Priekaištą, kad užduotyje nebuvo moterų pavardžių, istorijos mokytojas Mindaugas Nefas vadina pagrįstu ir džiaugiasi, kad atnaujinamoje programoje, kuri startuotų po metų, moterų – gerokai daugiau. Be to, pasak jo, egzaminas atskleidė ir daugiau dalykų, ką privalu keisti. Pedagogas tikras, kad egzamino užduotyse galima stipriau pabrėžti ir aktualijų kontekstą.
„LRT girdi“ po istorijos egzamino sulaukė laiško, kuriame pasipiktinta, kad istorijos egzamino užduotyje nė vienos moters pavardės, lyg nė viena jų nebūtų svarbi istorijos procese. Kaip LRT.lt jau anksčiau paaiškino už egzaminus atsakinga Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA), taip yra ne šiaip sau, tiesiog istorijos egzamino programoje tarp asmenybių įrašyta vienintelė moters – Nijolės Sadūnaitės – pavardė.
Kaip sakė M. Nefas, padėtis neilgtrukus turėtų keistis, mat atnaujinamoje istorijos bendrojo ugdymo programoje įrašyta jau kur kas daugiau moterų pavardžių.
– Jums kliūva tai, kad egzamino programoje vos viena moteris?
– Kliūva. Ir seniai kliūva. Dabartinėje egzamino programoje tik Nijolė Sadūnaitė yra privaloma. Apie tai kalbame – tiek aš, tiek kiti istorikai – ne vienus metus. Bet tai yra ne tiek mokyklinės istorijos, kiek istorijos mokslo Lietuvoje problema. Mes realiai kokiais 10–15 metų istoriografiniu išprusimu atsiliekame nuo Vakarų Europos. Apmaudu dėl to, kad kol kas yra taip.
Dėmesys moterų istorijai pas mus tik ateina. Dvejus trejus metus jau justi kiek didesnis pakilimas, galima matyti daugybę dalykų, kurie susiję su moterų istorija, – tyrimai vykdomi, parodos organizuojamos apie moteris kovotojas.
Toks mūsų istorijos vėlavimas matyti ir mokyklinėje istorijoje. Kai prieš dešimt metų buvo keičiama istorijos programa, buvo įrašyta vienintelė N. Sadūnaitė. Manau, kad tuomet apie tai net nesusimąstė. Bet pastaraisiais metais apie tai buvo diskutuojama.
Atnaujintoje istorijos bendrojo ugdymo programoje moterų skaičius yra kur kas didesnis. Tai yra vienas didžiausių atnaujintos programos pliusų, mat moterų pavardės turi būti matomos, skaitomos, išgirstos.
Kai dar turėdavau dvyliktokų mokinių, klausinėdavau jų: kaip įsivaizduojate, kiek privalote žinoti moterų pavardžių. Per pamokas jie girdėdavo moteriškų pavardžių, tad atsakydavo, kad apie dešimt. Nors išties vos vieną N. Sadūnaitę.
Pas mus suvokimas, kad istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, ateina vėluodamas. Galbūt jų funkcijos skyrėsi, bet istorijos procese dalyvavo tiek vieni, tiek kiti. Kuo daugiau istorikai nagrinės šią temą, tuo didesnis dėmesys moterims teks ir mokyklinėje istorijoje. Dėmesys ateina, nes mūsų jaunoji karta pabrėžia šiuos dalykus, pavieniai mokytojai juos akcentuoja.
Mes turime suteikti ir mokytojams kompetencijų kalbėti apie moterų istoriją, nes didelė dalis dabar mokyklose dirbančių mokytojų universitete negaudavo to išprusimo apie moterų istoriją. Dalykiniai seminarai mokytojams yra būtini.
– Ir kritikos, ir šypsenų šiemet sulaukė istorijos egzamino užduotis apie sėjomainą. Jūsų akimis, tokios užduoties reikėjo ar ji buvo dirbtinai įrašyta?
– Nematau didelės tragedijos. Viena vertus, tai yra istorinis dalykas, kita vertus, tai ir supratimas, kad maisto produktai ne iš dangaus krinta, kad ne viskas fabrikuose gaminama.
Bet čia yra kita problema. Jei pažiūrėtume į istorijos egzamino programą, į temas, skirtas Viduramžiams, pamatysime, kad ten yra mizeris, nėra daug temų, ko gali klausinėti iš to laiko istorijos. Todėl tos temos vis kartojasi – feodalizmas, luomai, valstiečiai, žemės ūkis.
