Seimo narėms Morganai Danielei ir Ievai Pakarklytei pranešus apie planuojamus Baudžiamojo kodekso (BK) pakeitimus, kurie seksą be aiškiai išreikšto laisvanoriško sutikimo leistų traktuoti kaip nusikaltimą, viešojoje erdvėje užvirė diskusijos. Ką reiškia ir kam reikalinga tokia pataisa? Kaip išreikšti sutikimą seksui, ar reikės pasirašinėti sutartis, kurios apsaugotų nuo baudžiamosios atsakomybės? Ar seksualinio smurto bylose dingsta nekaltumo prezumpcija?
Apie šiuos ir kitus aktualiausius klausimus apie seksualinį smurtą ir teisingumą lygių galimybių tyrėja Ugnė Litvinaitė kalbasi su teisės mokslų daktare, tarptautinės teisės specialiste, tyrinėjančia smurto prieš moteris klausimą, Erebru Universiteto (Švedija) dėstytoja dr. Laima Vaige.
– Dar neturime įstatymo projekto, kuriame būtų pasiūlytas konkretus naujas seksualinio smurto apibrėžimas, tačiau sutikimo modeliu grįsti apibrėžimai jau galioja ne vienoje šalyje ir tarptautinėje sutartyje. Gal galėtumėte paaiškinti, ką keičia apibrėžimas, akcentuojantis pozityvų sutikimą?
– Sieti seksualinę prievartą su išreikšto sutikimo nebuvimu yra teisės tendencija – nacionalinės teisės sistemos tiek Šiaurės, tiek Pietų Europoje pamažu taip keičia savo seksualinės prievartos apibrėžimus. Toks apibrėžimas įtvirtintas ES Direktyvos dėl smurto prieš moteris projekte ir Stambulo Konvencijoje.
Mano manymu, taip reaguojama į naujų mokslinių tyrimų rezultatus įvairiose srityse: tiek socialiniuose, tiek gamtos moksluose, tarkime, neurologijos. Pavyzdžiui, Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad net 70 proc. moterų seksualinės prievartos metu patyrė sustingimą (ang. frozen fright) ir negalėjo pasipriešinti dėl trumpalaikio nemobilumo būsenos (ang. tonic immobility).
Taigi aktyvus pasipriešinimas prievartai, kurio seksualiam smurtui konstatuoti reikalauja senoji seksualinės prievartos teisinė samprata, yra dažniausiai fiziškai neįmanomas. Tarptautinės teisės dokumentai vis dažniau įtvirtina, kad bet kokiam seksualiniam kontaktui turi būti aiškiai išreikštas laisvanoriškas sutikimas. Žmogus turi kažkokiu būdu – žodžiu, linktelėjimu, entuziastingais veiksmais – išreikšti sutikimą. Tyla, sustingimas nereiškia sutikimo. Teisė reaguoja į naujus mokslo duomenis, kurie rodo, kad iš aukų reikalavome to, kas sunkiai įmanoma.
– Paskelbus apie iniciatyvą taip keisti apibrėžimą mūsų teisėje, pasipylė juokeliai apie raštus ar net notaro patvirtintas sutartis, kurias partneriams reikės pasirašyti norint išvengti bylos dėl galimai įvykusios seksualinės prievartos. Kaip visgi yra, ar sutartis dėl sekso galėtų man garantuoti, jog turiu sutikimą seksui, ir išgelbėtų mane nuo teismo? Apie ką iš esmės yra sutikimas seksui?
– Sutartis tikrai neišgelbėtų, nes sutikimas bet kada gali būti atšauktas. Tu bet kuriuo momentu gali pasakyti: aš nebenoriu, man nebepatinka. Pagaliau, išvis neprivalai pateikti jokios priežasties, tai tavo teisė. Šviečiamojoje medžiagoje apie sutikimą, seksas kartais metaforiškai prilyginamas kitam veiksmui, pavyzdžiui, arbatos gėrimui. Tai puikiai perteikia sutikimo idėją: jeigu žmogus vakar su tavim gėrė arbatą, tai tu negali jo šiandien versti vėl jos gerti, tai juk savaime suprantama. Žmogus bet kada gali pasakyti, kad nebenori arbatos – ir tiek, juk per prievartą jo negirdysi.
