Translyčių vaikų bei paauglių patirtys yra tema, kuria Lietuvoje dar nedrįstame garsiai kalbėti. Translyčiams vaikams bei paaugliams padedančios ekspertės pastebi, kad dalis tėvų yra supratingi, tačiau kiti savo vaikus vežioja pas egzorcistus ar savo praktikomis besiverčiančius psichiatrus Rusijoje. Anot jų, tokios praktikos yra žalingos, o tai, kad nėra pagalbos sistemos, kelia realią grėsmę vaikų sveikatai.
Šiuo metu Lietuvoje lyties keitimo operacijos negalimos, tad jos paprastai atliekamos užsienyje. Vis dėlto, ir chirurginiu būdu pasikeitus lytį, privalu kreiptis į teismą, kad lyties pakeitimas būtų pripažintas ir asmens tapatybės dokumentuose.
Dėl tokios situacijos esame pralaimėję bylų ir Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Dar 2007 metais EŽTT įpareigojo Lietuvą atlyginti ieškovui žalą ir įpareigojo per tris mėnesius priimti lyties pakeitimo įstatymą arba padengti užsienyje patirtas 40 tūkst. eurų lyties keitimo išlaidas.
Lietuvoje taip pat nereglamentuotos kitos pagalbos formos, pavyzdžiui, hormonų terapija ar vadinamieji brendimo blokatoriai, kurie kai kuriose šalyse skiriami kaip hormonai, stabdantys brendimą.
Vaikus vežioja pas egzorcistus, į Rusiją
2020 metais startavo Lietuvos gėjų lygos (LGL) emocinės paramos platforma LGBT vaikams ir paaugliams. Organizacijos komunikacijos vadovė Eglė Kuktoraitė pasakoja, kad šiuo metu platformos savanoriai pastebi itin neraminančių translyčių vaikų bei jų šeimos narių pagalbos prašymų, kuriuose jaučiamos ir suicidinės mintys.
Anot E. Kuktoraitės, suaugę translyčiai žmonės taip pat patiria įvairių emocinių sunkumų, tačiau vieni labiausiai krizinių laikotarpių – brendimas ir paauglystė. Kiekvienam vaikui yra sunku priimti kūne vykstančius pokyčius, o translyčiui vaikui tai yra itin traumuojanti patirtis, tvirtina LGL komunikacijos vadovė.
Psichologė Grytė Ruzgė konsultuoja LGBT žmones bei jų artimuosius, taip pat – translyčius paauglius ir jų tėvus. Jei tėvai palaiko, pasakoja ji, vaikams taip pat lengviau save priimti, tačiau būna situacijų, kai vaiko nepriimantys tėvai, pavyzdžiui, jį vežioja pas egzorcistus ar savomis praktikomis besiverčiančius psichiatrus Rusijoje.
Tokios praktikos žalojančios, neduoda tėvų norimų rezultatų ir tik pakenkia, priduria G. Ruzgė.
Savižudybės rizika – iki 13 kartų didesnė
Teiginiams, kad konvencinių normų neatitinkanti lyties tapatybė išlieka apipinta mitų, baimių bei klaidingų įsitikinimų, pritaria ir „Romuvos klinikos“ vaikų bei paauglių psichiatrė Eglė Žilinskienė. Anot jos, vaikai ir paaugliai dažnai nedrįsta garsiai kalbėti apie savo lyties suvokimą, baiminasi ieškoti savo tapatybės, nerimaudami susilaukti patyčių ir neigiamos aplinkinių reakcijos.
„Paauglio atsiskleidimas apie savo translytiškumą tėvams dažniausiai yra sunkus etapas abiem pusėms. (...) Vis dažniau pastebiu, kad translyčių paauglių tėvai nori suprasti, kas vyksta su jų vaiku, ieško atsakymų, pagalbos, o tai labai džiugina.
