Lietuvoje

2021.11.25 05:30

„Laisvietis“ Mitalas apie darbą koalicijoje: klausimas, kiek mes dar lauksime

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2021.11.25 05:30

„Vienareikšmiškai – opozicijos atstovai bijo palaikyti valdančiųjų projektą“, – apie nepasisekusį balsavimą Seime sakė Laisvės partijos atstovas Vytautas Mitalas. Interviu portalui LRT.lt Seimo vicepirmininkas kalbėjo ir apie tai, kodėl buvo užkirstas kelias dviem svarbiausiems Laisvės partijos klausimams, ir apie valdančiųjų santykius su prezidentu Gitanu Nausėda.

Lapkričio viduryje Seimo vicepirmininko poziciją užimančiam V. Mitalui buvo patikėtos dar vienos pareigos – jis tapo Laisvės frakcijos seniūnu. Kalbėdamas apie Laisvės partijos ateitį valdančiojoje koalicijoje jis teigė, kad trenkti durimis būtų lengva, tačiau tai reikštų pasidavimą.

– Jūsų partijai itin svarbūs Partnerystės įstatymo ir mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo projektai. Visgi matėme, kad vienam neleista perkopti net pirmojo laiptelio, o antrajam kelias užkirstas paskutiniame žingsnyje. Kokie pokalbiai po šių balsavimų vyko Jūsų partijoje ir frakcijoje?

– Visi pokalbiai, manau, dar neįvyko. Gal artimiausiu metu, gal ir didesniu, partijos tarybos formatu, įvertinsime tuos metus, kuriuos Laisvės partija praleido valdžioje, ir kaip sekasi siekti Laisvės partijos išsikeltų tikslų ir apskritai koalicijos tikslų.

Tie du klausimai, kuriuos aptariame, nėra vieninteliai klausimai, kuriuos mes labai aktyviai stumiame ar už kuriuos pasisakome. Vienas jų, sakyčiau, toks techninis, dėl dekriminalizacijos, už jį pasisako visos organizacijos – teismai, prokuratūra, policija. Tokią pačią esmę atitinkantį įstatymą teikė konservatoriai per praėjusią kadenciją.

Deja, tas projektas tapo labai poliarizuojantis. Jis žymi tam tikrą skirtį tarp tokios vakarietiškos, žmogumi pasitikinčios politikos ir varžančios, trikdančios ar baudžiančios politikos. Be abejo, tai Laisvės partijos teikiamas projektas, o tai gana ryški politinė jėga. Dėl to susilaukė tiek dėmesio.

Mes tarsimės, kalbėsimės ir tuos metus labai atidžiai įvertinsime.

Deja, visi nusprendė ne tik ateiti, bet net ir tie, kurie anksčiau balsavo už, dabar balsavo prieš.

– O kas nutiko, kad tie projektai nesulaukė palaikymo? Nesuskaičiavote balsų, ar gal jus kas nors apgavo, žadėję palaikyti, o vėliau balsavę prieš? O gal iš principo kliuvo, kad tai Laisvės partijos projektai?

– Būtent taip. Dėl paskutinio balsavimo mes šnekėjomės su kone visomis Seimo frakcijomis. Mūsų frakcijos atstovai du kartus lankėsi Socialdemokratų frakcijoje, kartą Liberalų sąjūdžio frakcijoje, atskirai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos frakcijoje. Nežinau, ar į „valstiečių“ frakciją buvo užsukę, bet tikrai su atskirais žmonėmis šnekėjosi ir klausė: „Ko jūs norite? Kaip jūs įsivaizduojate? Ar turite matymą, pasiūlymų?“.

Iš pateikimo, iš svarstymo stadijų matėme, kad tų žmonių, kurie turi balsuoti už, yra ir opozicinėse frakcijose, o tų žmonių, kurie nenori, negali balsuoti už, bet bent jau pažadėjo nedalyvauti ar kitaip netrukdyti šiam balsavimui, taip pat buvo.

Deja, visi nusprendė ne tik ateiti, bet net ir tie, kurie anksčiau balsavo už, dabar balsavo prieš. Nors tie patys socialdemokratai, mano žiniomis, tą patį rytą, frakcijos posėdyje, kaip pažymėta protokole, dėl šito klausimo nutarė nedalyvauti balsavime. Gal dėl to iš dalies, kad toks projektas buvo ir jų partijos programoje, bet jų vidinė situacija įtempta ir t. t.