Iš tikrųjų net į mane buvo kreipęsi žmonės, sugalvoję padaryti programėlę, kurioje galėtum sutikti su seksu. Bet tai parodo reikalo nesupratimą: juk nors ir paspausi „taip“, bet kada gali persigalvoti, pasikeitus aplinkybėms ar savijautai, norams, atsiradus fiziniam diskomfortui ir t.t.
– Man tokios idėjos atrodo priešingos pačiai sutikimo idėjai, kone distopiškos. Išankstinė sutartis dėl sekso skamba kaip korektiškas būdas įteisinti prievartą. Kaip anksčiau būdavo, kad jei moteris susituokia, tai įsipareigoja tenkinti sutuoktinio seksualinius poreikius. Panašiai, atrodo, ir su tomis įsivaizduojamomis sutartimis.
– Iš tikrųjų, taip. Laisvė apsispręsti yra visą laiką, ji nėra atšaukiama kažkokia sutartimi.
– Juolab, kad nemažai seksualinio smurto atvejų įvyksta ir psichologinio smurto kontekste, kuomet vargu ar išvis kažkokios sutartys ar kitoks sutikimas galiotų.
– Labai svarbi santykių dinamika, kontekstas. Net jeigu sakysiu „taip“, bet tuo metu man prie gerklės bus prikištas peilis – tas sutikimas nebus laisvanoriškas ir priimtinas. Ir tą peilį galime suprasti tiek fiziškai, tiek perkeltine prasme, kaip galią. Jei sutinku kito žmogaus šantažuojama, menkinama, jei sutinku ne dėl to, kad noriu, o paklūstu, nes esu nuo jo priklausoma, pavyzdžiui, jis yra mano darbdavys, dėstytojas, ar autoritetas – tai prievarta.
– Bet, atrodo, turime BK 151 straipsnį apie privertimą lytiškai santykiauti arba versti žmogų daryti kitus veiksmus, kurie patenkintų kito lytinę aistrą, naudojant prieš asmenį psichinę prievartą, grasinant panaudoti smurtą, arba pasinaudojant asmens priklausomumu. Tiesa, už tai numatoma daug lengvesnė bausmė negu už išžaginimą (150 str.) ir lengvesnė negu už seksualinę prievartą (151 str.).
Pastarieji nusikaltimai teisiškai laikomi padarytais, jei prieš aukos valią panaudotas fizinis smurtas, grasinta tuoj pat jį panaudoti, kitaip atėmus galimybę priešintis, ar pasinaudojus bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
– Liekant prie prievartos modelio, būtina plačiau apibrėžti pačią prievartą ir bent jau įtvirtinti netiesioginę tyčią, kaip yra daugelyje valstybių. Kol kas Lietuvoje galioja reikalavimas įrodyti, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia – teismas turi įsitikinti, kad smurtautojas tikrai suvokė, ką jis daro, ir smurtu siekė pažeisti seksualinio apsisprendimo laisvę prieš kito žmogaus valią, tai yra sąmoningai padaryti nusikaltimą. Netiesioginė tyčia apimtų atvejus, kai prievartautojas suvokia savo veikos pavojingumą ir ką tai reiškia, bet neturi tiesioginio tikslo padaryti nusikaltimo.
Koks bebūtų modelis – ar toks, kuris sukasi apie privertimą, ar apie sutikimą, ar apie abu elementus, kas ir yra mūsų teisėje – reikia padaryti, kad sistema veiktų ir smurtautojai neišvengtų baudžiamosios atsakomybės. O Lietuvoje, deja, dažnai išvengia.
– Net ikiteisminių tyrimų dėl nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui yra nutraukiama labai daug, apie pusė. O, pavyzdžiui, 2020 metais ikiteisminių tyrimų dėl išžaginimo buvo nutraukta net 70 proc. Ar manote, kad tai susiję su apibrėžimu?
– Iš dalies sutikimo modelis padėtų. Švedijoje, kur gyvenu, įteisintas sutikimo modelis vertinamas kaip efektyvus, nuosprendžių per kelis metus padaugėjo. Tačiau apibrėžimas nėra panacėja. Teisės normos turi įgalinti teisėjus, prokurorus, teisėsaugos institucijas apginti auką ir patraukti nusikaltėlį baudžiamojon atsakomybėn.
