„Jei kas nors sako, kad „tokiems nėra vietos šioje žemėje“, tai aš, klausydamas tokių kalbų, matau Hitlerį ir absurdišką minią, kuri šaukia „šlovė Hitleriui“ ir džiaugiasi. Jų nuomone, žydams nebuvo vietos šioje žemėje. Gyvename 21 amžiuje, bet tas pyktis, su kuriuo sakoma, kad „šioje žemėje kam nors ne vieta“, yra visiškas genocidas“, – interviu portalui LRT.lt sako brolis Evaldas Darulis.
E. Darulis – Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas, bažnyčioje globojantis LGBT bendruomenę ir jų šeimas vienijančią grupelę.
Interviu portalui LRT.lt E. Darulis pažymi, kad homoseksualumas nėra nuodėmė, LGBT bendruomenė gali jaustis šeima, o Bažnyčia turi priimti visus.
„Neuždrausi žmogui jaustis šeima. Galiu pasakyti, kaip moko Bažnyčia arba kaip įsivaizduoja valstybė, bet to, kaip žmogus jaučiasi, neturiu teisės net ir reguliuoti“, – teigia pašnekovas.
Parapijos klebonas reaguoja ir į kunigų žodžius, nutaikytus prieš LGBT bendruomenę ar raginančius dalyvauti Šeimos gynimo marše.
„Negalime nukryžiuoti žmogaus vien dėl to, kad jis yra homoseksualus. Turime žmogų gerbti ir mylėti. Jei jo nemyli Bažnyčia, kas tada gali žmogų mylėti? Jėzus Kristus parodė meilę žmonėms iki mirties, jis paaukojo savo gyvybę – ne už šventuosius, už nuodėmingus. Už nuodėmingus – tokius kaip aš ir visi kiti, nes mes nesame nenuodėmingi“, – tvirtina E. Darulis.
Vis dėlto, pabrėžia jis, neturėtume apibendrinti visų kunigų žodžių – nuomonių yra įvairių, bet jos neišreiškia visos bendruomenės pozicijos.
– Pandemijos, karantino metu teko prisitaikyti prie įvairių apribojimų, pasitelkti išradingumą: pamaldos pradėtos transliuoti internetu, susitikimai rengiami įvairiose platformose, mišiose dalyvaujama neišlipant iš automobilio. Kaip pandemija paveikė Bažnyčią? Galbūt bendruomenė sustiprėjo, o nauji būdai padėjo pasiekti daugiau žmonių?
– Iš pradžių bendruomenėje buvo labai stipriai protestuojančių žmonių, kurie tarsi įžvelgė grėsmę ar sąmokslo teoriją, esą koronaviruso nėra, jie stebėjosi, kaip galima uždaryti bažnyčias, kaip galima į jas neiti. Vėliau, bėgant laikui, viskas kaip ir nurimo.
Kai buvo uždraustos viešos mišios, mes uždarėme bažnyčią ir mišias transliuodavome per sukurtą „YouTube“ kanalą ir parapijos feisbuko paskyroje. Jei žmogus norėdavo atlikti išpažintį ar priimti Komuniją, atvažiuodavo į bažnyčią ir to paprašydavo. Nebūdavo taip, kad lauke žmonės laukia, o mes išeiname Komunijos dalyti, – niekada negali žinoti, kiek žmonių susirinks ir lauke, nes tada sambūriai buvo draudžiami. Dabar labai populiarus „Zoom“, kitos platformos.
Minusai tokie, kad nematai gyvo žmogaus veido. Pliusai – lengviau planuoti laiką, nes nereikia niekur važiuoti. Žmonės, kurie gyvena užsienyje ir ruošiasi sakramentams, prisijungia nuotoliniu būdu. Bet aš tą dariau ir anksčiau: jei žmogus pasakydavo, kad negalės dalyvauti keliuose susitikimuose, nes, pavyzdžiui, dirba ir reikia važinėti į užsienį. Tokiais atvejais prieš mane sėdėdavo gyva auditorija ir būdavo kompiuteris.
Kai gyvenimas padiktuoja sąlygas, turi prie jų prisitaikyti.