Visi šie dalykai tiesiog nesuveikė ir opozicija nusprendė, kad šitas projektas turi praskristi, ir tai padaryti turėjo padėti labai stiprus jų dalyvavimas balsavime.

Dėl partnerystės – taip pat. Kai kurie žmonės, kurie sakė, kad balsuos už, paskutinę minutę susilaikė. Tai buvo ir iš valdančiosios daugumos, ir iš opozicijos.

– Jie išsigando pačių projektų? Ar opozicijos atstovai išsigando tiesiog iš principo palaikyti valdančiųjų projektus?

– Vienareikšmiškai – opozicijos atstovai bijo palaikyti valdančiųjų projektą. Tai skamba puse lūpų iš opozicijos atstovų – ne dėl to, kad projekto turinys būtų grėsmingas ar ideologiškai nepriimtinas, bet dėl to, kad jau ir taip „mus skyriai plaka, kad valdančiuosius palaikome“.

Dėl partnerystės – taip pat. Kai kurie žmonės, kurie sakė, kad balsuos už, paskutinę minutę susilaikė.

Kalbant apie pozicijos atstovus, žinau, kad kai kuriems po balsavimo dėl partnerystės buvo žmogiškai gėda. Jie pripažino, kad nebalsavo už, o dabar gal darytų kitaip.

Bet, be abejo, kai mes, tikiuosi, artimu metu nuspręsime grįžti prie šito klausimo, skaičiuosime atidžiai tuos balsus, dar didesniu atidumu, nei skaičiavome šiemet.

– Po balsavimo dėl dekriminalizavimo Jūsų kolegė Morgana Danielė komentuodama žiniasklaidai sakė, kad reikėtų kalbėtis apie tolesnį koalicijos darbą. Kokia vyko diskusija dėl Laisvės partijos buvimo koalicijos dalimi?

– Pasakysiu taip – partijoje yra 3 tūkst. žmonių. Joje yra visokių sentimentų. Nors kol kas ir yra tokie principiniai klausimai, žymintys mūsų šalies ir Seimo požiūrį į Vakarus ir žmogaus teises, nepatvirtinti, o iš Vyriausybės norisi ryžtingų reformų, apie kurias kalbame, metai yra tokiais iššūkiais pažymėti. Tokių iššūkių ne kasdien pasitaiko.

Mano galva, išeiti kažkur ir lengva ranka trenkti durimis reikštų pasidavimą. Aš to daryti nematau prasmės ir negalėčiau vėliau pats prieš save pasiteisinti, kodėl taip įvyko. Tačiau aišku, kad klausimas yra, kiek mes dar lauksime.

Lengva yra kai kurių frakcijų atstovams pasakyti, kad žiūrėkite, pas mus yra kitokių nuomonių, ir eikite šiuo klausimu susirinkti balsus kur nors kitur. Ypač po šio balsavimo [dėl dekriminalizavimo] visi mato, kad dėl turinio nelabai kas ir bediskutuoja. Agnė Širinskienė vienoje televizijos laidoje prisipažino, kad puikiai mato, kaip reikia spręsti šią problemą, taip pat einant dekriminalizavimo keliu.

Iš esmės dėl turinio nebėra diskutuojama, yra tik tokia politinė inercija, ji yra labai didelė, susidaro kaktomuša svarstant šitą klausimą.

Partijoje sentimentai yra gana stiprūs, jausmų lygis pakilęs dėl to, kad mes puikiai suprantame, jog vertybiškai sudėtingesnius klausimus geriausia yra spręsti kuo greičiau po rinkimų. Dėl to mes pasirinkome tokią taktiką, o ne kitokią, pirmaisiais metais bandyti visą šitą įgyvendinti ir du klausimus išspręsti, kad atvertume kelią į politinę darbotvarkę ir kitiems klausimams.

Vyriausybė dažniausiai iš karto sisteminių reformų neatneša, nes jas reikia paruošti, o mes dėl to tą patį dekriminalizavimą labai greitai po rinkimų registravome ir, neilgai trukus, pateikėme partnerystę svarstyti.

2020 metais krikščionis demokratas Laurynas Kasčiūnas su kitu Seimo nariu Mykolu Majausku teikė pasiūlymą dekriminalizuoti narkotines medžiagas. Tas siūlymas yra itin panašus į mūsų dabar teikiamą projektą.