O egzamino užduotis juk rengiama pagal programą. Tad kai programoje nerandi ko paimti, tai ir išeina šitaip. Bet tai nėra labai blogai. Žodžiu, jei nori kabinėtis, visuomet gali rasti prie ko prikibti.
Taip pat skaitykite
Bet, žinoma, mūsų istorijos egzaminas nėra idealus, jis pasenęs metodiškai. Natūralu, kad jis tobulėja, keičiasi klausimų formuluotės, ne tiek daug dėmesio skiriama žinioms, kiek interpretavimui, gebėjimui skaityti istorinius šaltinius, bet tai vis tiek nėra naujoviška.
– Iškart po egzamino sakėte, kad viskas ne taip vienareikšmiška, kad nėra taip, kaip sakė nemažai jį laikiusiųjų, na, kad jis buvo lengvas. Ką pamatėte jau vertindamas darbus?
– Iš esmės tai ir pamatėme, tiek aš, tiek kiti vertintojai. Jei vaikas nekelia sau aukštų reikalavimų, jis tikrai istorijos egzamine atranda klausimų, į kuriuos atsako teisingai, į daugmaž pusę.
O bėdos yra tokios pat, kaip ir tikrų mokslų. Didžioji dalis problemų yra susijusi ne tiek su faktinės medžiagos atgaminimu, kiek su sugebėjimu atsakyti į klausimus iš metodinės pusės.
– Iš jūsų įžvalgų viešojoje erdvėje galima daryti išvadą, kad mokiniai taip ir neišmoksta perskaityti užduoties ir suprasti, ko iš jų prašoma?
– Taip. Tai turbūt kartos bruožas. Tarkime, LRT laidoje „Tūkstantmečio vaikai“ galima matyti, kaip vaikai spaudžia mygtuką atsakyti, kai vedėjas dar tik klausimą pradėjęs skaityti. Tai ir per egzaminą jie „spaudžia mygtuką“ įsivaizduodami, kad jau supranta, ko jų klausia.
Antra, kas svarbu, – atsakymas, jo struktūra. Jei užduotyje prašoma palyginti, tai atsakydamas ir turiu parašyti atsakymą taip, kad būtų matyti skirtumas ar panašumas. Jei reikia įvardyti panašumus, atsakyti lengviau. O jei reikia įvardyti skirtumą, jau sunkiau, vaikai nepaaiškina esmės. Ir tai nėra pavieniai atvejai, taip mokiniai atsako masiškai. Lygiai taip pat, perskaitę užduotį, kurioje prašoma „paaiškinkite“, vaikai supranta, kad pakanka parašyti vieną žodį.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes mokykloje neturime visuotinio sutarimo ir visuotinio gebėjimo tokių atsakymų neįskaityti kaip tinkamų. Mokinys pripranta prie tokio vertinimo dar mokykloje. Jei mokytojas neįskaitytų tokių atsakymų, kad ir koks šaunus jo mokinys, kad ir kaip norėtųsi jam padėti, ir mokytų metodiškai pabaigti atsakymą, tuomet per egzaminą tokių atsakymų mes matytume vieną kitą. O dabar matome labai daug.
Kasmet vertintojai, atlikdami žvalgomąjį vertinimą, kalba apie tuos pačius dalykus: ar įskaitysime vieno žodžio atsakymą, ar ne? Iš pradžių mūsų susitarimas gal ir būna kietesnis, bet paskui matome, kad susiklosto nemaloni situacija.
Tad vertinimas yra iš tokių šlubuojančių sričių.
Taip pat skaitykite
– Ką reikėtų daryti, kad mokiniai išmoktų tinkamai perskaityti ir suprasti užduotį?
– Mes susiduriame su laikmečiu, kai kvestionuojame žinojimą ir ėjimą į gylį. Mes tapę greitaisiais vartotojais. Juk protingi žmonės sako, koks tikslas žinoti faktinę informaciją, jei ją gali susirasti „Google“. Tokiu būdu mes nukeliaujame į nuostatą, kad tiesiog pakanka turėti telefoną. Šis laikmetis dvelkia paviršutiniškumu.
Antras labai svarbus dalykas yra tas, kad mokinių skaitymo įgūdžiai prastėja. Tai susiję ir su tuo, kad vaikai ne tik knygų mažiau skaito, bet ir medija juos pasiekia mažiau, jie mažiau skaito straipsnių. Vaikai susifokusuoja į tai, kas yra jų telefonuose. Susirašinėjimo per mesendžerį tekstai labai trumpi. Taip skursta kalba. Tad kai reikia išreikšti mintį plačiau, nėra iš ko.