Visgi būtina kurti išsamią sistemą: kovoti su seksualiniu smurtu turi padėti ir poįstatyminiai aktai, viešosios politikos priemonės, minkštojo poveikio priemonės, nukreiptos į kultūros pokytį, švietimą apie seksualinį smurtą, jo prevenciją.
Lietuvoje, kai kalbame apie smurtą prieš moteris, dažniausiai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, o seksualinis smurtas, kuris vyksta ne šeimoje, yra akloji dėmė. Turėjome daug siaubingų bylų, kur moterys buvo išprievartautos darbinimosi metu, pagrobtos iš viešų erdvių ir išprievartautos, kartais nužudytos. Tai akivaizdžiai rodo, kad reikia imtis nuoseklių ir rimtų priemonių prieš moterų patiriamą seksualinį smurtą. Būtini teisės normų pokyčiai ir kovos su seksualiniu smurtu strategija.
– Neseniai organizuotoje diskusijoje Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė teigė, kad moterys, nukentėjusios nuo seksualinio smurto, nėra linkusios kreiptis pagalbos, nes netiki teisėsaugos sistema, pareigūnais ir specialistais, kurie nėra tinkamai paruošti dirbti su seksualinio smurto aukomis. Panašiai Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorė Agnė Stankevičiūtė interviu yra išreiškusi nuomonę, kad teismas turėtų būti apmokytas, kaip seksualinio priekabiavimo bylų nagrinėjimo metu aukai nedaryti spaudimo, nesukelti nereikalingos emocinės įtampos ar pakartotinės traumos, ko šiuo metu teisminio proceso metu pasitaiko.
Laima, pati esate rašiusi apie itin sukrečiančias seksualinio smurto bylas, kuriose teismas išteisino vyrus, kaltintus smurtu, remdamasis abejotinais argumentais ir prielaidomis. Tai galima paaiškinti teisėjų susitapatinimu su kaltinamuoju. Pavyzdžiui, 2012 m. Apeliacinio teismo byloje „13 metų mergaitė buvo laikoma savo noru užsiiminėjusi grupiniu seksu, kurį jai primygtinai siūlė du suaugę asmenys, vienas iš jų – gerokai vyresnis vyras. [...] Nukentėjusios mergaitės veiksmai, išvaizda, charakteris buvo išsamiai aptarti siekiant įsitikinti, ar ji atrodė 13 metų (nepaisant to, kad ji tą pasakė ir net parodė moksleivio pažymėjimą). Tačiau kažkodėl nenagrinėtas daugiau nei dvigubai vyresnio kaltinamojo charakteris, ir tik trumpai teužsiminta, kad su antra kaltinamąja jis pradėjo susitikinėti, kai ši irgi buvo paauglė, ir jau netrukus pradėjo reikalauti parūpinti jaunų mergaičių grupiniam seksui.“
Kaip apibendrinate straipsnyje, „mūsų teismai yra veikiami tų pačių socialinių diskursų, kurie verčia moteris ir mergaites traktuoti taip, tarsi jos pačios ir būtų teisiamosios.“
Tačiau iniciatyvos keisti seksualinio smurto apibrėžimą autorės kartoja, kad teismas turi kompetenciją tirti tokius atvejus ir tvirtina, kad pakeistas apibrėžimas padrąsins kreiptis pagalbos bei, numanoma, leis pasiekti didesnį teisingumą. Ar teismai, ikiteisminių tyrimų institucijos, policija turi reikiamas kompetencijas šioje srityje?
– Be abejonės, turi keistis ne tik apibrėžimas, bet ir visa praktika. Visgi šiuo metu apibrėžimas toks, kad praktika galbūt nelabai ir gali keistis. Teisės normos teismams suriša rankas, laisvesnis yra nebent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris gali formuoti precedentus. Yra teisėtumo principas: jokios institucijos negali elgtis kitaip, nei pagal įstatymą. Jei norime, kad policijos pareigūnai, prokurorai, pirmos instancijos teismai pradėtų kitaip elgtis, reikėtų keisti įstatymą.
