„Esu iš Afganistano, iš šiaurinės Afganistano dalies“, – pokalbį pradeda Haji Akbaras Sulatani. Į Lietuvą su aštuonių mėnesių dukra ir besilaukiančia žmona bei kitais afganistaniečiais Haji atvyko rugpjūčio pabaigoje.
Tai buvo dalis Lietuvos ir partnerių gelbėjimo operacijos po to, kai valdžią Afganistane perėmė Talibanas.
Haji interviu LRT.lt – apie gyvenimą Afganistane valdžią perėmus Talibanui, gelbėjimo operaciją ir tūkstančius žmonių Kabulo oro uoste bei studijas ir ateitį Lietuvoje.
Pasikeitęs gyvenimas
„Prieš tai gyvenimas buvo gana geras: turėjome laisvę, demokratiją, gyvenimas vystėsi, nebuvome įstrigę, palaikėme ryšius su visu pasauliu, žmonės galėjo keliauti ir studijuoti užsienyje, mergaitės galėjo mokytis, siekti išsilavinimo, dirbti valstybiniame ar privačiajame sektoriuje. Mano gyvenimas taip pat buvo geras“, – interviu portalui LRT.lt pasakoja šiuo metu su šeima Lietuvoje gyvenantis Haji.
Jis bakalauro studijas baigė Indijoje, tada, 2017 metais, studijuoti magistro atvyko į Lietuvą. Apsigynęs magistro laipsnį, Lietuvoje liko baigti doktorantūros studijų „Vilnius Tech“ universitete. Dėl to, kad yra studentas Lietuvoje, Haji gavo galimybę palikti Afganistaną.
Iki Talibanui perimant valdžią, Haji šeima turėjo privatų verslą, jo žmona dirbo gydytoja: „Viskas buvo gerai. (...) O dabar pasikeitė viskas. Dabar nebegaliu sugrįžti, negaliu sugrąžinti savo šeimos. Mano žmona dirbo gydytoja, ji uždirbdavo nemažai pinigų, tačiau dabar nebegali grįžti ir dirbti. Situacija yra visiškai kitokia.“
Tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Nežinau, kaip atrodys ateitis tų žmonių, kurie liko Afganistane. Tačiau žinau, kad ta ateitis nebus gera. Visais aspektais viskas pasikeitė.
Anot Haji, anksčiau žmonės turėjo teises, galėjo tikėtis valstybės apsaugos, o dabar viskas pasikeitė – Talibanas turi visiškai kitokią ideologiją ir visiškai kitokį mentalitetą, pažymi afganistanietis.
„Jiems valdant, mes nebeturime savo prigimtinių teisių. Tai visiškai pakeitė mano gyvenimą, nežinau, kaip atrodys ateitis tų žmonių, kurie liko Afganistane. Tačiau žinau, kad ta ateitis nebus gera. Visais aspektais viskas pasikeitė. Nėra taip, kad kas nors pasikeitė 20 proc. Viskas pasikeitė 100 proc. – švietimo sistema, verslas, politika, kariuomenė. Viskas pasikeitė“, – teigia Haji.
Kritikuoja Afganistano valdžią
Atkreipiu dėmesį, kad mums, įvykius Afganistane stebėjusiems iš Lietuvos, Talibano valdžios perėmimas atrodė labai staigus.
„Taip, tai mus taip pat nustebino“, – sutinka Haji.
Liepos 10 dieną jis iš Lietuvos nuvyko į Afganistaną. Po mėnesio, rugpjūčio 15 dieną, Talibano kovotojai apsupo Kabulo miestą.
„Kai atvykau, viskas buvo gana normalu – buvo šiek tiek kovų, bet ne miestuose, o mažesnėse gyvenvietėse. Vėliau viskas pasikeitė. Buvome labai nustebę – kas vyksta, kas mūsų laukia? Staiga viskas prasidėjo nuo vienos gyvenvietės. Tada mes nežinojome, kad tai nutiks visoje šalyje, manėme, taip bus keliose gyvenvietėse. Tada viena gyvenvietė po kitos, viena po kitos – viskas sugriuvo“, – prisimena pašnekovas.
Jis kritikuoja ir tai, kad Afganistano prezidentas, Talibanui apsupus sostinę, paliko šalį. „Mūsų prezidentas nebuvo geras prezidentas, jis buvo melagis, jis pabėgo iš šalies ir paliko mus šioje situacijoje. Jis žinojo, kad taip gali nutikti. Jis ir kiti valdžios atstovai galvojo apie naudą sau“, – apgailestauja Haji.
„Jaučiau grėsmę, kad atsidursiu didelėje bėdoje“
Pasak jo, Afganistane yra daug išsilavinusių žmonių, kurie nenaudingi Talibanui, kadangi jo kovotojai interpretuoja religiją.
