„Noriu parodyti, kad motinystė yra natūralus dalykas. Vaikų gali turėti ir moterys su negalia. Galbūt negalime kažko fiziškai, bet galime emociškai“, – sakė negalią turinti dviejų vaikų mama Živilė Bagdonavičiūtė. Savo istoriją ji papasakojo per Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusiją.
Živilė nuo dvejų metų dėl jaunatvinio reumatoidinio artrito su akių pažeidimu turi negalią.
Pirmosios atžalos su ramentais ar vežimėliu judanti Ž. Bagdonavičiūtė susilaukė prieš 16 metų, antrajam jos vaikui – devyneri. Visą tą laiką jai tenka atremti visuomenės stereotipus, kad neįgaliai moteriai vaikai yra našta.
„Jausmas, tarsi niekintų tave. Iškart nuostata, kad negebėsi vaiko nuvežti į mokyklą, valgyti padaryti, suteikti vaikui saugumo“, – sakė Ž. Bagdonavičiūtė.
Ji linkėjo visuomenei tolerancijos.
Diskusijos „Tu (ne)sugebėsi“: moterų su negalia motinystės patirtys“ moderatorė psichologė Aurelija Auškalnytė priminė apklausą, kurią atliko Lygių galimybių plėtros centras. Per ją žmonių buvo klausiama, ar tam tikros negalios atveju pateisintų prievartinius abortus. Dauguma atsakė „taip“.
„Vadinasi, tai nėra kelių žmonių problema. Tai yra sisteminė problema“, – pabrėžė A. Auškalnytė.
Jei kas nors nepavyksta vienaip, sugalvoja padaryti kitaip
Živilė nuo vaikystės norėjo būti mama.
„Kai pastojau, sesė paklausė, ar galėsiu vaiku pasirūpinti. Ji matydavo, kad ir man reikia padėti. Sakydavau jai, kad pati negaliu apsimauti kojinių, bet mažam vaikui, kuris bus prieš mane, galėsiu tai padaryti“, – pasakojo Ž. Bagdonavičiūtė.
Tačiau, žinoma, ji pripažįsta, kad iššūkių, kai judėjimas apribotas, kyla. Juolab kad ji vaikus augina viena.
„Sakykime taip, namų darbai man užtrunka kiek ilgiau. Turiu planuoti, kada susiplausiu indus. Arba pietus paruošiu anksčiau, kad grįžus vaikui iš būrelio jau turėčiau maisto.
Ar aš auginu vaikus, ar kitos mamos, iššūkiai – tie patys. Vaikas nenori kepurės mautis ar nuėjęs į parduotuvę ir pamatęs daiktą krenta. Sveika mama pasiims vaiką ir išsineš. Kadangi aš negaliu to, keičiau mąstymą, ką galiu padaryti šioje situacijoje. Užšnekini vaiką, kuo nors kitu sudomini, nukreipi jo dėmesį. Arba parduotuvėje vaiką įsisodini į prekių vežimėlį, kad jis nelakstytų, nemėtytų nieko. Yra tų būdų“, – pasakojo mama.
Galvoti, kaip išsisukti iš padėties, ji turėjo nuo vaikystės.
„Kai negalėdavau ko nors padaryti, galvodavau, kaip tai padaryti kitaip. Tarkime, ligoninėje negalėdavau įjungti šviesos, tai pakeli ramentą ir juo įjungi. Bėgant laikui, išmoksti prisitaikyti. Vaikai natūraliai priima viską“, – pasakojo Živilė.
Vis dėlto ji neslėpė, kad apstu visuomenėje ir stereotipų, kurie priverčia pasijusti nuvertinamai, kad ko nors negali, kad vaikus auginti yra per sunku.
„Bet tie vaikai suteikia vidinės stiprybės, pamirštu, kad man skauda“, – sakė mama.
Tarkime, kadaise banke ji pajuto susmigusius žvilgsnius, kai ten apsilankė su neseniai gimusiu vaiku.
„Žiūrėjo lyg į ką nors unikalaus: pati sunkiai judi, o dar kažką sterblėje nešiesi“, – pasakojo Ž. Bagdonavičiūtė.
Tuomet niekas nepasiūlė jos praleisti, teko laukti eilėje. Bet dabar, sakė Živilė, padėtis pasikeitusi. Tarkime, parduotuvėje kiti pirkėjai skuba praleisti be eilės, o ir pardavėjos paragina prieiti.
„Kai pasiūlo pagalbą nuoširdžiai, malonu ją priimti, bet kartais pasiūlo sukandę dantis. Tada atsakai, kad nereikia pagalbos. Galbūt žmonės būna nuvargę, bet ne visada reikia emocijas perduoti kitiems“, – sakė Živilė.
Ji neslepia, kad būna skaudu išgirsti, kad „turėsi vaiką kaip užvadėlį“.
„Aš norėjau tiesiog būti mama, susilaukiau vaiko ne todėl, kad jis man padėtų, apšokinėtų. Aš noriu būti tiesiog mama“, – atskleidė moteris.
Išmoko paprašyti, o ne reikalauti
Živilė pabrėžė, kad mama ne gimstama, o tampama.
„Mes visos jomis tampame. Ar turinčios pažeidžiamumą, ar jo neturinčios. Visoms atsiradęs vaikutis kelia klausimų, ar sugebėsime. Klausimų kelia naktiniai atsikėlimai, pirmųjų dantukų dygimai, pirmosios temperatūros. Bet išmokstame prisitaikyti. Gyvename bendruomenėje. Jei ko nežinau, galiu kaimyno paklausti.
Per laiką išmoksti paprašyti. Ilgą laiką nemokėjau paprašyti. Reikalaudavau. Atrodė, kad man visi turi padėti. Tai neteisinga“, – savo patyrimais dalijosi Živilė.
Ji mano, kad neįgalūs žmonės galėtų ir įsivaikinti, taip jie galėtų suteikti meilę vaikui.
Iš moterų atima teisę spręsti
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūros tyrimų centro mokslo darbuotoja Jurga Jonutytė sakė, kad yra daugybė moterų, kurios susiduria su panašiu požiūriu kaip ir Živilė.
„Visuomenė nepripažįsta moters su negalia seksualumo, galėjimo tapti mama, sukurti šeimą, kad ji gali būti patraukli. Paskui nepripažįsta moters rūpinimosi savo reprodukcine sveikata“, – sakė J. Jonutytė.
Jai teko girdėti liūdnų istorijų, kai moterims ginekologo kabinete parodoma „ką jūs čia veikiate?“.
„Yra senesnių istorijų, kai jos būdavo kalbinamos užsimezgusio vaiko atsikratyti. Būdavo institucinis sprendimas, tad moteriai reikėdavo jėgos atsilaikyti. Daug būdavo pasakojama apie artimųjų baimes, kad dukra, kuri turi negalią, turės vaiką.
Net iki tokios situacijos, kuri nuskambėjo ir Lietuvoje, kai moteriai, turinčiai negalią, buvo atliktas Cezario pjūvis. Ji buvo nesąmoninga, su ja nebuvo tariamasi, jai buvo padaryta papildoma operacija, kad ji negalėtų daugiau vaikų susilaukti. Ji daug metų to nežinojo. Kai sužinojo, kartu su vyru pradėjo teismo procesą, mat jie norėjo antro vaiko. Teismo sprendimas pirmame etape buvo šeimos naudai“, – pasakojo J. Jonutytė.
Pasak VDU mokslininkės, nėra nė vieno tobulo kūno, tobulos sensorikos, tobulo mąstymo žmogaus.
„Tokio dalyko tiesiog nėra“, – pabrėžė J. Jonutytė.
Pasak jos, labai dažnai iš motinos reikalaujama idealumo.
„Idealizuotos, tobulos motinos paveikslas yra taip įsiėdęs visiems į mąstymą. Moterys su įvairiomis negaliomis kenčia labiausiai, kai augina vaikus. Bet visos moterys, auginančios vaikus, jaučia spaudimą būti tobulos. Mes norime angelų iš mamų“, – sakė J. Jonutytė.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė sakė, kad mes savo kolektyvinėje fantazijoje vis dar turime idėją, kad iš moters gali būti atimtas pasirinkimas, jos teisė į savo kūną.
„Vienos moterys patenka į tokį diskursą, kad nori nenori turi pagimdyti. Kitos moterys patenka į kitą diskursą, kad mes už tave nuspręsim, kad tu negali gimdyti. Bet esmė viena ir ta pati“, – pabrėžė M. Jankauskaitė.