Visos seksualinio smurto bylos yra skirtingos, ir teismai turi kompetenciją jas nagrinėti. Kaip demokratinė valstybė, mes turime nepriklausomus teismus, kurie vykdo teisingumą. Visuomenę pasiekia tik maža dalelė informacijos, kurią turi teismas, spręsdamas bylą. Bet keičiantis teisės aktams, turi keistis ir praktika, kultūra, o tam reikia pagalbinių priemonių. Tiek teisėjams, tiek policijos pareigūnams ir prokurorams reikia mokymų, turi būti labai aišku, kas norima pasiekti. Keičiant teisės aktus, reikia ir kokybiškų, išsamių aiškinamųjų raštų. Įstatymų leidėjai ne tik teikia siūlymus, bet ir turi paaiškinti teisininkų bendruomenei, ką jie nori pasiekti, kaip įsivaizduoja, kas toliau bus teismuose.
– Nemačiau daug teisininkų šioje diskusijoje, nors pasigirdo vienas kitas prieštaraujantis apibrėžimo keitimui. Mykolo Romerio universiteto (MRU) Baudžiamosios teisės ir proceso instituto profesorius Raimundas Jurka teigė, kad toks reguliavimas būtų nesukontroliuojamas, įneštų chaosą. Čia noriu sugrįžti prie viešų diskusijų apie sutikimo įrodymą.
Mano vertinimu, visuomenė negavo atsakymo į klausimą, kaip reikėtų teisme įrodyti sutikimą seksui, ką nauja samprata reiškia bylos nagrinėjimo procesui. Gal galėtumėte užpildyti šią supratimo spragą, trukdančią net ir nemažai daliai žmonių, sutinkančių su pozityvaus sutikimo seksui būtinybe gyvenime, palaikyti šiuos teisės pokyčius? Žinoma, konkretaus įstatymo projekto Lietuvoje dar neturime, bet klausiu apie sutikimo modelio specifiką kitose valstybėse, tarptautinėje teisėje.
– Daug nuogąstavimų Lietuvos teisininkų bendruomenėje buvo ir prieš dešimtmetį nustatant, kad smurtas artimoje aplinkoje yra visuomenei reikšminga veika. Kalbant apie naujo sutikimo apibrėžimo pasekmes, kol kas net projekto nėra, tai sunku vertinti. Tačiau kitų šalių teisinėse sistemose sutikimo modelis yra susijęs su įvykių traktavimu, ne jų įrodymu. Kaip ir bet kuriame kitame baudžiamojo teismo procese, privalu visų pirma nustatyti, kas įvyko.
Keičiasi ne kaltės įrodymo dalis, bet nusikaltimo samprata: seksas be sutikimo (žodžiu, veiksmu) yra ne seksas, o seksualinė prievarta. Tai reiškia, kad, tarkime, faktas, jog auka nesipriešino, lankėsi kaltinamojo namuose ir panašiai, nebebus pakankamas pagrindas atmesti prievartos galimybę. Tačiau kaltės įrodymo pareiga išlieka.
Mūsų visuomenėje priimta iškart tikėtis, kad įvykių versijos nesutaps, kažkas meluos. Iš tikro net baisiausiose bylose, kuriose buvo išžaginimo, kankinimo ir nužudymo įrodymai, kaltinamieji iš pradžių nepripažino savo kaltės. Tačiau tiesa apie faktinius įvykius egzistuoja. Ji turi būti išsiaiškinta, ir meluojančiam teisme, bandančiam išsisukinėti grės baudžiamoji atsakomybė. Visgi dažnai abu sutinka dėl įvykių eigos, tik nesutinka dėl jų vertinimo. Pavyzdžiui, kaltinamasis sako, kad, tarkime, jei auka miegojo su juo vienoje lovoje, taip jau davė sutikimą seksui, nors aiškiai išreikšto sutikimo nebuvo.
Viešojoje erdvėje siūlomi pakeitimai iškart svarstomi iš neteisingai apkaltinto žmogaus perspektyvos. Kiek rodo tyrimai, melagingų parodymų apie seksualinio smurto panaudojimą nėra daug. Tai yra vienetiniai atvejai, ir įrodyti jų turbūt neįmanoma. Svarbu suprasti, kad jei įtariamasis ir kaltinančioji turi visiškai skirtingas versijas, neužtenka tik aukos parodymų, kad kažkas būtų nuteistas. Žiūrimi kiti įrodymai: pėdsakai ant kūno ir nusikaltimo vietoje, liudytojų parodymai, ekspertų parodymai.
