Susiduriant su įvairiais geopolitiniais ir socialiniais iššūkiais, vis labiau atsigręžiama į nevyriausybinių organizacijų (NVO) svarbą ir pilietinę galią. Nacionalinės NVO koalicijos direktorė, Valstybės pažangos tarybos narė Gaja Šavelė teigia, kad vienas svarbiausių dalykų stiprinant valstybę ir kuriant jos ateitį – piliečių įsitraukimas bei susitelkimas, o norint susitarti dėl bendros Lietuvos ateities vizijos – žmonių tapimas jos bendraautoriais.
Portale epilietis.lrv.lt prasidėjo viešoji konsultacija, kurios metu kiekvienas gali komentuoti ir teikti savo pasiūlymus rengiamai valstybės ateities vizijai „Lietuva 2050“.
Kai kurios NVO Lietuvoje gyvuoja net šiek tiek ilgiau nei mūsų nepriklausomybė, tačiau ar mūsų visuomenė pakankamai supranta NVO reikšmę ir prasmę?
Pastebime, kad pasitikėjimas NVO iš pradžių augo labai lėtai: nebuvo aišku, ką jos daro, kaip daro, kodėl daro, kodėl žmonės buriasi. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ daugmaž kas metus atlieka pasitikėjimo nevyriausybiniu sektoriumi tyrimus, tad, pažvelgus į dabartinius duomenis, pasitikėjimas išaugęs gana ženkliai. Pavyzdžiui, 2012 metais NVO pasitikėjo 32 proc. apklaustųjų, o 2021 metais – 57,2 proc. Manau, tai atskleidžia, kad žmonės pastebi, jog NVO veikla yra prasminga ir šios organizacijos iš tiesų teikia pagalbą žmonėms.
Iš dalies teigiamą postūmį davė ir bendradarbiavimas bei NVO atstovų įtraukimas į sprendimo priėmimo procesus, ypač kai kalbame apie COVID-19 pandemiją, migrantų integraciją, pagalbą Ukrainos žmonėms. Pamatyta, kiek NVO turi ekspertinių žinių, kaip gali suburti, mobilizuoti savanorius. Pasitikėjimas, matymas ir supratimas per pastaruosius metus išties gana smarkiai išaugo.
Visada sakau, kad organizacijos yra arčiausiai žmonių. Jos yra tiltas tarp savivaldos ar nacionalinės valdžios bei piliečių, jos geriausiai jaučia žmones, jų nuotaikas, poreikius ir tai perduoda pasiūlymais ar konkrečiomis idėjomis, pakeitimais.
Turbūt būtų galima sakyti, kad NVO tampa mediatorėmis tarp piliečių ir valdžios?
Tikrai taip, tačiau užbėgant už akių – tendencijos Europos lygmeniu nėra džiuginančios. Europos Parlamentas savo šių metų ataskaitoje kalba apie tai, kad būtina stiprinti pilietinę galią. Turima omenyje, kad tai daryti reikėtų ir per NVO bei jų įsitraukimą į valstybės valdymą. Piliečiai per mažai pasitiki valdžios priimamais sprendimais arba jiems neįdomu, todėl pastebimos tokios tendencijos, kad pilietinė erdvė traukiasi, mažėja. Tai matoma kaip didžiulė grėsmė Europai ir manau, kad šios tendencijos gali ateiti ir iki mūsų. Jos yra ir ganėtinai jaučiamos, ypač šiemet. Teko dalyvauti Europos Komisijos susitikimuose, kuriuose garsiai įvairių organizacijų, ypač iš Lenkijos ar Vengrijos, išsakoma, kad žmonėms trūksta didesnio įtraukimo arba to, kad būtų išgirsti jų poreikiai.
Kaip NVO galėtų tokiu atveju padėti, kad žmogus jaustųsi, jog jo problemos yra išgirstos?
Tam, kad NVO būtų stiprios ir galėtų atliepti žmonių poreikius, jas reikia stiprinti. Reikia nuolatinio proceso ir turbūt natūralu, kad reikalingas glaudesnis NVO sektoriaus ir valstybės bendradarbiavimas. Tam, kad nė vienas žmogus neliktų nuošalyje ir kad NVO galėtų tą užtikrinti, sektorius turi būti įgalintas, pavyzdžiui, per viešųjų paslaugų teikimą. Organizacijų prigimtis yra tokia, kad jos yra lankstesnės, greitesnės, prisitaiko ir pritaiko naujesnių metodų sudominti, įtraukti žmones, su jais kalbėti. Valdžios institucijoms pasikeisti kartais pavyksta ne taip greitai.
Manau, kad NVO lankstumas, greitumas, kūrybiškumas ir atsidavimas yra didžiausias tikėjimo tuo, kas daroma, įrodymas. Dėl to NVO pasitiki ir žmonės, kurie ateina ir pasidalija savo rūpesčiais.
