Katalikai pradeda skaičiuoti paskutines valandas iki svarbiausios jiems šventės – Kristaus gimimo. „Dienos temoje“ apsilankęs Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas teigia – skaudžiausia, kai „naudojamos Šventojo Rašto interpretacijos arba apsireiškimais siekiama pateisinti savo poziciją nesiskiepyti“. Tuo pačiu jis sako, kad, tęsiantis COVID-19 pandemijai, reikia remtis ir mokslu, tačiau yra žmonių, kurie nenori skiepytis dėl pagrįstų priežasčių, ir „reikia ir į juos įsiklausyti“.
– Lygiai prieš 3 mėnesius, rugsėjo 23 dieną, koncelebravote šventąsias Mišias Šv. Petro bazilikoje kartu su Šventuoju Tėvu. Jeigu tos šv. Mišios būtų aukojamos šįvakar, kokių malonių sau prašytume kitiems metams?
– Ištvermės, ištikimybės, drąsos besikeičiančiame pasaulyje. Iš tikrųjų Šventasis Tėvas mums visiems yra toks pavyzdys, padrąsintojas. Kaip tik tame suvažiavime gavau savo naujas pareigas Europos mastu – atstovauti vyskupų konferencijoms, todėl daugiau darbo, bet ir šiandienos iššūkiai visados priešaky. Ačiū Dievui, kad nereikia tik savo jėgomis to daryti, galima prašyti Šventosios Dvasios pagalbos, tad tai ir darau.
Iš Apreiškimo knygos cituojama, kad vakcina yra šitas ženklas, pandemija yra šitas ženklas. Tai yra ganėtinai pavojinga.
– Sakote, kad ne visada žmonės jus girdi per socialinių tinklų triukšmą, užsidarę savo burbuluose, bet išeidami iš tų burbulų kartais susiduria ir su jūsų balsų kakofonija, nes vieni, kaip ir popiežius Pranciškus, ragina saugoti save, saugoti savo artimą ir skiepytis, kitas iš sakyklos grūmoja, kad skiepai yra tiesiausias kelias pragaro link. Kurio klausyti?
– Yra skirtingų balsų todėl, kad Bažnyčia taip pat yra bendruomenė ir turi įvairovę žmonių, mes visi sudarome Bažnyčią. Manau, kad Šventojo Tėvo klausyti dera. Tą patį ir aš sakau, kad yra artimo meilės pareiga. Bet taip pat per tą kakofoniją reikia išklausyti ir kitą pusę. Žmonės šiandien dažnai nesijaučia išklausyti, nesijaučia, kad girdi juos ir jų rūpesčius. Tas ieškojimas ir atradimas kelio, kad visiems būtų geriau, kad turėtume visuomenę, kurioje gyventi tikrai būtų gerai, reikalauja daug pastangų iš mūsų visų. Skirtingų balsų įvairiose sferose yra, to mes neišvengsime. Ačiū Dievui, yra demokratija, bet tam, kad atrastume teisingą kelią, reikia įsiklausyti, įsiklausyti vienam į kitą, įsiklausyti į įvairių sričių ekspertų nuomonę ir siekti bendrojo gėrio besirūpinant ir savo artimu.
– Jūsų pozicija skiepų atžvilgiu yra ganėtinai aiški ir tvirta. Jūs labai retai ką dedate į socialinį tinklą „Facebook“, bet kai pasiskiepijote, nuotrauką įdėjote su prierašu, kad tai ir popiežiaus Pranciškaus, ir popiežiaus Benedikto, ir Vatikano ganytojų, ir vienuolių pavyzdys, kad reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais, padėti įveikti pandemiją, kad kartu galėtume grįžti melstis į bažnyčią. Kodėl jums buvo svarbu tuo pasidalinti?
