Lietuvoje

2021.09.25 18:39

„Mama, kas gi manęs čia laukia?“ Translytė mergina nemato ateities Lietuvoje

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.09.25 18:39

„Mama, kas gi manęs čia laukia?“ – tokio klausimo iš užsienyje gyvenančios dukters sulaukia Kristina, dukrą paraginusi sugrįžti namo. Talentinga, Lietuvai galinti kurti mergina bijo grįžti ir čia jaučiasi nesaugi – translyčių žmonių lietuviai nepriima, interviu portalui LRT.lt sako Kristina.

Savo istorija apie translytės dukros priėmimą ir iššūkius Lietuvoje su portalu LRT.lt sutiko pasidalyti Kristina (siekiant apsaugoti duomenis, vardas pakeistas).

Ji taip pat yra viena iš LGBT bendruomenę ir jų šeimas vienijančios grupelės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje iniciatorių. „Atsirado daugiau žmonių, kurie yra tikintys, ir jiems rūpi šie klausimai. Grupelė taip ir susikūrė. Iniciatyva buvo ir iš pačių LGBT žmonių, ir iš manęs, kaip mamos“, – sako moteris.

Anot jos, dalyvavimas grupelės veikloje ir pokalbiai padėjo geriau pažinti LGBT žmones, suprasti ir išgirsti iššūkius, su kuriais jie susiduria.

Išgirsti žinią buvo sunku

Apie tai, kad yra translytė, Kristinos dukra tėvams pasakė būdama 20 metų. Tada šeimai buvo sunku priimti žinią, todėl mergina dar metus bandė gyventi taip, kaip visuomenė tradiciškai supranta vaikinus, susirado merginą.

„Nei aš, nei kiti šeimos nariai nesitikėjo, kad vienas iš vaikų gali būti kitoks. Kai jai buvo 20 metų ir atsiskleidė, tikrai buvo labai didelis šokas ir man, ir sutuoktiniui“, – pasakoja Kristina.

Moteris pabrėžia, kad, norėdami suprasti, turime daugiau žinoti apie translyčius: „Jie negali visą gyvenimą apsimetinėti ir būti kitu nei tuo, kuris žino, kas yra viduje. Tik vėliau supratau, kad tai buvo žmogaus traumavimas, bet mes irgi nieko nežinojome, žinių neturėjome, rėmėmės tik nuogirdomis, kad tokie žmonės yra, bet kad realiai egzistuoja, neįsivaizdavome“.

Kristina sako, tuo metu buvo sunku suprasti ir suvokti žinią – atrodė, dukra viduje gali būti tuo, kuo jaučiasi, tačiau išorėje turėtų „gyventi, kaip pridera“. Dabar ji pažymi – tai neįmanoma ir tokie pasiūlymai yra visiškai netinkami.

„Pradžia buvo labai sunki, buvo sunku priimti, o ir pačiam žmogui ir pasikeitimas, ir pasisakymas universitete, aprangos pakeitimas, perėjimas yra sudėtingas“, – prisimena Kristina.

Prisidengia krikščioniškomis vertybėmis ir smerkia

Šiuo metu Kristinos dukra gyvena užsienyje – Lietuvoje ji nesijautė saugi, nerimavo dėl neigiamo visuomenės požiūrio į translyčius žmones.

„Labai gaila, bet tokie žmonės čia jaučiasi tikrai nesaugiai, jie nemato ateities Lietuvoje, – LRT.lt sako Kristina, prisimindama Šeimų maršą, kuris deklaravo neva krikščioniškas vertybes. – Man gana keista, kad žmonės, kurie tarsi turėtų būti atviresni kitam, labiau orientuoti į kitą ir vadovautis krikščioniškos meilės principu, visiškai neturi empatijos ir nenori suprasti bei priimti, yra iš anksto nusistatę ir translyčius žmones mato kaip grėsmę.“

Anot Kristinos, translyčiams žmonėms gyvenimas yra be galo komplikuotas, savo noru tokio kelio tikrai niekas nesirinktų. „Norėtųsi, kad visuomenė ir valstybė palaikytų šiuos žmones. Deja, Lietuvoje tai labai lėtai vyksta“, – sako ji.