– Didžiausia koalicijos frakcija yra konservatoriai, jie turi labai ryškų krikdemų flangą. Jų atstovai yra sakę, kad greičiausiai niekada nepritars partnerystės įstatymo projektui, nepalaikys dekriminalizavimo ar panašių, pavadinkime, kontroversiškų projektų. Kaip Jūs įsivaizduojate tą balsų rinkimą, jei negalite kreiptis į dalį koalicijos partnerių? Tikėsitės opozicijos balsų?

– Man labai norėtųsi pradėti nuo valdančiosios koalicijos ir padaryti viską, kas įmanoma [kad jie palaikytų]. Partnerystė, be abejo, yra vertybiškesnis klausimas nei dekriminalizavimas, nes dėl dekriminalizavimo nematau nieko, kas krikščioniškam demokratui trukdytų ištiesti pagalbos ranką artimui savo, esančiam bėdoje.

2020 metais krikščionis demokratas Laurynas Kasčiūnas su kitu Seimo nariu Mykolu Majausku teikė pasiūlymą dekriminalizuoti narkotines medžiagas. Tas siūlymas yra itin panašus į mūsų dabar teikiamą projektą. Ten nebuvo tokio išskyrimo, ar tai lengvos, ar sunkios narkotinės medžiagos. Šitas atskyrimas buitinėje, visuomeninėje plotmėje šiek tiek aiškus, bet medicininėje – nelabai egzistuoja.

Tai čia yra klausimas. Jei iš tikrųjų būtų pažvelgta į reikalo esmę ir įsigilinta į tai, ką sako visi, ta pati teisėsauga, manau, nekiltų tokių klausimų. Esame viename laive. Dar kartą noriu pakviesti į šį nesudėtingą, pakankamai mažą klausimą pirmiausia pažiūrėti koalicijos partnerius.

Kiek opozicija galima džiaugtis ar pasitikėti? Aš žinau, kad Vakarų valstybėse toks vartymasis, kai bet kaip spaudomi mygtukai skirtingose stadijose ir neskaitoma partijos programa, būtų visiškai nesuprastas ir nepalaikomas. Ten net nueita iki tokio lygio, kad nėra garbinga frakcijų atstovams parlamento balsavimuose turėti skirtingas nuomones. Sėdi tol, kol susitari, kokia visgi yra frakcijos nuomonė tuo klausimu, ir jai iki galo atstovauji.

Lietuvoje kartais ir žurnalistai klausia „taigi opozicijos darbas yra oponuoti, ko jūs tikėjotės?“. Aš tai tikėjausi. Iš kai kurių modernesnių politikų, su kuriais jau dirbu kurį laiką ne tik Seime, bet esu dirbęs ir savivaldoje ar tiesiog seniai pažįstu, tikėjausi, kad jie savo rinkimų pažadus tesės. Bet pasirodo, kad taip neatsitiko.

– O Laisvės partija šiuo metu jaučiasi lygiaverte koalicijos partnere?

– Mes tikrai labai norime jaustis skrupulingi ir manau, kad tokie esame įgyvendindami koalicijos ar net ir Vyriausybės programą. Kalbant apie Vyriausybę, mūsų ministrai yra aktyvūs, jie neša darbus vieni pirmųjų – ar pažiūrėtume į inovacijų reformą <...>, ar pažiūrėtume į Susisiekimo arba Teisingumo ministerijas. <...>

Dėl to mes balsuojame gana vieningai ir pasisakome už bendrus klausimus, kurie koalicijai ir mums patiems atrodo svarbūs. Tai rodo mūsų veiklos kokybę ir frakcijos vidinę nuotaiką, kuri rodo, kad tikrai norima esminių pokyčių Lietuvoje.

Kitų frakcijų darbas yra jų reikalas. Daug apie tai šnekėti nenoriu.

– Paskutiniu metu dažnai kalbama apie chaosą valstybėje ir susiskaldymą visuomenėje. Jūs matote tai?

– Matau, kad yra labai nemažai įtampos visuomenėje ir tam tikro pavargimo. Situacija yra paradoksali. Žvelgiant iš liberalios demokratijos raidos, liberalų perspektyvos, yra įdomu pagalvoti. Liberalai pagal ideologiją yra tie žmonės, kurie labai laikosi principo – žmogaus teisių ir kitų.

Bet pandemijos akivaizdoje, natūralu, turime apsikarpyti kai kurias savo teises ir laisves. Per karantiną tai buvo labai jaučiama, bet [reikėjo] suprasti, kad tam tikri ribojimai, prisitaikymas prie situacijos yra labai svarbūs.