– Nes man atrodo, kad buvo gana daug skirtingų balsų, kai kurie net kalbėjo Bažnyčios vardu, ir norėjosi padėti žmonėms atrasti aiškumą. Man turbūt skaudžiausia, kai naudojamos Šventojo Rašto interpretacijos arba apsireiškimais siekiama pateisinti savo poziciją nesiskiepyti. Iš Apreiškimo knygos cituojama, kad vakcina yra šitas ženklas, pandemija yra šitas ženklas. Tai yra ganėtinai pavojinga. Manau, kad reikia remtis ir mokslu, bet yra žmonių, kurie nenori skiepytis dėl pagrįstų priežasčių. Reikia ir į juos įsiklausyti, ieškoti kelio, kad ir jie rastų savo vietą visuomenėje, bet svarbu apsaugoti mūsų medikus ir sveikatos sistemą. Daroma daug, kad neįgriūtų mūsų sveikatos sistema, ir tai yra mūsų visų bendras interesas.
– Man labai įstrigo, kad pandemijos akivaizdoje dėl Sutvirtinimo sakramento teikimo jūs konsultavotės su Vatikano liturgininkais, bet pirmiausia su medikais. Atrodytų, sunku įsivaizduoti didesnį antipodą.
– Mes, vyskupai, labai daug laiko skyrėme konsultacijoms su visais, kurie galėjo mums patarti, ir, man atrodo, tai yra protinga. Išklausėme vienų, kitų, trečių ir turėjome galutinai nuspręsti. Nors ir nenorėjome užsidaryti, reikėjo imtis žingsnių, kad ir kitus apsaugotume. Tad šitie dalykai reikalauja įsiklausymo. Aš tikiuosi, kad ir žmonės, kurie yra valdžioje, daro tą patį. Mes konsultavomės su tais pačiais daktarais, kurie konsultavo ir valstybę. Ačiū jiems, kad pasisiūlė mus pakonsultuoti, bet galutinį sprendimą priėmėme mes pasitelkdami mąstymą, sveiką protą. Vyskupai dar išsiskyrė pasimelsti, kad rastume teisingą kelią. Tuos abu dalykus naudojome siekdami geriausių sprendimų.
Įstrigo vienas komentaras, kai pabėgėliai, imigrantai stovyklose gudrauja, siekia geresnį kąsnį gauti. Mūsų „Cartito“ darbuotojai labai gražiai paaiškino: „Mūsų žmonės Lietuvoje, kuriuos mes pašelpiame, daro lygiai tą patį.“
– Jūs ne kartą kartojote, kad mus ištikusi migrantų krizė yra pasitreniravimas, kaip mylėti artimą. Lankėtės migrantų stovyklose ir kaip jums atrodo – ar mes išlaikėme šį egzaminą, ar praktikuojame tai, ką išpažįstame ir kuo tikime?
– Mes turime kur augti, bet ne tik šioje srityje. Atpažinti kiekviename žmoguje savo artimą yra dažnas iššūkis, priklausomai nuo santykių su žmogumi ir, deja, per dažnai dėl tikėjimo arba tautinės priežasties, rasės. Labai svarbu išmokti, kad kiekvienas yra mūsų brolis ir sesuo. Labai daug gražių dalykų pasirodė šiuo laikotarpiu. Be galo džiaugiuosi „Carito“ savanoriais, apskritai savanoriais, kiek pasirodė jų per pastaruosius metus, kurie nepabijojo išeiti, padėti kitam ar pandemijos, ar migrantų klausimu. Visos tarptautinės savanoriškos organizacijos irgi atėjo padėti. Daugelis žmonių, net ir parapijose, buvo labai gražu, teko girdėti tokių atgarsių – parapijiečiai matė, kad tiems žmonėms blogai, ir padėjo ar drabužiais, ar kitaip. Matė, kad motinos su vaikais, – pieno veždavo. Tokie maži žingsniai rodo, kad yra mūsuose artimo meilė. O „Carito“ darbuotojai – man labai įstrigo vienas komentaras, kai pabėgėliai, imigrantai stovyklose gudrauja, siekia geresnį kąsnį gauti. Mūsų „Cartito“ darbuotojai labai gražiai paaiškino: „Mūsų žmonės Lietuvoje, kuriuos mes pašelpiame, daro lygiai tą patį.“ Tai yra žmogiška. Ir nereikia klijuoti jiems etiketės, kad jie yra užsieniečiai, todėl blogi. Jie yra žmonės, kuriems reikia pagalbos. Jie pagauti spąstuose, labai dažnai kaip ir mūsų žmonės. Aš turiu vilties, kad šita patirtis padės mums ir saviesiems plačiau atverti širdis, atverti pagalbą tiems, kurie stokoja, ir per pandemiją, kai daugiau žmonių reikia pagalbos, tai labai pasireiškia.