Gali būti liudytojai, kurie nematė, kas įvyko, bet matė, kaip mergina po to atrodė, girdėjo, kaip ji pasakojo, kas nutiko, tuojau pat iškviečiami pareigūnai. Tai yra teisingumo svarstyklės: ant jų turi būti kažkas padėta, kad nusvertų sprendimą. Jeigu įrodymų visiškai nėra, tokia byla greičiausiai nesibaigtų kaltės pripažinimu, net ir sistemoje, kurioje galioja sutikimo modelis. Nes nekaltumo prezumpcija niekur nedingsta, juk tai baudžiamasis procesas.
– Pripažinkime, socialinis pasitikėjimas Lietuvoje nėra aukštas. Galbūt dėl to ir kyla tiek priešinimosi, žmonės jaučiasi labai pažeidžiami, ypač, kai nėra aišku, ką reikštų naujasis prievartos traktavimas, jei būtum neteisingai apkaltinta(s). Teko girdėti interpretaciją, kad sutikimo modelyje atsakomybė įrodyti prievartą keičiama atsakomybe kaltinamajam įrodyti, kad jis įsitikino, jog kaltinančioji davė sutikimą.
Kitaip tariant, bijoma, kad seksualinio smurto bylose bus panaikinta nekaltumo prezumpcija. Ši tema pastaruoju metu atsikartoja kultūrinių karų fone, kuomet vyrai, matydami kitus dėl seksualinio priekabiavimo ar smurto kaltinamus vyrus, su jais susitapatina, ir pasijaučia pažeidžiami tokiems kaltinimams. Nors melagingų apkaltinimų tikimybę galime laikyti maža, tačiau jos perspektyva bauginanti. Turbūt niekam nelinkėtume neteisingo apkaltinimo, pasmerkimo. Ar pagrįstos baimės, kad naujasis apibrėžimas padidins neteisingo apkaltinimo galimybes?
– Aš manau, kad baimė būti neteisingai apkaltintam yra universali, ir tikriausiai kyla iš universalaus pažeidžiamumo. Daug žmonių bijo būti apkaltinti, kad jie yra blogi tėvai, ar kad kažkur peržengė ribą, nors visiškai nenorėjo. Ir Lietuvoje ne be priežasties trūksta socialinio pasitikėjimo – mūsų istorijoje daug kolektyvinių traumų, daug išgyventa situacijų, kuriose žmonės buvo pažeidžiami. Dabar taip pat išgyvename traumuojančią situaciją – ir kolektyviai, ir kiekvienas asmeniškai.
Problemiška, kai nesaugumas ir pažeidžiamumas ne suartina žmones, o perkeliami į labiausiai pažeidžiamų žmonių – vaikų, LGBT žmonių, pabėgėlių ir t.t – smerkimą ir kontrolę. Aš suprantu tą universalų pažeidžiamumą, baimę būti neteisingai apkaltintam, bet reikia kvestionuoti nepasitikėjimą kitais ir teisingumo sistema. Šiuo atveju tam pagrindo nėra. Nekaltumo prezumpcija nesikeičia, nepriklausomai nuo baudžiamojo nusikaltimo apibrėžimo. Nėra taip, kad kaltinamasis turi įrodyti savo nekaltumą – priešingai, kaltinantysis turi įrodyti kaltumą.
Žmonės kartais galvoja, kad sutikimo modelis apribos seksualinę laisvę, tačiau teisė, kuri efektyviai gina nuo prievartos, ją kaip tik apsaugotų. Seksualizuota prievarta nėra seksas, ji kaip tik pažeidžia seksualinę laisvę. Kai kurie tai supranta intuityviai, bet dar trūksta seksualinio apsisprendimo kultūros, kurioje būtų labai aiškus skirtumas tarp savanoriško sekso ir prievartos.
– Kiek apskritai svarbus teisinis persekiojimas ir nubaudimas kovojant su seksualiniu smurtu? Kartais atrodo, kad baudžiamojo teismo procesas auką dar labiau emociškai apkrauna, o ne padeda su patirtimi susidoroti.