Tačiau tie žmonės, kurie nuolat kalbėjo, kad jie prisitaiko prie situacijos ar kad reikia žiūrėti į kontekstą, dabar tapo žmogaus teisių gynėjais – žmogaus teisės nesivakcinuoti, teisės nenaudoti galimybių paso ir pan. Apskritai manau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra šiek tiek apsivertusi situacija.

Per karantiną tai buvo labai jaučiama, bet [reikėjo] suprasti, kad tam tikri ribojimai, prisitaikymas prie situacijos yra labai svarbūs.

Man atrodo, kad reikia kuo greičiau grįžti į normalų pasaulį, normalią retoriką. Labai svarbu, kad valstybės politikai, be kitų savo tiesioginių pareigų spręsti žmonių problemas, sugebėtų suteikti žmonėms kuo daugiau vilties, kad tai pasibaigs ir kad mes grįšime į normalų gyvenimą, kad mes, be visų sunkių klausimų, kuriuos dabar svarstome, galime kaip valstybė judėti į priekį, daryti darbus, kurie arba nebuvo padaryti per 30 metų, arba kuriuos reikia daryti dabar, kad visi gyventume geriau.

Šito naratyvo nėra tiek daug. Labai norėčiau, kad jo būtų daugiau. Manau, kad tai padėtų bendrą nuotaiką pagerinti.

Tai, kad Lietuva ekonomiškai toliau turtingėja pakankamai sparčiai, matau ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Norisi, kad neliktų nepastebėta tai, kad mes tikrai pakankamai sparčiai žygiuojame ta prasme geryn. Tačiau kitus dalykus, žmonių pasitikėjimą vienų kitais <...> turėtume vystyti kartu su pandemijos ribojimų pabaiga.

– O pačiame Seime ginčai vis dar yra tik ideologiniai, tarkime, kairė prieš dešinę, ar jie jau tampa nukreipti į asmenybes?

– Seimas pagal apibrėžimą turi kalbėti ir ginčytis labai aršiai. Kuo aršiau Seimas ginčysis, tuo mažiau prie Seimo bus žmonių, kurie norės su Seimu pasiginčyti. Dėl tų visų diskusijų Seime – jų kultūros lygis yra toks, koks yra.

Nėra tokio didelio susipriešinimo Seime, koks buvo pačioje kadencijos pradžioje, kada pasikeitė galios balansas, atėjo daug naujų žmonių, buvo didelis nepasitikėjimas. Nueinantieji [tuomet] žiūrėjo, kad kiekvienas valdančiųjų gestas yra blogas, kai kurie valdantieji žiūrėjo, kad viską, kas padaryti prieš tai, reikia išmesti į šiukšlių dėžę. Tikrai buvo tokia nesantaikos atmosfera.

Nors viešojoje erdvėje per didinamąjį stiklą net ir skruzdėlės dydžio klausimai labai aiškiai matyti, aš matau, kad yra visos prielaidos didesnei santarvei atsirasti. Tos prielaidos yra tokios, kad teisėkūros procesas yra aprimęs, Seimas turi apie 30–40 proc. daugiau laiko nei praėjusioje kadencijoje svarstyti įstatymų projektus. Tai yra viena.

Nėra tokio didelio susipriešinimo Seime, koks buvo pačioje kadencijos pradžioje, kada pasikeitė galios balansas, atėjo daug naujų žmonių, buvo didelis nepasitikėjimas.

Opozicijos darbotvarkės klausimai yra ne tik įrašomi į jiems skirtas lentynėles, o pagal to paties įstatymo pakeitimą yra tiesiog įtraukiami į bet kurį Seimo posėdį. Tai reiškia, kad jei mes svarstome kokį nors kodekso pakeitimą, tai tiesiog opozicijos teikiami [su tuo susiję] projektai gali būti įtraukti šalia.

Anksčiau būdavo opozicijos darbotvarkių, kai tiesiog visi valdantieji išeidavo, opozicija sau pasidarydavo kažkokį šou, pasiūlydavo mažinti PVM šviežiai mėsai ir nusifilmavę grįždavo nieko nepešę namo. Dabar daroma taip, kad jie būtų įtraukti į kiek galima normalesnį sprendimų priėmimą parlamente.

Tokie dalykai yra svarbūs. Jie gali gerinti bendrą Seimo narių darbą ir jų tarpusavio santykius. O dėl diskusijų – ar jos dėl turinio, ar dėl asmeninių susipriešinimų – yra tikrai visko. Man šis darbas yra tikrai sudėtingas ta prasme, kad primena grįžimą į mokyklos laikus.