Tai matyti ir egzamino lape, juk atsakymui paliekama viena dvi eilutės, kai kur keturios.
Ką reikia daryti? Nereikia nusivilti tokia situacija. Nereikia pakelti rankų sakant, kad o ką, toks laikas. Reikia mėginti tą sistemą laužti iš esmės. Kertinis vaidmuo tenka mokytojams. Mes visi turime suprasti savo atsakomybę, kad turime vaikams išugdyti tam tikrus gebėjimus, turime plėsti jų žodyną, turime skatinti juos skaityti, ne tik žodžiu, bet ir raštu dėlioti mintis.
Su kolegomis kalbamės, ką galėtume padaryti. Tokio reflektavimo reikia ir nacionaliniu mastu.
– Iškalbą ugdomės skaitydami knygas, pradedant trumpomis pasakaitėmis, baigiant sudėtingais romanais. Pats sakėte, kad jaunimo skaitymas netraukia. Tam reikia kokios nors prievartos? Esate išradę su kolegomis būdą, kaip to siekti?
– Nenoriu pasirodyti blogas, bet mokykla yra ta institucija, kuri turi tam tikrą prievartos mechanizmą. Vaikas privalo išmokti, perskaityti. Be to mes neapsieisime.
Be jokios abejonės, turime ieškoti didaktinių inovacijų. Turime to ieškoti ir kaip atskiros mokyklos, ir kaip visa švietimo bendruomenė.
Yra iš užsienio ateinančių metodikų, kurios taikomos ne tik mažiems, bet ir jau ūgtelėjusiems vaikams ugdyti.
– Kalbėdami apie istorijos egzamino užduotis, daug kas pabrėžė, kad svarbu jas kuriant atsižvelgti į kontekstą, į tai, kas vyksta šiuo metu. Tai įmanoma?
– Istorija – labai aktualus mokslas. Žinoma, negali klausinėti apie tai, kas vyksta šiuo metu, nes to nėra programoje. Bet jei mes juntame didžiulę Rusijos agresiją visai šalia mūsų, galime kalbėti ir apie II pasaulinį karą, nusikelti į 18 amžių. Tai, ką Rusija daro dabar, nėra nauja. Ji tai daro nuolat. Tad manau, kad apie tai reikia kalbėti.
Manęs klausė, kodėl tiek klausimų apie Sovietų Sąjungą. Ir gerai, kad jų tiek daug. Būtų didelė klaida, jei mes nekalbėtume apie Sovietų Sąjungą, ką darė Brežnevas, Chruščiovas ar Stalinas.
Taip pat skaitykite
Istoriją mes rodome kaip mokslą apie praeitį. Tai tiesa. Bet remdamiesi tam tikrais faktais galime paaiškinti dabarties dalykus.
– Rusų kalbos egzaminas sulaukė kirčių, kad nebuvo jautriai ir adekvačiai pažvelgta į kontekstą, į šiandienos situaciją.
– Šiemet aiškiai pamatėme, koks yra rusų kalbos dėstymas Lietuvoje. Kad tie žmonės, kurie kuria užduotis, moko vaikus, yra Rusijos pasaulyje. Tokią užduotį gal ir buvo galima parengti prieš metus. Bet kilus plataus masto karui neskambinti varpais ir nesakyti Nacionalinės švietimo agentūros direktorei, kad keiskime užduotį... Juk būna parengiama ir rezervinė užduotis. Tai rodo visišką nesuvokimą – tiek užduoties rengėjų, tiek tų asmenų, kurie yra atsakingi už tos užduoties parengimą.
Rusų kabos mokymas juk nepasikeitė. Ir man teko mokytis rusų kalbos. Tematika ir tada, ir šiandien panaši – parodyti, kad rusų kultūra yra dvasinga, turinti daugiau pasiekimų.
Manau, kad rusų kalbos mokymas keisis. Nesakau, kad rusų kalbos nereikia mokytis. Jos mokytis reikia. Kaip instrumento valstybei, kuri yra mums priešiška, atpažinti. Be to, turime jos mokytis suprasdami, kad ne tik Rusijoje kalbama rusiškai, kad tai yra platesnė kalba.
– Kaip manote, kokie bus istorijos egzamino rezultatai?
– Tokie pat kaip praėjusiais metais. Statistiškai bus panašu. Bus neišlaikiusiųjų, bus ir gavusiųjų aukščiausius balus. Neturėtų būti stebuklų, kad daug kas neišlaikys ar daug kas gaus šimtukus. Istorijos egzaminas yra vienas iš tų, kuriuos lengviausia prognozuoti.