– Manau, kad tai svarbu dėl teisingumo ir padeda aukos išgijimo procese – tampa patvirtinimu, kad prieš auką buvo padarytas nusikaltimas. Kitaip aukos gyvena su tuo nepripažintu nusikaltimu, kurį bando psichologiškai „uždaryti į spintą“, bet jis vis išlenda, nuodija gyvenimą. Potrauminis streso sindromas (PTSD) gilėja, ir didelė tikimybė, kad žmogus gyvens su kompleksiniu PTSD, kuris apriboja galimybes gyventi, dirbti, pasitikėti žmonėmis.
Tuo pačiu, man nepriimtinas nukentėjusiųjų suvokimas kaip „teisingumo įrankių“. Tokioje sampratoje iškeliamas teisingumo idealas, o nukentėjusioji turi padėti pasiekti tą idealą – tad jei ji tam trukdo, tarkime, atsiimdama parodymus, atsisakydama eiti į teismą, toks požiūris skatina ją nubausti, priminti, kad ji čia ne tokia ir svarbi, kaip tas abstraktus idealas. Tai labai objektyvizuojantis požiūris į žmogų.
Buvo ir tokių bylų, kuriose nukentėjusiajai atsiėmus savo parodymus – dėl to, kad ji buvo paveikta aplinkinių, šeimos, įbauginta smurtautojų – ji dar ir nubausta už melavimą teisme. Smurtas buvo įrodytas, bet ji laikoma trukdžiusia procesui. Teisingumas atsiejamas nuo konkretaus žmogaus, išgyvenusio nusikaltimą, nors mano manymu, taip neturėtų būti.
– Kokius dar nurodytumėte būtinus teisės pakeitimus, kovojant su seksualiniu smurtu?
– Pirma, apibrėžimus reikia keisti ir kitais aspektais. Mūsų BK turime atskirus straipsnius kiekvienai žmogaus kūno angai: analinis ir oralinis seksas priskiriamas prie seksualinės prievartos, o išžaginimu, kuris gali būti baudžiamas griežčiau, laikomas tik vaginalinis įsiskverbimas. Tai, mano manymu, yra archajiška gradacija, kuri žemina seksualinę prievartą patyrusius asmenis.
Net nuasmenintose bylose galima matyti, kas buvo daroma su auka. Apskritai, toks skirstymas niekuo nepagrįstas. Teisė bando pasakyti kažką apie seksą: kas yra mažiau seksas, o kas labiau. Be to, seksualinio prievartavimo atveju (analinis arba oralinis prievartavimas) reikia įrodyti ir tai, kad smurtautojas turėjo tikslą patenkinti savo lytinę aistrą. Toks reikalavimas yra netinkamas, nes neretai veikos atliekamos siekiant pažeminti ar pasijausti viršesniu, o ne patenkinti aistrą.
Dažnai tai yra visai ne apie seksualumą, o apie seksualizuotą galią. Tarptautinėje teisėje bet koks prievartinis įsiskverbimas į kito žmogaus kūną laikomas nusikalstamu, nepriklausomai nuo to, kokiu organu ar objektu tai padaryta, ir nepriklausomai nuo tikslo (aistra, galia, pažeminimas, ir t.t.).
Manau, apsaugos orderiai smurto atvejais turi būti atsieti nuo teismo proceso, kaip yra padaryta daugelyje kitų šalių ir atitinka tiek specialią ES direktyvą, tiek Stambulo konvenciją. Ši priemonė nėra susijusi su baudžiamąja atsakomybe, nelabai riboja kito žmogaus teises – tik tiek, kad jis negali susisiekti su saugomu asmeniu ir prie jo artintis.
Tuo tarpu saugomam žmogui tai suteikia tam tikrą saugumo „kokoną“, kuriame jam lengviau gyventi, jei ta priemonė užtikrinama praktikoje, ne tik ant popieriaus. Apsauga labai svarbi, ji skirta tam, kad būtų išvengta pakartotinio smurto ar net nužudymo. Jei moteris praneša apie smurtą ir bijo dėl savo sveikatos ir gyvybės, tačiau apsaugos negauna, tai ją nužudžius, valstybė laikoma atsakinga pagal tarptautinę teisę.
