Nors viltasi, kad iki 2020 metų visi tėvų globos neturintys vaikai gyvens šeimos aplinkoje, šiuo metu beveik pusantro tūkstančio vaikų gyvena institucijose (pusė jų – didelėse globos įstaigose). Specialistai pažymi, kad vaikų vystymuisi itin svarbi namų aplinka, o persikėlę iš globos įstaigų vaikai džiaugiasi galėdami bet kada pasidaryti arbatos ar nueiti į virtuvę.
2014 metais pradėta institucinės globos pertvarka. Buvo viliamasi, kad iki 2020 metų didelėse globos įstaigose vaikų nebeliks, o sausio pirmą dieną įsigaliojo įstatymas, kad didelėse globos institucijose gali būti teikiama tik trumpalaikė globa – iki trijų mėnesių, o vaikai turi būti perkelti į bendruomeninius globos namus. Vis dėlto šiuo metu dar yra 789 vaikai, gyvenantys didelėse institucijose.
Kaip LRT.lt informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), šiuo metu yra 6 tūkst. 416 globojami vaikai. Iš jų 4 tūkst. 478 vaikai globojami fizinių asmenų šeimose, 296 – šeimynose, 174 – globos centruose (pas budinčius globotojus). 1 tūkst. 468 globojami institucinėje globoje, 679 iš jų gyvena bendruomeniniuose globos namuose.
Sukurta šeimos aplinka
„Bendruomeniniai vaikų globos namai bet kokiu atveju yra geresnė forma. (...) Svarbu tai, kokia forma įgyvendinama vaikų gyvenimo, vystymosi ir buvimo su suaugusiaisiais forma. Tai daro didesnę įtaką jo raidai ir gyvenimui. Bendruomeniniuose globos namuose labiau orientuojamasi apie tai, kad žaidžiamas realus šeimos gyvenimas.
Kodėl sakau žaidžiamas? Nes vis tik ten į darbą ateina darbuotojai, kurie prižiūri, auklėja vaikus. Tai negali atstoti suaugusiojo, kuris gyvena namuose ir globoja arba yra įvaikinęs vaiką, nes jis eina į darbą, turi gyvenimiškų rūpesčių, išeina į motinystės, tėvystės ar kasmetines atostogas, darbuotojai keičiasi. Tiek prieraišumo, tiek vieno ar dviejų suaugusiųjų, giminystės ryšio vaikas nemato“, – portalui LRT.lt sako Globos centrų įveiklinimo projekto vadovė Rugilė Ladauskienė.
Ji pabrėžia, kad pagrindinis tikslas – kad vaikai gyventų šeimose. Tačiau ir kitose šalyse bendruomeniniai vaikų globos namai išlieka. Kaip aiškina R. Ladauskienė, šeimos vengia globoti, pavyzdžiui, paauglius ar vaikus, turinčius elgesio ar emocijų sutrikimų, todėl gali būti, kad jie ir užaugs bendruomeniniuose globos namuose.
Tačiau, priduria specialistė, tokie namai yra mažesni ir sukurti artimam socialiniam gyvenimui, šeimos aplinkai.
Naujos vaikų patirtys
Kiekvienam žmogui reikia artimo ryšio ir namų, kalbėdama apie pertvarkos svarbą pabrėžia vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. Anot jos, vaikai išskiria tokius savo namų ir institucijos skirtumus – džiaugiasi, kad turi savo vietos, mato, kad pienas yra laikomas šaldytuve, kad virtuvė yra šalia ir gali į ją įeiti, kad namų duris reikia užsirakinti.
„To didelėje įstaigoje jie neturėjo, o bendruomenėje rūbus tvarkosi patys. Kai gyvename namuose, mums net neatrodo, kad to reikia ar gali nebūti, o didelėje įstaigoje taip nėra. Vaikams duodavo paruoštą arbatą, tad jie nežino, ar ji su cukrumi ar be, nes arbatą visą laiką paduoda.
Čia vaikai mato pavyzdį ir patys aktyviai dalyvauja – arbatos laikas nėra tada, kai ją atneša, bet kada nori arba kada susitariame gerti, nėra nustatyto laiko, kad arbata geriama pusę keturių. Tai natūralus, realus gyvenimas. Žmogui, gyvenančiam bendruomenėje, net nesuprantami šie iššūkiai, jis su tuo niekada nesusidūrė“, – portalui LRT.lt sako E. Žiobienė.
„Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė pokyčius vaikų gyvenime persikrausčius iš institucijų mato iš arti, kadangi bendrauja su vaikais, gyvenančiais bendruomeniniuose namuose. Ji dalijasi, kad tokie vaikai džiaugiasi iš pažiūros paprastais dalykais.
„Kai jie persikelia į butą daugiabutyje, sako, kad tai labai geras jausmas, nes grįžti kaip namo – turi savo raktus, gali pasikviesti draugų, tai jau nebėra institucija, pastatas, kuriame gyvena daug vaikų. Tai yra namai, kuriuose gyveni kaip visi kiti. Tai – arčiausiai namų esantis variantas“, – LRT.lt pasakoja R. Dičpetrienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad persikėlimas į tokius namus yra labai svarbus momentas vaikų, o ypač – paauglių, gyvenime. Didelėse institucijose – ilgi koridoriai, daug vaikų, o bendruomenėse vaikai turi savo kambarį, pastovią gyvenamąją vietą, svetainę, gali turėti augintinių.
„Tai yra artimiausia tikriems namams, kas tokiomis sąlygomis įmanoma. Jei pažiūrėtume į situaciją prieš 10 metų ir dabar, manau, nuėjome milžinišką kelią nuo to, kas buvo. Nuo daugiau kaip 100 vaikų viename gargariniame pastate iki buto arba mažo namelio, kur vaikai gyvena kaip visi. Tai jiems labai svarbu“, – pabrėžia „Gelbėkit vaikus“ vadovė.
Pasak jos, kai vaikai turi savo erdvę, atsiranda ir daugiau motyvacijos tvarkytis, gaminti valgyti ar rūpintis kitais klausimais – juk tokia gyvenamoji vieta yra kaip namai.
Pagalbos dairosi kaimyninėse savivaldybėse
Didžiojoje daugumoje savivaldybių kokia nors forma dar veikia didžiosios institucijos – Lietuvoje tik 10 savivaldybių pilnai atsisakė didelių globos namų ir vaikus perkėlė į bendruomeninius namus, pastebi R. Ladauskienė.
„Tai yra pavyzdys visoms savivaldybėms, kad galima susitvarkyti“, – teigia ji.
Pasak pašnekovės, nerimą kelia tos savivaldybės, kuriose bendruomeninių namų nėra, – tokiais atvejais dairomasi į kaimynines savivaldybes ir prašoma jų pagalbos.
„Kaimynams tai nėra gerai, nes jie nori savo savivaldybės vaikus auginti. Tai nereiškia, kad šeima iš Vilniaus negali globoti vaiko iš, pavyzdžiui, Zarasų. Jei vaikui reikia šeimos, jie sistemoje mato, kad Vilniuje yra galinti priimti šeima, ir pradeda vystyti dialogą. Bet savivaldybės norėtų, kad visi savo namus pasiruoštų“, – pažymi R. Ladauskienė.
Kalbėdama apie priežastis, dėl kurių gali strigti pertvarka, Globos centrų įveiklinimo projekto vadovė svarsto, kad veikia daugybė faktorių.
„Visos savivaldybės yra persitvarkymo procese, tik vienoms tai pavyksta lėčiau, kitoms – greičiau. Gal kai kurie galvojo, kad, keičiantis valdžioms, nebebus taip aktyviai vykdoma pertvarka, vėliau ištiko karantinas, sulėtėjo statybos. Veikia daugybė faktorių – tai nebūtinai yra tyčinis stabdymas.
Prieš penkerius metus globos pertvarkoje pasipriešinimo tikrai buvo šimtą kartą daugiau. Dabar visi kaip ir supranta tą faktą, kad vaikas turi gyventi šeimoje“, – akcentuoja R. Ladauskienė.
Susiduria su priešiškumu
Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienės, pertvarka dar tęsiasi dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, ne visus vaikus laikinieji globotojai norėtų ar galėtų pasiimti į savo šeimą – lengviausiai šeimos priima 5–6 metų vaikus, dažniau baiminasi globoti kūdikius ar paauglius.
Jai antrina ir R. Dičpetrienė. Didžiausias iššūkis pertvarkai, mano ji, yra žmonių nenoras globoti vyresnius vaikus: „Jei vaikui 10 metų ir daugiau, jis turi nepaprastai nedaug šansų patekti pas globėjus, nes jis „per senas“. Tendencija tokia, kad tiek globoti, tiek įvaikinti nori kuo mažesnius vaikus. Kai sulauki tam tikro amžiaus, turi labai mažai šansų patekti į tikrą šeimą pas globėjus“.
Iššūkių greitesnei pertvarkai kelia ir kai kurių bendruomenių priešiškumas – bendruomenė sutiktų, kad pokyčiai ir bendruomeniniai namai reikalingi, tačiau „tik ne kaimyniniame name, toliau nuo mano namų“, pastebi E. Žiobienė.
„To geranoriškumo, priėmimo trūksta“, – teigia ji.
Savivaldybėms taip pat gali būti sudėtinga surasti tinkamus pastatus ilgalaikei nuomai, reikia suplanuoti, kiek vietų reikalinga. E. Žiobienė priduria, kad savivaldybė turi teikti ir kitas paslaugas, pavyzdžiui, krizių centrus, tad tai kelia iššūkių ir savivaldybių biudžetams. Brangiau kainuoja ir mažų šeimos aplinkų išlaikymas, pragyvenimo išlaidos.
Pasak pašnekovės, darbuotojai taip pat susiduria su pokyčiais: „Institucijos pastate yra atskirai virėjai, valytojai, kiti darbuotojai. O čia žmogus, kuris į šeimą ateina iš ryto, atlieka mamos ar tėčio pareigas – gamina valgyti, vaikus pakelia, prižiūri, rūbus sutvarko, namų darbus pažiūri.
Darbuotojas tampa žmogus orkestras, o tai gal ne kiekvienam darbuotojui patinka, keičiasi darbo pobūdis. Iššūkių yra be galo daug – ne visoms savivaldybėms pavyksta juos įveikti. Tie žmogiškieji, finansiniai resursai – ne paskutinėje vietoje“.
Tačiau E. Žiobienė akcentuoja – situacija keičiasi, jaučiamas geranoriškumas: „Nėra piktavalis sprendimas, kad nenorima keistis. Tai yra labiau iššūkių įveikimo klausimas ir išteklių skaičiavimas, paslaugų planavimas. (...) Manau, savivaldybės ilgainiui turėtų rasti sprendimus ir pereiti į šeimos aplinkos namus“.
„Gelbėkit vaikus“ vadovės teigimu, dabar tereikia tik laiko ir pastangų – nors baimių ir stereotipų dar daug, žmonių požiūris keičiasi, tad pradėsime pastebėti ir vyresnius vaikus.
Globos namai nėra saugiausia aplinka krizėje
Neretai išskiriamas ir budinčių globotojų poreikis. Anot R. Ladauskienės, kiekvienai savivaldybei reikėtų turėti bent du budinčius globotojus, kurie priimtų įvairaus amžiaus vaikus, taip pat turinčius specialiųjų sveikatos poreikių.
Šiuo metu Lietuvoje yra 223 budintys globotojai, tačiau kai kurios savivaldybės turi tik vieną arba nė vieno globotojo. Tai reiškia, kad jei ištinka krizė, o globotojas jau turi priėmęs vaikus, nebelieka daugiau vietų ir pagalbos reikia žvalgytis kaimyninėse savivaldybėse.