Klasiokų yra keturis kartus daugiau, bet tai yra tie patys žmonės, su kuriais, supratęs, kad vienas pats negali nieko padaryti, turi kalbėtis, juos įtikinėti, kol išeina koks nors rezultatas. O jis išeina dažniausiai nelabai greitai.

Interesus derinti yra tikrai sunku, bet tai vyksta tokioje šviesoje, kaip ir mūsų visuomenėje – kai kur yra ideologinių ginčų, o kai kur yra asmeniškumų. Bet kuo daugiau esi politikoje, tuo labiau supranti, kad neverta dėl ko nors įsižeisti.

– O ar atsirado per metus tokių Seimo narių, su kuriais prasilenkdami nesisveikinate?

– Manau, kad yra keletas Seimo narių, su kuriais kalbuosi labai mažai. Nors pastaruoju metu gal net ir su visais kalbuosi. Iki tokio lygio nesu su niekuo susipykęs.

– Anksčiau žiniasklaidoje Jūs sakėte, kad prezidentas save labiau nori matyti ne kaip bendradarbiaujantį asmenį, o kaip atsvarą Vyriausybei. Ką turėjote omenyje?

– Prezidentas, konstruodamas savo gerovės valstybės viziją, kuri buvo ir yra orientuota į vidaus politiką, neatsakė vis dar sau į klausimą, kokiu mastu jis nori toje vidaus politikoje veikti ir ką konkrečiai jis nori pasiekti. Tai matyti.

Buvę prezidentai, bent jau du pastarieji, turėjo labai aiškų užsienio politikos matymą, o formuoti užsienio politiką ir visaip kitaip dalyvauti jos veikime yra labai svarbi prezidento darbotvarkės dalis. Tada jie turėjo, mano supratimu, gana aiškius kriterijus, kada jie įsiterpia į vidaus politikos formavimą dėl ministrų skyrimo.

Dalia Grybauskaitė turėjo labai aiškų pasisakymą, kada ji vetuoja įstatymą ir grąžina Seimui, tai susiję su, sakykime, padidėjusia korupcijos rizika. Tai buvo jos esminis filtras. Buvo aiškios, pačių apsibrėžtos žaidimo taisyklės, prie jų visa kita didelė partinė demokratija prisitaikė ir jas suprato.

Aš dabar nesuprantu. Manau, kad ne aš vienas. Dėl to kyla tam tikrų sunkumų. Kodėl prezidentas per šią Seimo kadenciją buvo atskirai susitikęs su opozicinių frakcijų vadovais in corpore, bet kodėl ne su valdančiųjų?

Nors tikrai tikiuosi, kad mes ateisime į tokią situaciją, kur ir šitame bendradarbiavime santarvės bus daugiau, bet man atrodo, kad tai daugiausia yra prezidento ir jo komandos apsisprendimas, kada ir kokius vidaus politikos klausimus kokiais principais vadovaudamiesi jie nori vykdyti.

Šitas mostas visose srityse daryti gerovės valstybę arba sakyti, kad daro gerovės valstybę, bet realiai kai kurias temas prisidėti sprendžiant, kitas deleguoti Vyriausybei ar nedaryti kažko, yra per platus ir netikslus. Čia yra klimpstama.

– O koalicijoje aptarėte valdančiųjų santykius su prezidentu?

– Nuotaikos koalicijoje, kiek man tenka suprasti, yra gana panašios. Visų pirma, yra klausimas dėl konstitucinių galių ir vaidmens, kuris yra atliekamas. O taip pat dėl to <...> aiškumo, kokius tikslus ir ką norima pasiekti.

Yra visokiausių pamąstymų. Nemanau, kad tas bendradarbiavimas yra taip nutrūkęs, kaip kartais pasigirsta antraštėse. Bet akivaizdu, kad jis turėtų būti geresnis.

Prezidentas, konstruodamas savo gerovės valstybės viziją, kuri buvo ir yra orientuota į vidaus politiką, neatsakė vis dar sau į klausimą, kokiu mastu jis nori toje vidaus politikoje veikti ir ką konkrečiai jis nori pasiekti.

Kalbant apie būsimus rinkimus, artimiausi yra savivaldos rinkimai. Jau aišku, kad dabar Vilniui vadovaujantis Jūsų partijos atstovas Remigijus Šimašius nesieks trečios kadencijos. Kas bus Laisvės partijos kandidatu į Vilniaus merus? Gal Jūs pats?