„Esu musulmonas. Mūsų religijoje nesakoma, kad turi susisprogdinti minioje žmonių. To nėra, tačiau šie žmonės tai daro. Dabar tai nuvedė į prezidento kritimą, politinių lyderių kritimą. Kariuomenė buvo viskuo aprūpinta – kaip viskas galėjo kristi per 11 dienų? Jie atidavė viską – ginklus, įrangą. Viską. Tai nėra kariuomenės kaltė, tai yra prezidento kaltė. Jis buvo melagis, jis pabėgo iš šalies“, – sako Haji.
Paklaustas, ar Afganistane jautė grėsmę, Haji nedaugžodžiauja: „Taip, žinoma.“
Afganistaniečiai baiminosi, ką darys Talibano kovotojai, kaip elgsis. Haji svarsto, kad patys Talibano kovotojai to nežinojo – jiems buvo pasakyta, kad, „radę užsieniečių ar netikinčių žmonių, darykite viską, ką norite“, tvirtina Haji.
Haji bijojo, nes yra doktorantas, besimokantis užsienyje, jo pasas išmargintas nuo kelionių, o vienas šeimos namas buvo atiduotas amerikiečiams, jie buvo jame apsistoję. Po kurio laiko šį namą užėmė Talibanas, apklausė Haji tėvą ir brolį.
„Aš jaučiau grėsmę, kad atsidursiu didelėje bėdoje“, – kalba afganistanietis.
Ilgas kelias iki Kabulo ir grėsmė kelyje
Supratęs, kad jam ir šeimai kyla grėsmė, Haji susisiekė su „Vilnius Tech“ universitetu. Pašnekovas džiaugiasi, kad darbo vadovas ir kiti darė viską, kad padėtų.
„Ypač padėjo mano vadovas Viktoras Gribniakas ir Arvydas Rimkus. Šie žmonės be galo padėjo, nuolat palaikė kontaktą: kokia šiuo metu situacija, kur eini, kada išvyksi į oro uostą? Šie žmonės yra herojai. Kai buvau blogoje situacijoje, paskambinau jiems, o jie nuramino: nebijok, surasime vietą, kur būsi saugus“, – pasakoja Haji, kelis kartus primindamas, kad būtina pabrėžti jam padėjusių žmonių vardus.
Tada vyras sužinojo, kad Lietuva planuoja evakuoti maždaug 200 afganistaniečių, o prie jų prisidėti gali ir jis. Tuo metu jis buvo šiaurinėje Afganistano dalyje – atvykti iki Kabulo oro uosto prireikė aštuonių valandų.
Kelyje buvo patikros postų, mūsų paklausė, kur vykstame. Atsakiau, kad į Kabulą, nes mano žmona serga. Ji apsimetė, tačiau, jei jie būtų patikrinę mano kišenes, būtų radę dokumentus ir supratę, kas mes esame.
„Pirmadienį man paskambino ir pasakė, kad turiu būti oro uoste. Tuo metu oro uoste buvo netvarka – milžiniškos minios žmonių, chaosas, o po kelių dienų įvyko sprogimas. Pasakiau: „Gerai, pasiimsiu šeimą, tačiau negaliu pasiekti Kabulo laiku, atvyksiu antradienį trečią valandą.“ Pasiėmiau žmoną, dukrą ir išvykome autobusu.
Kelyje buvo patikros postų, mūsų paklausė, kur vykstame. Atsakiau, kad į Kabulą, nes mano žmona serga. Ji apsimetė, tačiau, jei jie būtų patikrinę mano kišenes, būtų radę dokumentus ir supratę, kas mes esame“, – pasakoja Haji.
Atvykusi į Kabulą, Haji šeima iš karto važiavo į oro uostą. Ten pasitiko minios žmonių ir atšiaurus vėjas, į veidą pustantis dulkes. Bandydamas prasibrauti pro žmones, savo aštuonių mėnesių dukrą Haji laikė iškėlęs virš galvos. Aplink – dulkės ir stiprus vėjas.
„Anksčiau ar vėliau jie jų ateis“
Kabulo oro uoste, sako Haji, yra aštuoneri vartai, prie kiekvienų buvo susibūrę po 10–30 tūkst. žmonių.
„Man pasakė, prie kurių vartų jie evakuoja žmones. Kai pamačiau vartus, pagalvojau: „O Dieve, mus skiria 50 tūkst. žmonių. Kaip ten patekti?“ Juk visi nori ten patekti. Įsivaizduokite, mačiau žmonių, kurie laikė iškėlę savo kanadietiškus, britiškus pasus, darbo dokumentus.
Situacija buvo siaubinga. Su mumis buvo dar vienas draugas, jis stovėjo priekyje, už jo – mano žmona, o už jos buvau aš. Judėjome labai lėtai“, – pasakoja afganistanietis.
Susisiekti su lietuvių kariais taip pat buvo labai sudėtinga – telefono ryšys prastas, susikalbėti trukdė stiprus vėjas. Haji nerimavo ir dėl mažametės dukros.