Šventės dažniausiai mus nuvargina su visu lakstymu, bet jei mes atrandame giluminį ryšį su Kristumi, jis duoda mums ir jėgų, ir vilties pakelti visus išbandymus.
– Sekuliarioji visuomenės dalis piktinosi, kad Bažnyčia norėjo gana aktyviai dalyvauti sprendžiant kai kuriuos elementarius, atrodytų, žmogaus teisių klausimus: Stambulo konvencija, civilinės partnerystės įteisinimas, dalykai, kurie toje pačioje katalikiškoje Europoje jau seniai išspręsti. Bažnyčios ten nesugriuvo, kuo mes kitokie?
– Nežinau, ar tai Bažnyčios sugriovimo klausimas. Nemanau, kad Bažnyčia sugrius, net jei įstatymai pasikeis. Bažnyčia yra sudaryta iš visuomenės piliečių. Tai nėra tik vyskupas, kuris pasako. Pačioje Bažnyčioje yra žmonių su įvairiomis nuomonėmis ir sekančių Bažnyčios mokymą. Dėl Stambulo konvencijos – manau, ilgainiui ten yra tikras pavojus visuomenei. Tai, ką mes matome, kas atsitiko, pavyzdžiui, Amerikoje su transformacijomis prieš 50–60 metų. Sako, ten situacija jau nusistovėjo, bet ten yra pasekmių, kurios nebūtinai yra geros: įtampa visuomenėje, sprendimai, kaip mes žiūrime į kitą žmogų. Dažnai tolerancijos reikalavimas, kas ir buvo prieš 60 metų, dabar ten atsisuko visiškai į kitą pusę. Matome, kad kunigai imami į teismus, kur jie pamokslauja apie Bažnyčios mokslą. Savai kongregacijai teigia, kad tai prieštarauja žmonių teisėms, ar yra netolerancija. Tai yra Bažnyčios ar jos narių rūpinimasis visuomenės ateitimi. Tad manau, kad ir jų balsas turi būti išgirstas.
– Jūs sakėte, kad kiekvienas tikintysis per gyvenimą eina kartu su Dievu. Ar dabar, kai stiprėja ir daugėja naujausios viruso atmainos atvejų, tikinčiajam būtina per šventes eiti į Dievo namus?
– Dievas yra kartu su kiekvienu žmogumi. Kiekvienas žmogus nori švęsti ir tą pasirinkimą paliekame kiekvienam, nes kiekvieno situacija – skirtinga. Tačiau tas susirinkimas kaip bendruomenei duoda savo. Manau, svarbiausia yra atrasti Dievą arba Kristų Kalėdų šventėje ir tas atradimas tikinčiajam yra ir priėmimas Komunijos, bet kad nepasidarytų tik pramoga praeinanti, kad žmogus pajustų Kristaus artumą per tą šventę. Iš to artumo ateina tikras džiaugsmas ir tikra viltis ateičiai. Šventės dažniausiai mus nuvargina su visu lakstymu, bet jei mes atrandame giluminį ryšį su Kristumi, jis duoda mums ir jėgų, ir vilties pakelti visus išbandymus, kad ir kokie jie būtų.