– Mes ieškome kandidato, nėra nuspręsta, kas jis bus. Būsimo mero galios gali būti kitokios, nei yra dabar, dėl Konstitucijos pataisų ir dėl to, kad Savivaldos įstatymas bus keičiamas artimu metu ir nėra nuspręsta, kokios tos galios bus.

Natūralu, kad gali būti, jog tas meras turės kiek kitokias galias. Vis dėlto mes tikimės ir norime padaryti, kad mūsų sąraše, tiek kalbant apie kandidatą į merus, tiek kalbant apie tarybos narius, būtų ir žmonių, kurie nebūtinai anksčiau aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, bet galbūt turi patirties visuomeninėje veikloje, versle ar dar kur nors ir nori prisidėti prie miesto augimo.

Vyksta procesas. Kada tas procesas pasibaigs ir kaip jis atrodys, dabar pasakyti negaliu. Kviečiu tuos kandidatus atsiliepti.

– Taip pat kviečiate atsiliepti kandidatą į prezidentus?

– Kviečiame atsiliepti kandidatus į prezidentus. Kaip tai atrodys, pasakyti dar sunkiau, nes natūralu, kad po savivaldos rinkimų matysis tikslesnis politinis peizažas.

– Lietuvoje yra turbūt trys partijos, kurios yra liberalios arba bent jau pristato save kaip liberalias. Ar yra pakankamai vietos Lietuvoje veikti kelioms liberalioms partijoms?

– Nors esu baigęs politikos mokslus ir man labai patinka kartais mąstyti klasikinėmis ideologinėmis kategorijomis, visgi matau, kad jos kuo toliau, tuo labiau ne iki galo paaiškina, kas vyksta visuomenėje. Nors jau yra susigulėję, ką reiškia terminas „liberalas“, bet Laisvės partijos, man atrodo, jis iki galo nepaaiškina.

Nors liberalai yra ir Liberalų sąjūdis, ir mes, tarytum, esame liberalai, bet mūsų atveju, man atrodo, tai yra kažkas daugiau, kažkas šiek tiek kitoniško. Ta jaunoji karta, kuri auga, ta karta, kuri daugiausia už mus balsavo, nežinau, ar laiko save liberalais. Bet jie mus pasirinko.

Aiškinčiau taip, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau vietos vertybėms, kurios yra postmaterialios. Pamenu, kai atėjau 2011 metais, prieš tuometinius savivaldos rinkimus, į politiką ar šalia politikos, pradėjau savo veiklą, tada visiškai buitiniai klausimai vyravo visose politinėse partijose, kurios tuose rinkimuose dalyvavo.

Nors jau yra susigulėję, ką reiškia terminas „liberalas“, bet Laisvės partijos, man atrodo, jis iki galo nepaaiškina.

Dabar aš matau, kiek mes daug galime padaryti dėl medžių apsaugos Vilniuje, dėl kailinių žvėrelių fermų, dėl tos pačios partnerystės. Tai yra klausimai, kurie rūpi žmonėms, kurie savo labiau esminius, ekonominius klausimus jau, galbūt, yra susitvarkę, bet nori žiūrėti šiek tiek toliau nei jų nosies galiukas, nori rūpintis ir ekologija, ir taika, ir sugyvenimu vienų su kitais, jie nori kalbėti apie dalykus, kurie yra jiems svarbūs.

Tai čia nėra vien tik liberalizmas. Gal tai yra dalis liberalizmo, bet tai nėra vien tik liberalizmas. Tai yra toks genas, atrodo, kad Lietuvos visuomenė turi sėkmingų, apie ateitį galvojančių, savo sėkmę sukūrusių [žmonių] pavyzdžių. Labai norisi tokio atspindžio ir politikoje. Manau, kad vietos tam yra labai daug.

– O liberalių politinių jėgų jungimasis – įmanomas scenarijus?

– Nemanau. Puikiai matome, kaip tie patys elektoratai išsiskyrė. Tiesą sakant, iš visų dešinesnių parlamentinių jėgų, kurios dabar yra Seime, bent jau tyrimai rodo, kad kai kuriais klausimais Liberalų sąjūdžio rinkėjas tapo net konservatyvesnis už Tėvynės sąjungos statistinį rinkėją.

Tai parodo, kad yra tam tikrų takoskyrų, todėl nežinau, ar būtų tikslinga norėti, kad [partijos] vėl susieitų į kokį nors vieną darinį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt