais sudaromas paslaugų teikimo planas, vertinami vaiko poreikiai. Centre dirba įvairių sričių specialistai – keramikos, dailės, judesio raiškos, muzikos terapijos.
Centre teikiama ir atokvėpio paslauga – galimybė vaiką čia palikti ilgesniam laikui, su nakvyne. Centro mobilioji komanda teikia paslaugą šeimoms, auginančioms sunkių psichikos ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus, taip pat teikiama ankstyvosios reabilitacijos paslauga, dirba gerovės konsultantai.
„Mūsų pagrindinis tikslas – padėti šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, ir padėti vaikui ugdyti jo savarankiškumą, integruotis į visuomenę. Dirbame ir su sunkių psichikos sutrikimų turinčiais vaikais, turinčiais agresijos, saviagresijos“, – LRT.lt pasakoja R. Rimdžiuvienė.
Per sunkių vaikų nėra
Centrui nėra per sunkių negalių ar per sunkių vaikų, kurių jis negalėtų priimti: „Pastebime vaiko stiprybių, stengiamės jas tobulinti, kad tai būtų pagrindinė vaiko varomoji jėga eiti toliau“, – pažymi „Šeimos slėnio“ socialinė darbuotoja Lina Butvidienė.
Kalbėdama apie tai, kodėl daliai mokyklų vis dar yra per sunkių vaikų, socialinė darbuotoja svarsto, kad tam įtakos turi ir požiūris, ir darbuotojų pasiruošimas. Tačiau, priduria ji, kai klasėje mokosi 20 vaikų ir keli jų turi negalią, mokytojui yra sudėtinga skirti kiekvienam pakankamai dėmesio.
„Kaip ir duoda meškerę, bet žuvies nėra – nėra galimybių“, – akcentuoja socialinė darbuotoja.
L. Butvidienė LRT.lt pasakoja, kad centre siekiama atsižvelgti į individualius vaiko poreikius. Socialinės darbuotojos manymu, mokykloje tai padaryti sudėtingiau, kadangi mokytojai neturi tokių įrankių. Visgi pokyčių matoma – bendrojo ugdymo įstaigos, kuriose mokosi vaikai su negalia, į „Šeimos slėnį“ kreipiasi konsultacijų, nori bendradarbiauti ir pažinti vaikus.
„Kai vaikas ateina į klasę, sudėtinga suprasti, į kurią pusę jį pakreipti, kaip valdyti apėmus nerimui. Mokyklose trūksta individualaus požiūrio į vaiką, į konkrečią situaciją. Ar situacija gali keistis, galėsime pamatyti ateityje“, – svarsto L. Butvidienė.
Specialistų trūkumo problema
Kalbėdama apie iššūkius, centro direktorė R. Rimdžiuvienė atkreipia dėmesį, kad užtruks laiko, kol švietimo sistema prisitaikys prie darbo su vaikais, turinčiais negalią, o švietimo sistemos pasikeitimai turėtų būti kardinalūs. Direktorė taip pat pastebi, kad tokiems centrams ar mokykloms sudėtinga susirasti kompetentingų specialistų. Pasak jos, pasigendama ir tinkamų mokymų, paruošiama per mažai specialistų.
„Jauni žmonės nenori studijuoti socialinio darbo, o tie, kurie baigia studijas, pereina kitur, dalis neina dirbti socialinio darbo. Manau, tai susiję ir su finansiniais aspektais, nes atlyginimai nėra patys aukščiausi, rinkoje jauni žmonės galėtų uždirbti daugiau“, – pasakoja R. Rimdžiuvienė.
Kaip sako ji, trūksta ne tik socialinių darbuotojų, bet ir kitų specialistų, pavyzdžiui, logopedų ir specialiųjų pedagogų.
„Ateina žmonės į pokalbį, pamato, kad tai yra darbas su vaikais, turinčiais negalią... Ne kiekvienas nori eiti ir dirbti. Kiek žinau, visos panašaus pobūdžio įstaigos susiduria su šia problema“, – dalijasi direktorė.
Anot R. Rimdžiuvienės, kai trūksta darbuotojų, gali tapti tikru iššūkiu, kaip išlaikyti paslaugų kokybę. Tačiau, pabrėžia ji, čia svarbus ir tėvų bendradarbiavimas: „Stebuklai neįvyksta, jei tėvai nepalaiko to, ką mes pradedame. Dėl to organizuojame tėvų savigalbos grupes, dirbame ne tik su vaikais, bet ir su tėvais.“
Tokiai nuomonei pritaria ir L. Butvidienė – kaip sako ji, jei su vaiku nebūtų dirbama namuose, ugdymo įstaigos būtų bejėgės: „Vaikui su negalia reikia paslaugų komplekso, aktyvaus darbo namuose, kad jis gautų maksimalią pagalbą ir galėtų tobulėti, tapti savarankiškesnis.“
Motyvuoja vaikų šypsena ir pasiekimai
Nors iššūkių dirbant socialinį darbą yra, L. Butvidienė savo pasirinkimu džiaugiasi. Ji socialinį darbą dirba 10 metų, o ir anksčiau vis pagalvodavo, kokiomis veiklomis užsiimtų, jei dirbtų su vaikais.
„Dirbdama šį darbą jaučiuosi gerai, jaučiuosi save atradusi socialinio darbo srityje“, – atvirauja pašnekovė.
