Jiems skrieja kaltinimų strėlės, bet pasipiktinimas nevirsta ikiteisminiais tyrimais. Antivalstybininkais ir Kremliaus propagandistais viešojoje erdvėje įvardijami asmenys tikrina ribas, kurias teisėsaugos institucijoms nustatyti itin sunku.
Jonas Valaitis, žmogaus teisių straipsniams skirto puslapio jarmo.net redaktorius, jau kurį laiką nepaliauja asmeniškai kreiptis į Generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl „Šeimų maršo“ ir kitų akcijų metu pagarsėjusio Mariaus Gabrilavičiaus pasisakymų „Facebooke“.
Šis valdo naujienų portalu besivadinantį tinklalapį minfo.lt, socialiniuose tinkluose skelbia, esą Ukrainoje šiuo metu vyksta „apsivalymas nuo leftistų“, jo įrašus mato tūkstančiai žmonių.
J. Valaitis įsitikinęs, kad dėl tokių teiginių turėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 170 straipsnį, kuris numato atsakomybę už tarptautinių nusikaltimų menkinimą ir neigimą. Prokuratūra tyrimą pradėjo, bet nutraukė – M. Gabrilavičius pateikė pasiaiškinimą, esą jis nežinojo, jog Ukrainoje vyksta karas.
Taip pat aiškinama, kad nėra galimybės nustatyti, kokie buvo M. Gabrilavičiaus motyvai, kad įrašus socialiniuose tinkluose kūrė būtent jis.
M. Gabrilavičiui priklausančiame puslapyje iki šiol skelbiami žinomi Rusijos vyriausybės skelbiami naratyvai – pavyzdžiui, kad Rusija nugalės kare arba esą vyksta „pasaulio pertvarkymas“, jis taip pat žinomas kaip skleidžiantis itin daug klaidingos informacijos apie COVID-19 pandemiją.
J. Valaitis įsitikinęs, kad reikalingas griežtesnis institucijų požiūris į tokius veikėjus, kaip M. Gabrilavičius, o jo pavyzdys esą įrodo, kad institucijos dangsto karo kurstytojus.
„Prokuratūra šiuo atveju praleido progą parodyti, kad gali ir sugeba asmenis, kurie atvirai palaiko Rusijos režimą ir jo vykdomą karą, nubausti. <...> Man labai įdomu, kaip reaguotų ukrainiečiai, atvykę į Lietuvą, jei sužinotų, kad mūsų prokuratūrai tokie pasisakymai, kad juos reiškia išvalyti, nėra joks nusikaltimas. <...> Gal norėtų generalinė prokurorė papasakoti apie tai Ukrainos prokuratūrai, kad pas mus tokios frazės yra ginamos įstatymo?“ – piktinosi jis.
Įtaria ryšius su Rusija
M. Gabrilavičiaus atsakomybės reikalauja ne vien J. Valaitis, o jam viešojoje erdvėje metami kaltinimai yra gerokai rimtesni, keliamas klausimas, ar įvairius panašius veikėjus Lietuvoje finansuoja Rusija.
Kaip praėjusiais metais rašė LRT Tyrimų skyrius, Lietuvoje veikia glaudžiai susijusių asmenų tinklas, jau ne pirmus metus bandantis įsiterpti į politiką panašiomis idėjomis: jie teigia, kad Lietuvos valdžia, o ypač konservatorių bei liberalų partijų politikai, esą veikia prieš valstybę, ji nutolusi nuo paprastų žmonių, o NATO, JAV ir Europos Sąjunga neva veikia prieš Lietuvos interesus.
Pavyzdžiui, Lietuvoje jau pamirštas 2014 m. vykęs referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams – tačiau per jį iškilę veidai ir vėl pasirodė mitinguose dėl pandemijos valdymo priemonių, tebeveikia netgi „Facebooko“ grupė „Aš prieš žemės pardavimą užsieniečiams“.
Apžvalgininkai ir tinklaraštininkai ne kartą išsakė apmaudą, kad šie veikėjai, o su jais siejamas ir M. Gabrilavičius, nėra baudžiami. Kai kurie jų, pavyzdžiui, puslapis ekspertai.eu, buvo minėti žvalgybos tarnybų ataskaitoje kaip keliantys grėsmę valstybės saugumui. Keliamos prielaidos, kad šis tinklas atsirado dėl Rusijos finansavimo, niekada nebuvo patvirtintos įrodymais, nors vienas žinomiausių Lietuvos antivalstybininkų Algirdas Paleckis buvo pripažintas kaltu dėl šnipinėjimo Rusijai.
VSD žiniomis, su A. Paleckiu ir jo įkurtu „Geros kaimynystės forumu“ siejami asmenys didelės reikšmės svarbiems valstybės procesams nepadarė.
„Grupės sudėtis yra heterogeniška, dalis asmenų jos veikloje dalyvauja dėl ideologinių įsitikinimų, dalis – dėl potencialios galimybės ateityje gauti finansinės naudos bendradarbiaujant su Kremliaus ir Minsko autoritariniais režimais“, – teigiama VSD pranešime.
