Aplinkosaugos specialistai su nerimu laukia šiltėjančio meto, kai ūkininkams vėl bus leista į laukus išpilti sukauptas srutas. Jos, kartu su žemės ūkyje vis gausiau naudojamomis trąšomis, vidaus vandenimis neišvengiamai sutekės į Kuršių marias. Per pastaruosius dvejus metus laukų tręšimas taip suintensyvėjo, kad eutrofikacija – neigiama cheminių maistinių medžiagų įtaka gamtos ekosistemai – pasiekė kritinį lygį. Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, prie to prisideda ir kita dažnėjanti tendencija, kai žemdirbiai nebepaiso apsauginių vandens telkinių juostų.
Tręšiami ir laukai, ir vandens telkiniai
„Tai kas vyksta mūsų laukuose, drąsiai galima pavadinti nusikaltimu. Dabar vaikščiodamas gamtoje mačiau tą patį – dirbami laukai suarti iki pat melioracijos griovių, upelių, nepaliekant jokios apsauginės juostos. Tai privaloma daryti, bet niekas, matyt, netikrina. Ką tai reiškia? Visas vanduo iš laukų, su visomis naudingomis ir nenaudingomis medžiagomis keliauja tiesiai į vandens telkinius – ežerus, upelius, upes, o galiausiai į Kuršių marias“, – pastebi S. Paltanavičius.
Tokias tendencijas patvirtina ir oficialūs valstybės institucijų duomenys. Aplinkos apsaugos agentūra skelbia, kad Kuršių marios stipriai kenčia nuo eutrofikacijos. Šiame vandens telkinyje, į kurį vidaus vandenimis, ypač Nemunu, suteka didžiausias kiekis žemės ūkio teršalų, azoto ir fosforo koncentracija nuolat svyruoja tarp vidutinės ir labai blogos.
Pasak mokslininko, aplinkosaugos normų nepaisymas gamtai kenkia visus metus, nes vanduo su trąšomis bei pesticidais daug lengviau patenka į laukus. „Jie patręšia žemę, o po kelių dienų lietus visa tai nuplauna į melioracijos griovius, nes nesilaikoma aplinkosaugos reikalavimų. Tas pats su pesticidais, herbicidais ir kitais nuodais. Jie, kai nesilaikoma sanitarinių zonų, į vandenį patenka ir tiesiogiai, nes ūkininkai purkšdami laukus trąšomis ar nuodais per arti privažiuoja prie melioracijos griovių ir purškia tiesiai į juos“, – piktinasi gamtosaugininkas.
Naujausiais aplinkos apsaugos specialistų duomenimis, net 28 proc. Lietuvos paviršinių vandenų nitratų kiekis viršija normas, o situacija kasmet blogėja.
Neigiamas poveikis nekompensuojamas
Pasak biomedicinos mokslų daktaro Aušrio Balevičiaus, situacija ėmė sparčiai ristis žemyn prieš kelis metus, žemdirbiams leidus pilti srutas į laukus nuo ankstyvo pavasario, kovo mėnesio, iki vėlyvo rudens – lapkričio vidurio.
„Srutos į laukus pradedamos pilti, kai tik nueina įšalas, laukai dar turi perteklinės drėgmės, o augalų, kurie įsisavintų srutų maistines medžiagas, dar nėra arba būna vos prasidėjusi augalų vegetacija. Tai reiškia, kad visas augalų neįsisavintas maisto medžiagų perteklius su paviršiniu nuotėkiu bei drenažo vandenimis keliauja tiesiai į mūsų upelius, upes, o galiausiai atsiduria Kuršių mariose, kur ir taip fiksuojamas per didelis maistinių medžiagų, ypatingai azoto kiekis.“, – sako jis.
Statistikos departamento duomenimis 2020 metais Lietuvoje buvo beveik 3 mln. naudojamos žemės ūkio paskirties žemės, iš kurios beveik 2,2 mln. ha buvo naudota pasėliams
Lietuvos žemės derlingumui mažėjant, žemės ūkis kasmet didina naudojamų trąšų kiekius. Aplinkos apsaugos politikos centro naujausiais duomenimis, nuo 2014 iki 2018 m. Lietuvoje į žemę įterpiamo azoto kiekis išaugo beveik dešimtadaliu – nuo 102,9 kg/ha iki 109,2 kg/ha. Iš jų apie 90 kg/ha į žemę patenka su mineralinėmis ir organinėmis trąšomis.
Tuo metu fosforo įnešimas į dirvožemį Lietuvoje išaugo dar daugiau – nuo 12,4 kg/ha iki 13,9 kg/ha. Visas fosforo kiekis į žemę ir vandenį patenka tik dėl žemės ūkio veiklos.
Žemės ūkis žmogų supriešino su gamta
S. Paltanavičiaus teigimu, žmogus pasidarė gamtos priešu būtent tada, kai atsirado žemės ūkis ir žmogus pradėjo sėslų gyvenimą. „Pradžioje laukus reikėjo pasiimti iš gamtos ir tam išdegindavo miškus. Būtent pasiimti, o ne atkovoti, nes atkovojama tik tada, kai kita pusė gali priešintis. Dabar turimus laukus jau nualinome ir visas problemas sprendžiame trąšomis ir nuodais, nes taip paprasčiau. Lietuvoje tai tęsiasi jau 11 tūkst. metų, tiek, kiek praėjo nuo paskutinio ledynmečio“, – pasakoja S. Paltanavičius.
Pasak jo, žemės ūkio įtaka jaučiama ne tik užterštuose vandenyse. Visame pasaulyje dėl naudojamos chemijos sparčiai mažėja bičių skaičius, o Lietuvoje intensyvi žemdirbystė beveik išnaikino anksčiau dažnai sutinkamus kukučius ir žalvarnius.
Aplinkos apsaugos politikos centro duomenimis, nuo 2000 iki 2014 m. kaimo vietovėms būdingų paukščių populiacija sumažėjo 22 proc.
Tuo tarpu A. Balevičius pastebi ir tai, jog dirvožemio mikroorganizmų bendrijose dėl per menkos bioįvairovės įsigali patogeniniai mokroorganizmai, sukeliantys puvinį, miltligę, pelėsį bei kitokias derlių mažinančias ar jo kokybę bloginančias augalų ligas.
„Blogiausia, jog visas problemas – tiek maistinių medžiagų trūkumą, tiek ligas, dažnai bandoma reguliuoti trąšomis bei pesticidais, fungicidais, herbicidais ir kita chemija. Ūkininkams tai gana paprasta, nes yra preparatų aprašymai, lengva apskaičiuoti tręšimo bei purškimo normas. Tačiau Lietuvos vandenims, o ir pačiam dirvožemiui tai kenksminga. Nežiūrint daugelyje ūkių pasitaikančių dirvožemio degradavimo atvejų, natūralūs, ekologiški ir veiksmingi dirvožemio kokybės ilgalaikio atgaivinimo metodai, pavyzdžiui, ežerų dumblo (sapropelio) naudojimas