Tad man tai nebuvo naujiena. Šiais metais rengiame kursą apie Bažnyčios mokymą ir sakramentus. Minusas toks, kad nematome gyvų veidų, bet yra ir pliusų – gali dalyvauti ne tik mūsų parapijos žmonės, prisijungia ir iš kitų Lietuvos miestų – Kretingos, Klaipėdos, prisijungia netgi iš Toronto Prisikėlimo lietuvių parapijos.
Tai didžiulis pliusas, nes turime platesnę auditoriją. Kai gyvenimas padiktuoja sąlygas, turi prie jų prisitaikyti. Žinoma, kažkiek padaugėjo nerimaujančių žmonių.
– Keitėsi priežastys, dėl kurių žmonės kreipiasi?
– Taip, žmonės pasakoja, kad jaučia vienatvę, kad jiems liūdna, nes nemato kitų žmonių. Bet tai labai individualu. Kiti įžvelgia galimybių, pasakoja, kad išpirko visus dviračius, lygumų slidžių nebėra, daugiau atsirado bėgiojančių žmonių...
Visada yra pliusų, ir reikia dėkoti Dievui, kad karo nėra. O jei solidarizuosimės ir būsime bendruomeniški, priimsime iššūkius – jų nereikia bijoti, nes jų visada būna.
– Koks šiuo metu buvo kunigo vaidmuo – sutelkti žmones, padėti atrasti ramybę ir stiprybę? Galbūt net nuraminti, nukreipti pagalbos ar suteikti informacijos pandemijos klausimais?
– Kunigo vaidmuo tam tikra prasme išliko toks, koks ir buvo. Taip, kaip gydytojai negalėjo nutraukti darbo, nes žmones reikia gydyti. Taip, kaip jūs, žurnalistai, negalėjote nutraukti darbo, nes žmones reikia informuoti, lygiai taip pat ir kunigai.
Negalėjome aukoti mišių su publika, su žmonėmis, todėl turėjome kalbėti prieš kamerą ir tai transliuoti. Man tai nėra problema, bet, manau, ne visiems tai priimtina, ne visi labai nori drąsiai prie kameros pasilikti ilgesniam laikui, nes ne kiekvienas tai gali. Bet tas buvo iššūkis, todėl reikėjo taip daryti.
– Jau kurį laiką netyla diskusijos apie žmogaus teises, susipriešinimą dėl Partnerystės įstatymo. Atrodo, ne visada girdime ir jaučiamės girdimi, dėl to šaukiame dar garsiau. Kaip jūs žvelgiate į šią situaciją? Mums trūksta empatijos, supratimo? Pandemija daro įtaką?
– Gali būti, kad ir dėl karantino žmonės jaučia įtampą. Tam tikra prasme tie dalykai, apie kuriuos Vyriausybė kalba, pavyzdžiui, partnerystė, daugumai žmonių yra naujiena. Nėra taip, kad dauguma žmonių įsiklauso.
Bažnyčia kalba ir privalo kalbėti apie Evangeliją, apie gyvenimą tiesoje, meilę žmogui, Bažnyčia turi mokėti jį priimti, kalbėti apie tai, kas yra krikščioniškosios vertybės, kokia yra krikščioniška moralė.
O Vyriausybė turi visišką teisę rūpintis žmonių saugumu valstybėje, išklausant kiekvieno žmogaus nuomonę, ji turi užtikrinti, kad kiekvienas žmogus turėtų lygias teises, galimybes. Tai yra žmogiška.
Kartais sunku suvokti, kodėl žmogus sako, kad „jiems ne vieta šioje žemėje“.
Kartais sunku suvokti, kodėl žmogus sako, kad „jiems ne vieta šioje žemėje“. Tada norėčiau užduoti klausimą ir taip sakančiam, ir visiems plojantiems: kaip gali kam nors būti ne vieta mūsų žemėje, Lietuvoje?
Vilniuje, kuriame yra daug religijų, daug tautų, žmonės sugyvena po vienu stogu. Ir ne tik Vilniuje – kituose miestuose ir miesteliuose. Esame daugiakultūrė valstybė. Lankydamasis Lietuvoje popiežius pabrėžė, kad tai ir yra gražu, jog sugebame sugyventi taikoje vieni su kitais.