Labai gaila, bet tokie žmonės čia jaučiasi tikrai nesaugiai, jie nemato ateities Lietuvoje.

Moteris atvirauja ir pati asmeniškai susidurianti su neapykanta – skaudu, kai homofobiškais įrašais ar įžeidžiais komentarais dalijasi feisbuko draugai, kai tyčiojasi, pašiepia.

Mitai nepasitvirtino

Kalbėdama apie dukros priėmimą, Kristina sako perėjusi kelis etapus: iš pradžių – neigimą, tada – pyktį ir galiausiai – bandymą susitaikyti. Padėjo LGBT žmonių tėvų savitarpio pagalbos grupė, koordinuojama psichologės.

Tačiau pirmą kartą atvykti į grupelės susitikimą buvo sudėtinga – supo mitai, kad LGBT žmonės būna alkoholikų ar asocialių šeimų vaikai, tad jautė baimę.

„Nuėjusi pamačiau, kad visos mamos kaip tik labai inteligentiškos, užimančios aukštas pareigas, aukštą padėtį visuomenėje. Labai gerai pasijutau toje grupėje – niekas nevertė kalbėti, kiekvienas dalijosi savo patirtimi, ką nori pasakyti“, – pirmuosius apsilankymus atsimena Kristina.

Priimti dukrą padėjo ir Maltoje vykusi Europos LGBT asmenų tėvų konferencija, vykusi Jėzuitų vienuolyne. Ten Kristiną paveikė matyta besąlyginė tėvų meilė ir visiškas atvirumas savo vaikams. Jos manymu, Lietuvoje dar matome iš sovietmečio ar dar ankstesnių laikų atėjusias baimes dėl to, ką pagalvos aplinkiniai, – taip vaikas atsiduria nebe pirmoje vietoje.

Kristina sako Lietuvoje pastebinti nepagarbą kitokiam. Pavyzdžiui, išskiria ji, dar neseniai buvo stigmatizuojami neįgalieji, o tam tikrų stigmos apraiškų matome iki šiol.

„Mūsų visuomenė yra linkusi stigmatizuoti. Kai patenki į kitą aplinką, į Maltą, kuri yra katalikiška šalis, kai pamatai, kad ten yra absoliuti pagarba kitokiam žmogui – tokia tikra, o ne apsimestinė, nepriklausomai nuo to, ką veiki ir koks esi... Tai labai paveikė – norėtųsi, kad ir Lietuvoje taip būtų“, – svarsto moteris.

Savo vaikus priima ne visi

Nors iš pradžių buvo sunku, Kristinos šeima dukrą priėmė. Tačiau ne visiems tėvams tai pavyksta. Anksčiau interviu LRT.lt LGBT žmones bei jų artimuosius konsultuojanti psichologė Grytė Ruzgė sakė, kad būna situacijų, kai vaiko nepriimantys tėvai jį vežioja pas egzorcistus ar savomis praktikomis besiverčiančius psichiatrus Rusijoje.

Kristina sako žinanti atvejų, kai vaikai delsia atsiskleisti savo tėvams, nes bijo, kad jų nepriims, pasmerks. „Deja, turiu pastebėti, kad būtent tikinčiųjų bendruomenėje tėvams labai sunku priimti savo netradicinės orientacijos vaikus.

Esu kalbėjusi su tų šeimų vaikais, kaip jie bijo savo tėvų, kaip bijo atsiskleisti. Labai liūdna situacija. Turėtų būti priėmimas, o ne užsidarymas. Labai džiaugiuosi, kad vis dėlto yra Lietuvoje tokių kunigų, kaip Evaldas Darulis, Julius Sasnauskas, Eugenijus Puzynia, kurie bando tuos žmones pakviesti į Bažnyčią, kad jie nebijotų.

Manau, jie labai daug nuveikia, kad ir bendruomenėje liktų kuo mažiau homofobijos, kad bendruomenė labiau atsivertų, priimtų kitą, kitokį“, – sako moteris.

Ji pastebi ir tai, kad jaučiama stipri transfobija. Nors tai paneigta, gyvas mitas, kad translytiškumą galima išgydyti. Deja, Bažnyčioje tai dar labai gaju, sako Kristina, yra žmonių, kurie tiki, jog malda ar egzorcizmo seansai gali išgydyti homoseksualumą ar translytiškumą.

Esu kalbėjusi su tų šeimų vaikais, kaip jie bijo savo tėvų, kaip bijo atsiskleisti. Labai liūdna situacija.

„Kadangi internetas pilnas šarlatanizmų, tai ir tokia mintis aplankė, kad gal pas egzorcistą, gal tai trumpalaikis dalykas... Kai tu savo vaiką matei visai kitokį (bent jau aš taip įsivaizdavau), yra sudėtinga. Tam reikia laiko, atvirumo, daugiau kalbėtis, žiūrėti ir skaityti tikrą mokslinę literatūrą.

Yra gerų filmų, kurie atskleidžia šių žmonių, jų šeimų išgyvenimus. Reikėtų kaip nors bandyti pažvelgti iš visų pusių ir vėliau supranti – svarbiausia žmogus. Manau, tiems tėvams yra svarbiau jie patys, svarbiau, ką pagalvos kiti, kad pasmerks. Jie nenori priimti savo vaiko“, – kalba Kristina.

Besąlygiškai palaikančių nėra tiek daug

Kristina prisimena, kad ir vaikystėje dukra nesijautė savimi, kildavo įvairių iššūkių, buvo sunku pritapti, tad tris kartus pakeitė mokyklą. Dar sunkiau pasidarė paauglystėje, prasidėjus brendimui, kai kūnas pradėjo keistis į nepageidaujamą pusę.

Tada mama tokius vaiko jausmus aiškino paauglyste: „Matėsi, kad labai kenčia, kad kažkas vyksta, kažkas negerai. Labai nenorėdavo eiti į mokyklą – kartais leisdavau neiti, kartais liepdavau eiti. Vėliau sakė, kad būdavo tokių dienų, kai visą dieną prasivažinėdavo troleibusu.

Matėsi, kad žmogui negerai, bet galvojau, kad tai dėl paauglystės, kad tai praeis. Vis dėlto manau, kad taip negalima, dabar tai suprantu. Juk kitam vaikui ir paauglystė praeina daug lengviau, bet tuo metu negali to žinoti. Tik vėliau supratau ir atsekiau, kad savijauta buvo labai bloga.“

Situacija pasikeitė, kai dukra pradėjo vartoti hormonus ir vilkėti moteriškus rūbus, jaustis savimi. Vis dėlto Kristina apgailestauja, kad Lietuvoje būti savimi yra sudėtinga, todėl dažniausiai LGBT bendruomenei priklausantys žmonės išvyksta gyventi į užsienį, nes ten jaučiasi saugiau.

Ir Kristinos dukra jau kelerius metus gyvena ne Lietuvoje. „Kai šnekinu grįžti, tai sako „mama, kas gi manęs čia laukia?“. Mano dukra labai gabi, galėtų daug nuveikti Lietuvoje ir būtent tose srityse, kuriose kaip tik trūksta specialistų.

Tačiau besąlygiškai palaikančių nėra tiek daug. O dar ir nėra įteisinta hormonų terapija, nėra medicininės pagalbos“, – apgailestauja moteris.

Susidūrė ir su kaltinimais, ir su atstūmimu

Merginos draugai pokyčius priėmė – nėra nė vieno draugo, su kuriuo ji nebendrautų. Kristina svarsto, kad tie giminaičiai, kurie, atrodė, nesupras, dukrą priėmė labai gerai, akcentavo, kad žmogų reikia mylėti tokį, koks jis yra ir kokį jį Dievas sukūrė, o kai kuriems neva liberaliai nusiteikusiems kaip tik labai sunkiai sekėsi suprasti ir priimti. Nors ir tiesiai į akis nesako, bet vis tiek jauti nepriėmimą, pažymi Kristina.

Deja, Lietuvoje žmonės dar nėra visiškai pasiruošę.

„Kai buvo labai sunku, man buvo labai svarbu išsipasakoti draugėms. Tačiau tikrai ne visos iš pradžių priėmė. Po kurio laiko, kai viduje sutvirtėjau, kai susipažinau su kitomis mamomis, su kuriomis visada gali pasikalbėti, pasidalinti išgyvenimais, nuoskaudomis, buvo lengviau. Bet visiems aš neatsiskleidžiu. Deja, Lietuvoje žmonės dar nėra visiškai pasiruošę“, – išgyvenimais dalijasi Kristina.

Ji pripažįsta iš pradžių pasijutusi kalta – galvojo ką nors neteisingai padariusi, suklydusi. Geriau pasijausti nepadėjo ir aplinkinių požiūris – dėl vaiko tanslytiškumo dalis kaltina tėvus, galvoja, kad vaikas vaikystėje buvo išnaudotas ar nukentėjęs.

„Tai visiškai stereotipinis mąstymas, – pažymi Kristina. – Savo vaiko daug kartų klausiau, sakė, tikrai ne, niekada niekas nieko blogo nėra padaręs. Deja, dauguma žmonių galvoja, kad dėl translytiškumo kalti tėvai ar aplinka, kad kas nors turėjo nutikti vaikystėje. Tačiau mokslas įrodė, kad pokyčiai įvyksta dar motinos įsčiose.“

Anot Kristinos, pasaulyje apskritai vyrauja įvairovė, tik ne visi moka ją priimti: „Per radiją išgirdau, kad apie 10 proc. visuomenės yra kairiarankių. Beveik tiek pat žmonių yra ir LGBT asmenys. Įvairovė egzistuoja, tik mums labai patogu užmerkti akis, kaltinti ką nors – ar tėvus, ar mokytojus, ar pačius žmones, kad jie „nori tokie būti“.

Tie mitai yra gajūs, jie žmones stabdo ir pasipasakoti, ir atsiskleisti. Nesinori savęs skaudinti, eiti per tuos peilio ašmenis. Norisi tiesiog gyventi ramų, normalų gyvenimą“, – sako Kristina.

Pradėjus vartoti hormonus – daug džiaugsmo

Šiuo metu Lietuvoje nėra reglamentuota hormonų terapija, todėl dalis žmonių hormonų siunčiasi iš trečiųjų šalių. Kristina taip pat akcentuoja, kad, vartojant hormonus, būtina nuolatinė gydytojų priežiūra, nes hormonai ne tik gerina žmogaus savijautą, bet ir gali pakenkti sveikatai.

„Tikiuosi, kad vis dėlto bus patvirtinta pagalba, kaip kad ir mes visi gauname. Žinoma, bus ir šaukiančių, kad nenorime mokėti mokesčių, kad translyčiams žmonėms būtų kompensuojami hormonai ar lyties keitimo operacijos. Turi keistis žmonių požiūris.

Dauguma žmonių galvoja, kad dėl translytiškumo kalti tėvai ar aplinka, kad kas nors turėjo nutikti vaikystėje. Tačiau mokslas įrodė, kad pokyčiai įvyksta dar motinos įsčiose.

Man ir pačiai buvo sunku, aš išgyvenau sužinojusi, kad dukra vartoja hormonus, kad jie gali pakenkti sveikatai, bet vėliau suvokiau, kad geriau gyventi 10 metų trumpiau, bet būti laimingam, nei egzistuoti ir visą gyvenimą būti ne savimi.

Ne paslaptis, kad sovietiniais laikais šie žmonės buvo visuomenės paraštėse, prasigerdavo, nusižudydavo, vartodavo narkotikus... Manau, vis dėlto bet kuriuo atveju geriau šis būdas, kuris galbūt dar nėra pats geriausias, bet, deja, kito dar nėra, mokslas taip toli nepažengė“, – argumentuoja Kristina, sakydama, kad dukra, pradėjusi vartoti hormonus, jautėsi labai laiminga, o pokyčiai jai suteikė daug džiaugsmo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Ruduo
COVID-19 TRUMPAI