M. Romerio universiteto profesorius, advokatas Andrius Nevera sako, kad dažniausios antivalstybinės veiklos bylos Lietuvoje – šnipinėjimo. Tokie Baudžiamojo kodekso straipsniai kaip viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ir nacistinės Vokietijos nusikaltimams teisine prasme su antivalstybine veikla nesusiję.
„Tokio pobūdžio veikos nėra dažnas reiškinys, – sako pašnekovas. – Pagrindinis subjektas, kuris tokius atvejus identifikuoja, yra VSD, renka informaciją. Dažniausiai vykdoma prevencinė veikla, kad būtų užkirstas kelias šnipinėjimo atvejams, kad ta veikla neišsivystytų. Dėl to tų bylų nėra tiek daug.“
Pasak jo, informacija prokuratūrai perduodama tik kraštutiniais atvejais, dauguma atvejų vykdoma bendradarbiavimo su priešiškomis valstybėmis prevencija. Dažnai šnipinėja Rusijos ir Baltarusijos diplomatai, todėl jų išsiuntimas iš šalies arba paskelbimas nepageidaujamais asmenimis taip pat gali reikšti, kad buvo vykdoma šnipų veikla.
Garsiausios Lietuvos šnipinėjimo bylos yra A. Paleckio byla, atvejai, kai Rusijos ir Baltarusijos tarnybos užverbavo buvusį Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūną, įmonės „Oro navigacija“ darbuotoją, kariuomenės mediką.
Kai kurie nuteisti asmenys yra Rusijos piliečiai, pavyzdžiui, FSB darbuotojas, bandęs papirkti prezidentės Dalios Grybauskaitės asmens sargybinį, kad šis sumontuotų pasiklausymo įrangą jos kabinete.
Bylos nutrūksta
A. Neveros teigimu, prieš valstybę veikiančius asmenis teoriškai galima bausti už tai, kad padeda kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką ir kurti antikonstitucines grupes, organizacijas.
Tačiau teismų skelbiama informacija rodo, kad tokių bylų Lietuvoje tėra išnagrinėti vienetai, o tiriant aplinkybes kaltinimus antivalstybine veikla tenka atsiimti.
Kaip LRT.lt informavo Nacionalinė teismų administracija, nuo 2005 m. iki šios dienos pirmos instancijos teismuose pagal LR BK 118 str. „Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką“ bylų nebuvo gauta, pagal BK 119 str. „Šnipinėjimas“ gautos ir išnagrinėtos 9 bylos, pagal BK 121 str. „Antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla“ gautos ir išnagrinėtos 2 bylos.
Paskutinėje tokioje išnagrinėtoje byloje 2018 m. Klaipėdos apygardos teismas paskelbė nuosprendį Žilvinui Razminui, Olegui Titorenko ir Giedriui Grabauskui, dviem pirmiesiems skyrė laisvės atėmimo bausmę. Nors mesti kaltinimai, esą Ž. Razminas kūrė organizacijas, turinčias tikslą neteisėtu būdu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę, o teismas ilgai aiškinosi įvairių agitacinių lapelių su tokiais tekstais, kaip „Šalin eurą“, „Už tautinę ir socialistinę revoliuciją“, vyrų veiklos internete aplinkybes, galiausiai teko pripažinti, kad judėjimai neragina smurtu keisti Lietuvos santvarkos. Kaltinamieji buvo nubausti tik už neapykantos kurstymą.
G. Grabauskas, kuris minėtus atsišaukimus laikė namuose, kaltu tada pripažintas nebuvo. Rusijos vyriausybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje jis netruko pagarsėti kaip esą už saviraiškos laisvę kovojantis žurnalistas, persekiojamas Lietuvos teisėsaugos. Kurį laiką skundęsis teisėsaugos ir bankų dėmesiu dėl savo veiklos – G. Grabauskui buvo iškelta dar viena byla dėl partizanų atminimo niekinimo straipsniuose, už kuriuos, tikėtina, jis gavo ir atlygį iš Rusijos žiniasklaidos įmonės „Rossyja Segodnia“ – G. Grabauskas išvyko į Rusiją šių metų pradžioje, prokuratūra yra paskelbusi jo paiešką.
Dėl pagalbos kitai valstybei veikti prieš Lietuvą – tai, dėl ko pradėtas tyrimas dėl „Tarptautinio geros kaimynystės forumo“ veiklos, Lietuvoje dar nebuvo iškelta nė viena byla.
A. Nevera sako, kad net jei būtų įrodyta, jog organizacija gauna finansavimą iš Rusijos, to byloje nepakaktų, kad būtų paskirta bausmė už antivalstybinę veiklą.
Vis tik, pašnekovo teigimu, nors bylų dėl veikimo prieš Lietuvą nėra daug, tai dar nereiškia, kad reikia griežtinti įstatymus. Jis siūlo galvoti ne vien apie baudžiamąją atsakomybę.
„Teisinis reguliavimas yra pakankamas, kad baudžiamosios teisės lygmenyje būtų užkirstas kelias labai ryškioms ir didžiausią pavojų keliančioms veikoms. Bet jei kalbame apie žemesnį lygmenį, pavyzdžiui, žiniasklaidos priemones, kurios turi sąlyčio su Rusija, tai čia, matyt, yra ir VSD veiklos baras, kad būtų galima įspėti tuos asmenis, prevencinės veiklos.
Ta informacija gali būti vertinama ir per etikos prizmę: kiek ji atitinka tikrovę, kiek ne, ar tai yra karo propaganda“, – sakė jis.
Siūlo nekurti lietuviškojo FSB
Buvusio VSD vadovo Gedimino Grinos teigimu, visuomenės lūkesčiai žvalgybai, kai reikalaujama žūtbūt ką nors nubausti dėl prorusiškos retorikos, yra nepagrįsti.
„VSD, kaip ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, yra slaptosios institucijos, jos domisi tuo, kas nematoma viešai. Jei koks nors portalas ką nors rašinėja, VSD neturi ką veikti, nes tai mato visi. Jei yra problemų su teisėsauga, tam yra teisėsauga. Žvalgybos institucijos nėra teisėsaugos institucijos“, – kalbėjo buvęs žvalgybos vadas.
Nors kalbant apie galbūt su Rusija bendradarbiaujančius asmenis dažnai minimi žodžiai „grėsmė valstybės saugumui“, jei tokio termino ieškotume teisės aktuose, aptiktume jį vos keliuose dokumentuose, pirmiausia, paties VSD įstatyme, numatančiame, ką veikia žvalgyba. Tačiau terminas itin gerai žinomas dėl VSD kasmet skelbiamų ataskaitų, kuriose įvardijami reiškiniai, procesai ir asmenys, keliantys grėsmę Lietuvos saugumui. Lietuva yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurios žvalgyba skelbia tokias ataskaitas.
Įstatymai numato, kad, pavyzdžiui, grėsmę valstybės saugumui keliantis užsienietis negali kirsti valstybės sienos. Tačiau rugpjūčio mėnesį pirmą kartą užsiminta, kad „grėsmę Lietuvos valstybės saugumui ir interesams“ keliantis asmuo galėtų netekti Lietuvos pilietybės, jei ją gavo išimties tvarka: pataisą registravo TS-LKD atstovai. Pataisas paskatino diskusijos, ar Lietuvos pilietybė turėtų būti atimta iš išimties tvarka ją gavusios čiuožėjos Margaritos Drobiazko, dalyvavusios renginyje Rusijoje.
A. Nevera kritikuoja tokios formuluotės atsiradimą įstatymuose, be to, jo teigimu, Lietuva taip pažeistų tarptautinę konvenciją, kuria yra įsipareigojusi mažinti asmenų be pilietybės skaičių.
„Formuluotės abstrakčios ir pasiduodančios interpretacijoms. Negali nei visuomenininkas, nei kas nors kitas pateikti savo interpretacijos – įstatyme turi būti aiškios nuostatos, kad niekam nekiltų noro interpretuoti savaip“, – sakė jis.
Pasak jo, pateikiant kaltinimą antivalstybine veikla kyla klausimas, kas tiksliai turima omenyje, kyla rizika, kad bus apribota žodžio laisvė.
„Ką reiškia „antivalstybinė veikla“? Valstybė gali būti suprantama įvairiai: valstybė kaip piliečiai, kaip konstitucinė santvarka, kaip suverenumas, teritorinis kontekstas. Jei kažkas tik išsako kitokią nuomonę, vertinimą, klausimas, ar tai yra antivalstybinė veikla, nors tos nuomonės reiškimo forma, turinys ir nepatinka“, – pasak teisininko, nuomonės išsakymą galima apibrėžti tuo, kad jis nereikalauja imtis atitinkamų veiksmų.
Tuo metu G. Grina sako, kad VSD paskelbimas, jog kas nors kelia grėsmę valstybės saugumui, rodo ne tai, kad reikia imtis teisinio persekiojimo.
„Grėsmė valstybės saugumui arba galima grėsmė valstybės saugumui yra atskira kategorija nei nusikaltimas. Kiekvienas žmogus grėsmę gali įsivaizduoti skirtingai. Pavyzdžiui, kažkada VSD paskelbė, kad Kinija yra grėsmė. Kiek supratau iš politikų reakcijų, jie į tai rimtai nežiūrėjo. Nėra jokio nusikaltimo, tai politinio požiūrio klausimas“, – sako buvęs VSD vadovas.
Jo teigimu, viešos ataskaitos apie tai, kas yra grėsmė valstybiniam saugumui, skirtos nacionalinei politikai formuoti, o partijos neturėtų to paversti įrankiu politinėse kovose, kai viena jėga sako, kad problema egzistuoja, o kita ragina neskirti jai tiek dėmesio.
„Jei politikai nereaguoja į problemą, žvalgybos institucijos nieko negali padaryti. Mes juk esame ne Rusijoje – daug kas iš VSD norėtų padaryti rusiškąją FSB, bet gyvename kitame pasaulyje“, – sakė G. Grina.