Jei kas nors sako, kad kam nors nėra vietos šioje žemėje, tai aš, kaip Bažnyčios narys, sakau, kad visiems yra vietos. Netgi Bažnyčia skiria kapelionus kalintiesiems iki gyvos galvos, nes jų vieta irgi yra ši žemė. Manau, sąmoningų, mylinčių ir gerbiančių žmonių yra dauguma, tik jie gal ne visada į visa tai veliasi.
– Tuomet girdime tuos, kurie garsiau šaukia ir skleidžia neapykantos kalbą.
– Taip, jos yra daug ir dėl to skaudu. Norisi melstis už tai, kad Lietuvoje nebūtų psichologinio karo. Išklausyti galime kiekvieną žmogų, bet prisikabinti taip pat prie daug ko galime. Visą laiką lengviausia matyti kitų klaidas, bet būna ir taip, kad žmogus susigalvoja kitų klaidas.
Jei kas nors sako, kad „tokiems nėra vietos šioje žemėje“, tai aš, klausydamas tokių kalbų, matau Hitlerį ir absurdišką minią, kuri šaukia „Heil Hitler!“ („Šlovė Hitleriui!“, – LRT.lt) ir džiaugiasi. Jų nuomone, žydams nebuvo vietos šioje žemėje. Vyko ir daug daugiau genocidų. Gyvename 21 amžiuje, bet tas pyktis, su kuriuo sakoma, kad „šioje žemėje kam nors ne vieta“, yra visiškas genocidas.
Tai man primena ir Antrojo pasaulinio karo epizodus, žmonių tremtį, lietuvių tremtį į Sibirą, žydų tautos šaudymą. Man primena visa tai, nes tie, kurie tai darė, taip pat įsivaizdavo, kad kai kam nėra vietos šioje žemėje. Tai absurdas. Manau, mūsų, krikščionių, širdys ir nuomonė turi absoliučiai pasikeisti, turime sakyti, kad mes mylime tuos žmones, norime juos priimti, gerbti.
– Čia matome ir kai kurių kunigų pareiškimus. Prieš kurį laiką vienos parapijos mišiose LGBT priklausantys asmenys buvo vadinami susimokiusiais su šėtonu, iškrypėliais. Matėme ir kunigų raginimų vykti į Šeimos gynimo maršą, kurio organizatoriai kelia klausimų ir dėl antivalstybinės veiklos, kunigas Robertas Grigas ir pats kalbėdamas nuo scenos šiandienę situaciją prilygino nepriklausomybės kovoms. Kaip jūs jaučiatės tai stebėdamas?
– Nenorėčiau kalbėti apie pavienius žmones. Kai sakome „kunigų“, galime sakyti „Vyriausybės“ ar „įmonės“ – visur yra tie patys žmonės, jų yra labai įvairių. Kai kurie apie tai, kad homoseksualūs žmonės nėra šeima, gali kalbėti iš baimės, dėl tradicijos.
Gali būti, kad kiti kunigai pamato kokį nors įvaizdį. Pavyzdžiui, vyksta paradas, kuriame dalyvauja apsinuoginęs žmogus, turintis satanistinę simboliką. Tada tai asocijuojasi su kokiu nors negatyviu dalyku. Bet tai neišreiškia visuomenės.
Ne paslaptis, kad mūsų parapijoje yra LGBT grupelė. Jiems labai skaudu, kai jie įrašomi į kažkokį sąrašą, vadinami iškrypėliais, apsėstaisiais. Tie žmonės ateina į mūsų bažnyčią, skaito skaitinius, meldžiasi, gyvena nuostabų gyvenimą. Taip, kai kurie jų gyvena su antrąja puse. Nežinau, kaip jie gyvena, bet du žmonės tiesiog būna kartu.
Lygiai taip pat žinau daug kitų šeimų, kurios gyvena kartu, po vienu stogu, pavyzdžiui, du broliai ar dvi seserys. Nekalbame apie žmonių asmeninį, intymų gyvenimą – kalbame apie žmogų, kuris yra Žmogus iš didžiosios raidės, kuris yra sukurtas pagal Dievo panašumą ir paveikslą.
Negalime nukryžiuoti žmogaus vien dėl to, kad jis yra homoseksualus. Turime žmogų gerbti ir mylėti. Jei jo nemyli Bažnyčia, kas tada gali žmogų mylėti? Jėzus Kristus parodė meilę žmonėms iki mirties, jis paaukojo savo gyvybę – ne už šventuosius, už nuodėmingus. Už nuodėmingus – tokius kaip aš ir visi kiti, nes mes nesame nenuodėmingi.
Turime žmogų gerbti ir mylėti. Jei jo nemyli Bažnyčia, kas tada gali žmogų mylėti?
Bet kokiu atveju turime skleisti tiesą, gyventi pagal Bažnyčios mokymą, bet turime suvokti, kad po tuo pačiu kurpaliu negalime sukišti visų.
Kai pas mane išpažinties ir pokalbio ateina žmogus (jis gali būti heteroseksualus), pokalbio metu aš galėčiau įžvelgti, kiek jis yra šlykštus, iškrypęs ar dar koks nors. Bet jo atėjimas ir pokalbis su manimi arba noras gauti išrišimą man neparodo jo šlykštumo – jo drąsa parodo jo kelią į šventumą, jo norą išsivalyti.
Drąsa rodo dvasinį kilnumą – ne taip lengva prisiversti ateiti išpažinties, jei yra įvykę kas nors sunkaus. Tokį pavyzdį parodo Jėzus ir su Magdalena, ir su muitininku – galėtume vardyti ir vardyti.
– Minėjote, kad tol, kol nėra santykių ir intymumo, homoseksualumas nėra nuodėmė. Kas, jei tarp dviejų žmonių atsiranda intymumas?
– Bažnyčia homoseksualios prigimties nelaiko nuodėme, bet homoseksualius veiksmus laiko nuodėmingais.
Kai Bažnyčia kalba apie heteroseksualių santykių intymumą, Bažnyčios mokymas yra toks: žmonės lytinius santykius gali turėti tik po Santuokos sakramento. Nėra taip, kad kalbama apie homoseksualius žmones – kalbama absoliučiai apie visus žmones, kurie yra krikštyti, kurie yra Romos katalikai.
Nenoriu kalbėti apie tai, ar tai yra nuodėmė, ar ne, kadangi tai labai individuali pastoracija su kiekvienu žmogumi. Kai žmonės ateina pasikalbėti, turime neužmiršti, kad ne visa visuomenė, ne visi žmonės, gyvenantys kartu, yra priėmę Santuokos sakramentą. Nuodėmės ar ne nuodėmės suvokimas yra skirtingas.
Remiantis Bažnyčios mokymu, tai negalima. Bet žmogaus moralė yra labai įvairi, reikia analizuoti kiekvieną atvejį, kalbėti su žmonėmis. Tai yra labai jautri tema. Kai susitinku su žmonėmis, neklausinėju to. Tai kiekvieno žmogaus asmeninis sąžinės reikalas – jei žmogus yra praktikuojantis katalikas, jis išmano Bažnyčios mokymą.
Bet turime neužmiršti, kad ne visi žmonės yra praktikuojantys ir tikintys, yra ir tokių, kurie gyvena nekrikščioniškoje santuokoje, juk yra ir kitų religijų žmonių. Bet jų santuokos iš Dievo teisės ir Viešpaties malonės yra laiminamos.
Dievo meilė nėra išskaičiuota tam ar kitam.
Jei kalbėsiu apie Bažnyčios mokymą, yra viena, bet, jei manęs paklaustumėte, ar Dievas myli tuos žmones, atsakyčiau, kad Dievas myli visus nepriklausomai nuo to, ar žmonės turi intymių santykių, ar ne. Dievo meilė nėra išskaičiuota tam ar kitam.
Norėčiau užduoti klausimą. Įsivaizduokite, kartu gyvena du žmonės, tačiau pirmoji santuoka buvo nelaiminga – smurtavo, gėrė, mušė... Tada, pavyzdžiui, moteris su vaikais palieka vyrą, nes tai nėra pozityvu nei vaikams, nei jai pačiai, ir staiga atranda kitą žmogų, su kuriuo negali sudaryti santuokos, nors galbūt kartu su juo norėtų turėti vaikelį.
Pagal Bažnyčios mokymą tokia santuoka negalima, bet, jei pažiūriu iš šalies ne kaip kunigas, o kaip žmogus, jei matau tą porą, kuri kiekvieną sekmadienį yra bažnyčioje ir negali priimti Švenčiausiojo Sakramento... Aš į juos žiūriu kaip į žmones, kuriuos Dievas be galo myli. Jei Bažnyčia leistų, labai norėčiau suteikti jiems sakramentus – ir išpažintį, ir Komuniją.
– Kalbėdamas minėjote tam tikrą absoliutinimą. Dalies kunigų pozicija priimama kaip visos Bažnyčios, kaip visos bendruomenės. Taip atsiranda tokių priešpriešų – Bažnyčia daliai žmonių tarsi atsiduria vienoje pusėje, o žmogaus teisės – kitoje.
Bet juk štai matome, kaip kai kuriose labai krikščioniškose valstybėse partnerystė priimama be didesnių emocijų. O mes įžvelgiame grėsmę šeimai, tradicinėms vertybėms. Kaip jūs žvelgiate į šiuos klausimus – tai prieštarauja krikščioniškam mokymui, kelia grėsmę tradicinei šeimai?
– Pagal Konstituciją santuoka yra galima tarp vyro ir moters, o partneriai gali būti ir tiesiog pažįstami, draugai. Ten nėra kalbama, kad, kadangi esate partneriai, tai visaip kaip nuodėmiaukite. Kalbama apie teisinį santykių sutvarkymą. Nemanau, kad Bažnyčia galėtų prieštarauti žmonių teisinėms galimybėms.
Remiantis Bažnyčios mokymu, Santuokos sakramentas yra tarp vyro ir moters, o viena iš santuokos galiojimo priežasčių – sulaukti gyvybės tarp dviejų skirtingų lyčių asmenų. Nėra taip, kad homoseksualūs žmonės priims Santuokos sakramentą.
Bet, pavyzdžiui, praradę tėvelius, brolis su sese gyvena po vienu stogu – jie yra šeima. Mama, gyvenanti su dukra, arba tėtis su sūnumi taip pat yra šeima. Negali sakyti, kad, kadangi nėra antrosios pusės, vaikas jau nebe sūnus, o tarsi įvaikintas. Taip nėra.
Žinau, kad homoseksualios poros, kurios gyvena kartu, viduje vis tiek jausis kaip šeima, nepaisant to, kad nėra santuokos. Galime vadinti, kaip norime, bet nuo to niekas nepasikeis, kas išgyvenama jų širdyse.
Žinau, kad homoseksualios poros, kurios gyvena kartu, viduje vis tiek jausis kaip šeima, nepaisant to, kad nėra santuokos.
Lygiai taip pat, jei vyras ir moteris gyvena nepriėmę Santuokos sakramento arba civilinės santuokos, pagal Bažnyčią jie gyvena susimetę, nesusituokę, o pagal valstybę nėra laikomi šeima, nes nėra sudarę juridinio akto. O kaip jie jaučiasi? Jie jaučiasi šeima. Neuždrausi žmogui jaustis šeima. Galiu pasakyti, kaip moko Bažnyčia arba kaip įsivaizduoja valstybė, bet to, kaip žmogus jaučiasi, neturiu teisės net ir reguliuoti.
Tikrai labai tikiu, kad Lietuvoje reikėtų kalbėtis. Net ir tarp mūsų, brolių, nėra susipriešinimo. Buvo įvairių kalbų, vieni viešojoje erdvėje vienaip kalbėjo, kiti – kitaip, o paskui sėdame prie vieno stalo ir diskutuojame, mums yra įdomu, nes mūsų nemažai, mes kalbamės, vienas kitą gerbiame, mylime, nėra taip, kad paimame skydus, kalavijus ir kapojamės. Mes vieni kitus pažįstame ir žinome, kad esame labai skirtingi, su skirtingomis pažiūromis.
– Ir viskas nėra tik juoda ir balta, kaip kad dabar mėgstame dalyti į dvi dalis?
– Tai nėra juoda ir balta. Daug dalykų tiesiog egzistuoja – nėra taip, kad neegzistuoja žmonių gyvenimai, pasirinkimai, įvairovė... Jos yra labai daug, bet turime būti labai budrūs ir išmintingi, ypač tie, kurie esame viešojoje erdvėje, t. y. kunigai, valstybės vadovai, Seimo nariai... Šie žmonės matomi, yra tam tikri autoritetai.