Apsaugos priemonių paprastai reikia tučtuojau, o teismo procesas yra pakankamai ilgas. Kitas dalykas, kaip ir minėjai, nemažai tų bylų išvis nutraukiama. Kol kas apsaugos orderiai galioja tik smurto artimoje aplinkoje atveju. Tačiau seksualinio smurto atvejai gali būti ir už šeimos ribų, pavyzdžiui, kaimynas išžagina kaimynę, mokinys bendramokslę, moteris patiria prievartą pasimatymo metu, ir panašiai.
Galiausiai, kaip jau minėjau, reikia kurti visą sistemą kovai su seksualiniu smurtu.
– Kas dar yra svarbu kovojant su seksualiniu smurtu, be teisingumo užtikrinimo?
– Aš nuolat bandau pabrėžti, kad prevencija yra būtina. Baudžiamasis procesas ir bausmės yra jau tik reakcija, bandymas atitaisyti situaciją po trauminio įvykio, kuriam buvo galima užkirsti kelią.
Raktas veiksmingai prevencijai – suvokimas, kad seksualinis smurtas prieš moteris yra susijęs su lytimi. Lietuvoje kova prieš smurtą dažnai būna pabrėžtinai lyčiai neutrali, ir nors teisės normos gali būti neutralios, tačiau bent jau viešosios politikos priemonės privalo kreipti dėmesį į socialinę realybę, kurioje moterys neproporcingai dažnai kenčia nuo vyrų smurto.
Daug moterų nužudymų po seksualinių nusikaltimų. Galime taikyti bausmes, tačiau yra ir gilesnės šaknys. Tai yra iš esmės lyčių lygybės problema, susijusi su moterų vertinimu, kaip privaloma tvarka turinčių atlikti tam tikrus vaidmenis.
– Kad ir žmonos pareiga mylėtis, ar ne? Reprezentatyvios apklausos duomenimis, su tokia pareiga sutinka 40 proc. Lietuvos gyventojų.
– Taigi. Lyčių lygybės modelis, sprendžiant smurto prieš moteris problemą, deja, dar nėra įsitvirtinęs. Manau, kad būtent dėl to yra toks didelis pasipriešinimas Stambulo konvencijai.
Suprantu, kad teisininkams sunku suprasti galios dinamiką. Įsivaizduojama, kad svarbu būti neutraliems. Tačiau teisė, mano požiūriu, niekada nėra tiktai neutrali, o bando kažką pasakyti apie seksą, prievartą, vyrų ir moterų vaidmenis būtent toje valstybėje. Net kai teisės normos pabrėžtinai neutralios, jos gali būti palankesnės vyrams. Taip yra dėl istoriškai susiklosčiusios nelygybės. Teisininkams gali būti sunku tai suvokti, todėl rengiant politiką, siūlau įtraukti ir sociologus, kurie padėtų suvokti, kaip formuojami lyčių vaidmenys ir kokią reikšmę tai turi smurtui. Moterys matomos kaip nelygios vyrams, ir prieš šią galios dinamiką negalime užsimerkti.
Šiuo metu Lietuvos Baudžiamajame Kodekse yra bent trys kertinės sąvokos, susijusios su seksualiniu smurtu: 149 str. apibrėžia išžaginimą kaip lytinį santykiavimą su žmogumi prieš šio valią panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. 150 str. taip pat apibrėžia prievartos elementą, tik čia jau kalbama apie seksualinį prievartavimą kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu.
Tuo tarpu 151 str. kalba apie privertimą lytiškai santykiauti ar kitokį lytinės aistros tenkinimą naudojant prieš asmenį psichinę prievartą, grasinant panaudoti smurtą, arba pasinaudojant asmens priklausomumu. Griežčiausios bausmės taikytinos išžaginimo, o švelniausios – psichologinio privertimo santykiauti atveju. Bet kokios rūšies seksualiniam smurtui identifikuoti pagal BK straipsnius pagal Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą būtinas aiškiai išreikštas aukos nesutikimas, kurį smurtautojas suvokė, bet sąmoningai jo nepaisė. Ar tokia norma keisis, sužinosime pakeitimo iniciatorėms svarstymams Seime pateikus įstatymo projektą.