Lietuvos ateities vizijos „Lietuva 2050“ rengimo procese yra remiamasi keturiais galimais ateities scenarijais, iš kurių antrasis – Šiaurinės žvaigždės – atrodo pats pozityviausias. Jame viešasis sektorius vertina piliečius, NVO ir verslą kaip bendrakūrėjus, siekia juos proaktyviai įtraukti į sprendimų priėmimą, o išsilavinusi visuomenė suvokia savo įsitraukimo į valstybės valdymo procesus prasmę ir poreikį. Ką turėtume daryti, kad šį scenarijų įgyvendintume?
Kuriant ir organizuojant „Lietuva 2050“ viziją, turėjome labai gerą startą. Jau buvo įtraukti NVO atstovai, Vyriausybės atstovai dalyvavo skirtinguose NVO renginiuose, juos inicijavo ir darė patys. Esminis momentas yra tas, kad šio dokumento bendrakūrėjais ir bendraautoriais turi jaustis ir patys žmonės, – tuomet jų įsitraukimas bus didesnis.
Finišo tiesioji bus strategijos priėmimas ir įgyvendinimo veiksmų planas. Šiuo metu esame susitelkę ir patikėję, kad šios vizijos reikia, tikime jos unikalumu ir tuo, kad tiek daug žmonių dalijasi savo asmenine vizija apie tai, kas bus po 27 metų. Mums tai nėra paprasta. Dažniausiai neplanuojame tokios tolimos ateities, tai ypač sunku vyresnio amžiaus žmonėms, kurie pabrėžia, kad tuo metu jų jau gali ir nebebūti. Tačiau mes sakome, kad šnekame apie Lietuvą – mūsų valstybę, kurią norime matyti laisvą, demokratišką, kurioje bus gera mūsų vaikams. Lietuvą, kurioje mes esame kūrybiški, pažangūs.
Labai svarbus žmonių prisilietimas, pagalba, grįžtamasis ryšys ir gyvi susitikimai – tai leidžia žmonėms pajausti, kad jie prisidėjo prie bendros Lietuvos vizijos kūrimo.
Kaip manote, kuris iš keturių išgrynintų scenarijų yra labiausiai tikėtinas?
27 metai atrodo toli, bet tai nėra tiek daug. Tam, kad scenarijai būtų sėkmingai įgyvendinti, reikalingas konkretus veiksmų planas. Neužtenka tik pasvajoti ir išsikelti žvaigždę, kuri spindi ir yra iš visur matoma. Būdas, kaip mes tą padarysime, kaip dėliosime prioritetus ir kaip tą pasieksime, yra svarbiausias.
Aš manau, kad bus vienas iš tarpinių variantų, – bet tai irgi yra gerai, nes nežinome, kokie mūsų laukia iššūkiai, kas pasikeis, kokie bus technologiniai pokyčiai. Viziją turėti yra labai gerai, o ėjimas link jos – keliai ir aplinkkeliai, kartais net paklydimai. Tai yra natūralus procesas.
Tačiau svarbiausia yra lyderystė. Jeigu bus tęstinumas ir kalbėjimas, kad „Lietuva 2050“ yra mums svarbi ir norime pasiekti tai, ką nusimatėme, jei pagal tai bus dėliojamos Vyriausybės programos, savivalda ir žmonės daugiau žinos apie tai, jie bus bendraautoriai ir bendrakūrėjai, tokiu atveju galėsime padaryti gerokai daugiau.
Svarstant apskritai: kaip manote, kodėl yra svarbu galvoti apie ateitį?
Manau, kad galvojimas apie ateitį atneša tam tikrą ramybę: viskas bus gerai, valstybė bus. Kai žinome, kur mes norime būti, tai mums padeda dėlioti planus. Planavimas duoda stabilumą, saugumą. Ypač svarbus nuoseklumas – žmonės nori matyti, kur mes einame kaip valstybė, ko siekiame. Tai mums padeda neišsibarstyti, o tai yra labai svarbu – mes esame gana maži, turime būti stiprūs, vieningi ir žinantys, ko norime.
Ką jau šiandien galime daryti kitaip, kad užsitikrintume gerą, pozityvų scenarijų po trisdešimties metų?
Pradėkime nuo savęs: padėkime kitam, nueikime papildomą mylią savo darbe, kurį darome, pasiekime daugiau. Tai jau prisidės prie gerojo scenarijaus įgyvendinimo. Esame tokia tauta, kuri kartais mėgstame paburbėti, pasiskųsti. Jei padėtume tą į šoną ir pasidalytume su kitais tiek, kiek galime, padėtume vieni kitiems, manau, tai jau būtų didelis pozityvas. Kalbant apie strategiją „Lietuva 2050“, žmogaus jautimasis laimingu yra vienas esminių aspektų: jei žmogus bus laimingas, tuomet ir valstybei bus viskas gerai.
Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. pavasarį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