Bet reikia bandyti rasti bendrą kalbą ir mokėti bendrauti, kalbėti su pagarba, be noro susidoroti, be smurto. Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą ir paveikslą, Dievas myli kiekvieną žmogų ir Bažnyčia turi mylėti kiekvieną žmogų. Žmogus negali būti piktžolė, rakštis... Jis yra žmogus.
Jei sakysiu, kad jūs tokie ar anokie, iškrypėliai, tai kas pas mane ateis kaip pas kunigą? Ateis tie, kurie man pritaria, kurie nesijaučia tų žmonių pusėje. Vadinasi, aš pasistatau sieną, o per ją žmogus jau niekada neperlips, aš tam žmogui jau nereikalingas – jam nereikia tokio kunigo, kurio požiūris į jį yra kaip ne į tokį.
Bet gal tas žmogus, keliantis klausimų, yra paauglys ant savižudybės slenksčio, gal jis turi begalinį poreikį atlikti išpažintį, eiti dvasiniu keliu, gal jis jaučiasi sutrikęs? Čia kalbu nebūtinai apie lytinę orientaciją – kalbu apie žmogų. Tada jį prarandame.
Jei sakysiu, kad jūs tokie ar anokie, iškrypėliai, tai kas pas mane ateis kaip pas kunigą? Ateis tie, kurie man pritaria, kurie nesijaučia tų žmonių pusėje.
Nesakau, kad reikia toleruoti blogį, – nereikia jo gražinti, apipinti gvazdikėliais. Netgi patys tėvai moko savo vaikus moralinių vertybių, jie nenori, kad vaikai elgtųsi bet kaip. Lygiai taip pat kunigas negali norėti, kad žmonės elgtųsi bet kaip. Turime neužmiršti – yra viešoji erdvė ir yra individuali konsultacija, kai pas tave ateina žmogus su iškeltais klausimais. Bet jei tavyje verda pyktis...
– Kalbėjote apie pastatytas sienas. Dėl minėtų kunigų pareiškimo arba atsitvėrimo tyla dalis tokias patirtis absoliutina ir pritaiko visai Bažnyčiai. Viešojoje erdvėje padaugėjo jaunų žmonių pareiškimų, kad nors ir yra tikintys, kunigų žodžiai juos paragino prašyti apostazės.
– Sakyčiau, tai yra labiau protestas. Jei prašo apostazės, gal nebuvo labai stipriai praktikuojantys katalikai.
– Kiti tai atskiria – sako, kad yra tikintys, bet nepritaria girdimai pozicijai.
– Bet tikintis žmogus gali nepriklausyti jokiai religinei organizacijai ar religijai. Šiuo atveju kalbame apie žmogų, krikštytą Romos katalikų bažnyčioje. Jei aš asmeniškai, tai noriu bėgti paskui tą avelę, palikęs 99, ir sakyti: „Būk geras ar gera ir pasilik, kalbėkimės, nes Bažnyčia yra labai įvairi, čia yra labai daug žmonių.“
Tie patys žmonės yra ir kunigai, ir Seimo nariai. Vyksta diskusija, bet juk nei vieni, nei kiti nenori blogo, jie yra tikri už tą savo tiesą, kurią sako. Bet sunkiausia tai, kad nemokame priimti įvairovės, nemokame susikalbėti. Nėra labai lengva susikalbėti, bet kartais matome išmintingų apraiškų, kai diskutuoja iš visiškai skirtingų barikadų pusių, bet kalba su pagarba vienas kitam ir taikiai išsako savo lūkesčius.
Taip buvo „Laisvės TV“ laidoje apie partnerystę, kurioje dalyvavo Tomas Vytautas Raskevičius, Vytautas Sinica ir Birutė Sabatauskaitė. Žiūri į šiuos kalbančius žmones ir dėl visko jauti ramybę, nes supranti, kad jie yra skirtingi, kad negali pritempti kokio nors suvokimo, bet kalbasi pagarbiai.
Kai pas mane su lūkesčiais ateina krikščionis, Romos katalikas, ir nori ko nors paklausti dėl šeimos kūrimo ar dėl šeimos gyvenimo, aš su juo kalbuosi vienaip. Bet jei kalbu su žmogumi, kuris nėra nė karto peržengęs bažnyčios slenksčio ir neplanuoja to daryti, tada aš jau kalbėsiu kitaip, nes negaliu jam primesti savo kurpalio. Žmogus turi laisva valia pasirinkti gyvenimą kartu su Bažnyčia.
Labai gerbiu ir myliu mūsų LGBT grupelę, bet lygiai taip pat man labai svarbios kitos grupelės – šeimų grupelė, motinos maldos, vyrų maldos grupė... Nėra taip, kad vienus mėgstu labiau, o kitus mažiau – visi labai svarbūs.
– Šiais klausimais tiek Bažnyčios mokymas, tiek popiežiaus žodžiai interpretuojami įvairiai – atrodo, kiekvienas juos supranta ir išgirsta taip, kaip norėtų, pagal savo vertybes. Kiek čia galime leistis į interpretacijas?
– Vieni interpretuoja, nes nori pabrėžti vieną nuomonę ir padaryti tos nuomonės burbulą, o kiti tempia į kitą pusę. Žmogus, turintis kritinę dvasią, išminties dvasią, pasidomės – pokalbiai ir straipsniai yra vieši, juos galima pasiskaityti. Bažnyčios mokyme ar popiežiaus kalboje daug ko neinterpretuosi.
– Norėčiau pasikalbėti ir apie jūsų globojamą LGBT savitarpio pagalbos grupelę. Su kokiomis problemomis ir sunkumais į grupelę ateina LGBT bendruomenės žmonės ar jų artimieji?
– Nuo tada, kai parapijoje įsikūrė mūsų grupelė, žmonių ateina nemažai. Įdomu tai, kad turinčiųjų stiprių ar ypatingų problemų toje grupelėje kaip ir nėra. Juos skaudina pyktis ant jų, nuolat girdimi žeminantys žodžiai.
Kai girdžiu tokius žodžius, man verkti norisi. Tai yra žiauru, baisu. Yra ir tokių, kurie ateina su problemomis ir sunkumais, bet paprastai nenori jungtis, nenori grupelėje viešintis.
Ateina jaunų žmonių, paauglių, kurie galbūt nesusivokia, yra ir vyresnių žmonių, kurie ateina pasikalbėti, būna, kad kas nors juos apšaukė, nesuprato. Yra tokių žmonių, kurie vien dėl to, kad yra homoseksualūs, iki mūsų grupelės atsiradimo nėjo išpažinties, nes manė, jog jiems negalima. Juk jie, kaip ir visi kiti žmonės, gali ateiti išpažinties, dvasinio pokalbio. Nėra taip, kad Bažnyčia draudžia ateiti.
Man jie yra brangūs ir vienas prarastas žmogus yra pralaimėtas. Negaliu taip neatsakingai žiūrėti.
Nustebino, kad yra šios bendruomenės ir aplinkos žmonių, kurie daug metų čia vaikšto, kad jie pagaliau atrado jei ne mūsų grupelę, tai mane kaip dvasininką, kuris gali būti kartu.
Visko gali būti gyvenime, niekada negalime niekinti, nes mes nežinome, ką prarandame. Sakėte, kad kai kurie išeina iš Bažnyčios. Man jie yra brangūs ir vienas prarastas žmogus yra pralaimėtas. Negaliu taip neatsakingai žiūrėti.
– Kaip suprantu, pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės prisijungia prie grupelės, yra noras pasikalbėti tiek su kitais, tiek su jumis, pasijusti bendruomenės dalimi.
– Taip, jie ateina pasikalbėti, išsisakyti, dalijasi straipsniais, diskutuoja apie dabartinius įvykius. Tada iš karto lengviau. Tai labai mąstanti, aktyvi išmintingų žmonių grupelė. Dabar virtualiai susitikinėjame, bet vis tiek smagu.
– Ateina ir LGBT bendruomenei priklausančių žmonių, ir jų artimųjų?
– Būna, kad ateina dėl tėvų, užduoda klausimų, ar atskleisti, ar pasakyti, baiminasi, ar tėvai priims. Bažnyčia sako, kad tėvai negali išsižadėti savo vaiko, jei jis yra kitoks. Tėvai turi gerbti, mylėti, priimti. Didžiajai daliai yra nelengva, labai sunku. Bet patirtys yra labai individualios.
Mes, kaip visuomenė, kaip krikščionys, turime išmokti pažvelgti į kiekvieną žmogų su pagarba, su meile, atjauta. Tokį pavyzdį mums parodė Jėzus Kristus.