L. Butvidienė pasakoja, kad dirbti motyvuoja kiekviena vaiko šypsena ir net mažyčiai rezultatai.
„Vaikų progresas – mano varomoji jėga, nes vaikai tobulėja – ima žinias iš tavęs, iš aplinkos. Iš pradžių juos reikėdavo dažniau pagloboti, pamotyvuoti, paskatinti, o dabar, kai esame susibūrusi komanda, einame į tuos iššūkius, į visuomenę ir atrandame silpnųjų pusių, tobulėjame. Kai vaikus pažįstu, galiu suteikti iššūkių, žinau, kaip jie elgsis, galiu juos pakreipti tinkama linkme“, – sako socialinė darbuotoja.
Ji prisimena, kad iš pradžių, pradėjus darbą, būdavo neramu prieš kiekvieną didesnę išvyką – kildavo klausimų, kaip jai pasiruošti, ko tikėtis.
„Ir dabar, po dvejų darbo su dienos centro grupe metų, prieš kelionę ar ekskursiją aš įsidedu visko: ir saldainių, ir sumuštinių, ir specialų autistiškiems vaikams skirtą laikroduką, specialias neverbalinei komunikacijai skirtas korteles. Tai priemonės, kurios praverčia, jei kuris nors vaikas verkia, nuliūsta ar nuobodžiauja. Kiekviena nauja kelionė stiprina mano pasitikėjimą savimi, vaikai jaučiasi saugiai, gerai praleidžiame laiką“, – šypsosi L. Butvidienė.
Socialinė darbuotoja pasakoja, kad labai svarbi tėvų pagalba ir jų vaidmuo, tačiau, priduria ji, vaikui augant, keičiasi ir tėvų požiūris.
„Tėvai labiau supranta, kad tai, jog vaikas ne taip paima tušinuką, nėra svarbu, svarbiau tai, kaip vaikas raidę parašys. Tėvų mąstymas keičiasi su vaikų augimu. Tėvai lygiai taip pat daug dirba su vaikais, stengiasi juos integruoti. Yra vaikų, kurie neparašo savo vardo, bet jie puikiai žino, kaip reikia elgtis viešoje vietoje ar renginyje, kur reikia būti tyliai, o kur – dalyvauti“, – teigia L. Butvidienė.
Visuomenė atviresnė, bet būtina toliau griauti mitus
Direktorės R. Rimdžiuvienės teigimu, centre siekiama integruoti vaikus į visuomenę, tad rengiamos įvairios išvykos, ugdomas vaikų savarankiškumas. Direktorė džiaugiasi ugdytinių pažanga – vaikai išmoksta suvaldyti kylančią agresiją, nuvažiuoti į parduotuvę ir apsipirkti.
L. Butvidienė taip pat atkreipia dėmesį, kad įvairios išvykos vaikams labai svarbios. Socialinė darbuotoja pastebėjo, kad vienu metu vaikai susidomėjo įvairiomis profesijomis, kėlė klausimus, ką veikia gydytojai, odontologai, ugniagesiai. Taip kilo idėja supažindinti vaikus su įvairiomis profesijomis.
„Laikausi nuomonės, kad vaikams reikia kuo daugiau patyrimų, – tvirtina L. Butvidienė.
Kadangi vienas centro specialistas dirba ir viešojo transporto vairuotoju, jis kartu su socialine darbuotoja suorganizavo veiklą, per kurią vaikai susipažino su troleibusų vairuotojų darbu.
„Imitavome viską, ką įmanoma, mokėme savarankiškumo, kaip elgtis viešajame transporte... Buvo pinigų, bilietų, vaikai pirko, pasižymėjo bilietus, o tada važiavome. Turėjome specialų žemėlapį, trasą, kur važiuosime, kokius objektus turime surasti. Vaikai pro langus ieškojo objektų, tuomet lipome lauk ir prie jų fotografavomės.
Taip pat skaitykite
Buvome troleibusų parke, ėjome ir žiūrėjome, kur troleibusai miega, prausiasi, valgo, kaip jie techniškai sutvarkomi. Vaikams buvo labai įdomu tai pamatyti – jie dažnai pravažiuoja ir tai mato, bet nežino, kas ten vyksta viduje. Kadangi „Šeimos slėnio“ specialistas ergoterapeutas moka su vaikučiais komunikuoti, jis suteikė galimybę ir pavairuoti troleibusą, paspaudyti visus mygtukus, uždaryti duris“, – dalijasi L. Butvidienė.
Tarp kitų projektų – susipažinimas su ugniagesių gelbėtojų veikla. Vaikai keliavo į pagalbos centrą ir galėjo pamatyti ugniagesių gelbėtojų automobilį, pasimatuoti drabužius.
„Susipažinome su gelbėtojais, kurių specifikacija – gelbėjimas vandenyje, todėl lipome į valtis, apžiūrėjome, kaip viskas vyksta. Labai daug praktinių dalykų patiriame. Taip ugdomės savarankiškumą, taip visuomenė pamato autistiškus vaikus, supranta, kad jie nėra agresyvūs, pavojingi. Matau, kaip visuomenė vis pozityviau priima vaikus su negalia, emocijų ir elgesio problemomis, ir tai džiugina. Norisi toliau griauti mitus“, – pabrėžia socialinė darbuotoja.