„Kadangi vėjas buvo didžiulis ir pūtė tiesiai į veidą, baiminausi, kad ji gali įkvėpti dulkių, kad bus infekcija, baiminausi dėl galimų sprogimų. Aš labai bijojau. Vienu metu sakiau, kad mums nepavyks, kad nepasieksime tilto. Mano žmona verkė, sakė, kad nebenori eiti, nes tai neįmanoma – ji laukiasi, o žmonės iš visų pusių ją spaudė, ji negalėjo kvėpuoti. Mano draugas, ėjęs prieš ją, bandė po truputį stumti žmones.
Verkiau dėl savo šalies, buvau prislėgtas, tačiau jaučiau palengvėjimą.
Po keturių valandų mums pavyko pasiekti tiltą. Ant riešo buvau užsirašęs LTU, iškėliau ranką ir mojavau. Lietuviai pamatė ir pasikvietė mane. Tas tiltas, kurį turėjome pereiti, buvo labai nedidelis, tačiau ant jo stovėjo apie tūkstantis žmonių. Buvo neįmanoma pereiti. Iškėliau dukrą ir perdaviau ją kariams, tada praleidau žmoną, galiausiai pasiėmiau nedidelį krepšį ir perėjau pats“, – apie paskutinius žingsnius link lietuvių karių pasakoja Haji.
Pašnekovas atvirauja – perėjęs tiltą, skyrusį jį ir Lietuvos karius, jautė didžiulį palengvėjimą: „Verkiau dėl savo šalies, buvau prislėgtas, tačiau jaučiau palengvėjimą.“ Džiaugsmą temdė tik nerimas ir liūdesys dėl likusių artimųjų.
„Anksčiau ar vėliau jie jų ateis. Nežinau, kaip jiems padėti išvykti iš Afganistano“, – baiminasi Haji.
Ateitis – Lietuvoje
Paklaustas, kaip jaučiasi Lietuvoje, Haji atsako trumpai: „Kaip namuose.“ Tada priduria: „Taip, kaip namuose. Esu toks laimingas, kad mano šeima išgelbėta.“
Studijuodamas Lietuvoje Haji sau kartojo, kad, sugrįžęs į Afganistaną, bendradarbiaus su Lietuvos universitetais – į juos siųs afganistaniečius studentus, į Afganistaną pakvies profesorių iš Lietuvos: „Tačiau dabar visa tai pradingo. Nežinau, kas nutiks. Ši svajonė greičiausiai neišsipildys.“
Vis dėlto į ateitį Haji stengiasi žiūrėti optimistiškai: „Esu čia, mano žmona yra labai gera gydytoja, aš esu doktorantas. Tęsime gyvenimą čia, mano ateitis yra Lietuvoje. Yra gandų, kad žmonės iš Afganistano neliks Lietuvoje, tačiau aš ketverius metus praleidau Lietuvoje, metus iš jų gyvenau karantine, metus mokiausi Vokietijoje pagal „Erasmus“ programą. Kaip įmanoma, kad gyvensiu kur nors kitur?“
Šie žmonės, vertėjai, neleis savo gyvenimo gaudami pašalpas iš valstybės, taip nebus. Šie žmonės yra talentingi, jie dirbs, užsidirbs.
Afganistanietis sako, kad jaučiasi priimamas daugumos lietuvių, tačiau apgailestauja, jog „kai kurie nėra tokie laimingi mus matydami“.
„Tačiau jiems pasakysiu: nebijokite mūsų, esame žmonės, nenorime jums trukdyti, būsime geri Lietuvos piliečiai, jei gausime pilietybę. Šie žmonės, vertėjai, neleis savo gyvenimo gaudami pašalpas iš valstybės, taip nebus. Šie žmonės yra talentingi, jie dirbs, užsidirbs. Tiesiog jie yra blogoje padėtyje, tačiau galiausiai jie atsistos ant kojų, dirbs ir priklausys Lietuvos bendruomenei“, – šypteli Haji.
Haji su šeima planuoja išmokti lietuvių kalbą, o jo žmona nekantrauja grįžti dirbti gydytoja: „Kai gyvenau ir mokiausi Lietuvoje, buvau susižadėjęs, pasakodavau jai apie Lietuvą, ji norėjo aplankyti Lietuvą, tačiau tuo metu daug dirbo, tad negalėjo to padaryti. Kai čia atvykome, ji pasakė, kad Lietuvoje bus gerai, kad galėsime čia auginti vaikus.“
Afganistanietis pabrėžia – dabar, kai valdžią perėmė Talibanas, žmonės nebėra tikri, kokia situacija bus ateityje.
„Kas nutiko, kas už tai atsakingas, kas mums tai padarė? Mes to nesitikėjome, mes turėjome viską, mes buvome pasiekę beveik viską: žinias, demokratiją, galėjome išgerti kavos, leisti laiką su draugais. Kad ir ką darei, turėjai laisvę, nusikalstamumo lygis buvo žemas“, – sako Haji.