„Vaikui, esančiam krizėje, nėra pats geriausias interesas išvykti dar už 100 kilometrų iš gimtos vietos, kur jo visas pasaulis“, – tvirtina R. Ladauskienė.
Pasak jos, šiuo metu dvi savivaldybės neturi nė vieno budinčio globotojo, dar devyniose dirba po vieną globotoją. Tačiau sunkumų kyla ir tose savivaldybėse, kurios, iš pažiūros, turi pakankamai tokių darbuotojų.
„Didžiausi lūkesčiai – į namus pakviesti vaiką iki 10 metų, dar iki 12–13 metų, bet su paauglyste mes nubrėžiame brūkšnį, kad paauglių nepriimsime“, – apgailestauja Globos centrų įveiklinimo projekto vadovė.
Žinoma, priduria ji, kai kuriems paaugliams, jei šeimoje ilgą laiką buvo patiriami rizikos veiksniai, bendruomeniniai globos namai gali būti geresnė alternatyva: „Jei paauglys yra iš šeimos, kuri daugelį metų patyrė rizikos veiksnius, jis jau yra suformavęs gyvenimo stilių, moka savarankiškai gyventi, tad būti budinčio globotojo šeimoje nebėra pusiau suaugusio vaiko tikslas ir poreikis.
Kartais pritariame tai nuomonei, kad bendruomeniniai vaikų globos namai, jei dar vykdo palydimąją globos paslaugą, yra geresnė vaiko vystymosi ir gyvenimo vieta nei budinčio globotojo“, – kalba R. Ladauskienė, primindama, kad negalima absoliutinti visų patirčių, kadangi kiekviena situacija yra skirtinga.
Kol vieni budintys globotojai sutinka priimti tam tikro amžiaus vaikus, kiti nėra nurodę, kad vaikus gali priimti visą parą. Tokiais atvejais iš krizinės situacijos paimti vaikai, susidūrę su smurtu ar pavojumi sveikatai ar gyvybei, vežami į ligoninę ar globos namus. Tai nėra saugiausia aplinka krizinėje situacijoje, pažymi R. Ladauskienė.
Pertvarka perėjo į baigiamąjį etapą
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vaikų globos namų pertvarka jau perėjo į baigiamąjį etapą. Nuo 2020 m. gruodžio 31 d. likusiems be tėvų globos vaikams ir socialinę riziką patiriantiems vaikams socialinė globa (išskyrus trumpalaikę socialinę globą iki 3 mėnesių) negali būti teikiama vaikų socialinės globos namuose.
Globos namai, kuriems buvo skirtos tam tikros Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos ar finansuoti Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų, veiklą gali tęsti iki 2023 m. gruodžio 31 d.
„Tačiau ir šie vaikų globos namai steigiasi bendruomeninius vaikų globos namus, į kuriuos palaipsniui perkeliami vaikai“, – teigia ministerija.
Ministerijos atstovų teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra 223 budintys globotojai. Iš jų bet kuriuo paros metu priimti tėvų globos netekusius vaikus globoti gali 147.
Budinčių globotojų neturi Neringos ir Kalvarijos savivaldybės. Po vieną budintį globotoją yra Birštono, Lazdijų, Palangos, Šilutės, Kelmės, Radviliškio, Skuodo, Šilalės, Utenos savivaldybėse.
„Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad yra savivaldybių, kuriose labai trūksta budinčių globotojų, galinčių priimti bet kuriuo paros metu. Pastebima, kad kai kurios savivaldybės (Kupiškio, Šiaulių m.) turi daug parengtų, tačiau laisvų budinčių globotojų“, – pažymi ministerija.
Ministerijos atstovai taip pat antrina specialistams, kad vienas iššūkių – rasti globėjų šeimų, kurios norėtų globoti paauglius.