Galima suprasti tėvų baimę ir nerimą, sužinojus apie kitokią vaiko lytinę tapatybę, – jokie tėvai nelinki savo vaikams aplinkinių pažeminimo už tai, kuo jie jaučiasi iš tikrųjų“, – portalui LRT.lt tvirtina E. Žilinskienė.
Psichiatrės teigimu, artimiausios aplinkos palaikymas neabejotinai stiprina translyčio žmogaus savivertę, mažina depresijos bei savižudybės riziką. Vis dėlto kai kurios patirtys – žymiai skausmingesnės, o ilgainiui slėpimasis ir tylėjimas gali komplikuotis įvairiomis gretutinėmis problemomis – socialine fobija, nerimo sutrikimais, depresija ar didesne savižudybės rizika.
Amerikos psichiatrų asociacijos duomenimis, savižudybės rizika šios grupės asmenims yra iki 13 kartų didesnė.
E. Žilinskienė
„Dėl gėdos, kaltės jausmo, žemos savivertės, nevisavertiškumo jausmo ar patyčių translyčiams paaugliams kelis kartus dažniau nei jų bendraamžiams pasireiškia depresija, nerimo sutrikimai.
Amerikos psichiatrų asociacijos duomenimis, savižudybės rizika šios grupės asmenims yra iki 13 kartų didesnė – net trečdalis translyčių asmenų per pastaruosius 12 mėnesių yra rimtai svarstę apie savižudybę“, – pabrėžia E. Žilinskienė.
Dar viena kliūtis, teigia ji, – sveikatos sektoriaus paslaugos. Pasak psichiatrės, translytiškumas yra medicininė būklė, kai, smegenims siunčiant signalus į kūną, lyties suvokimas smegenyse nesutampa su lyties išraiška kūne.
Tam, kad translyčiai paaugliai geriau jaustųsi, jiems reikalinga kompleksinė specialistų pagalba, didžioji jos dalis Lietuvoje yra mokama, o nedaugelis specialistų specializuojasi šioje srityje, jų sunku rasti, vardija pašnekovė.
Kada vaikai suvokia savo tapatybę?
Psichologės G. Ruzgės teigimu, savo lytinę tapatybę daugelis vaikų supranta gana anksti – būdami 4–5 metų, tad teiginiai, kad translytiškumą vaikui „kažkas įdiegė“, nėra teisingi. Dalis translyčių žmonių susiduria ir su lyties disforija – jaučia didelį diskomfortą ir išgyvena sunkius jausmus dėl savo biologinės lyties, su ja nesitapatina.
„Kartais tėvai reaguoja bausdami, drausdami ir kritikuodami vaiką, bet tada jam dar sunkiau, jis gali užsidaryti savyje. Kartais vaikai net nekalba apie tai, nes jie labai jautrūs savo aplinkai, jaučia, ką tėvai pasakytų“, – svarsto psichologė.
Kaip priduria E. Žilinskienė, paprastai 19–24 mėnesių vaikai pradeda žaisti žaidimus pagal kultūrinius lyčių stereotipus. 2–3 metų vaikas geba įvardyti žmogaus lytį, remdamasis jo išorinėmis savybėmis bei išvaizda, o 5–6 metų vaikai ima suvokti lyties pastovumą ir išmoksta savo aplinkoje būdingų lyties skirtumų.
Psichiatrė aiškina, kad 6–11 metų vaikai paprastai dar stipriau ima tyrinėti lyčių skirtumus, vystosi vis aiškesnis lyties tapatybės suvokimas. Sulaukus maždaug 12 metų, prasidėjus lytiniam brendimui ir paauglystei, vystosi asmens tapatybė plačiausia prasme, apimant visas biologines, psichologines ir socialines sferas, komentuoja E. Žilinskienė.
„Tai sudėtingas procesas, jis tęsiasi ir ankstyvajame suaugusio asmens amžiuje, o tam tikru lygiu neabejotinai vyksta visą mūsų gyvenimą. Savo lytinės tapatybės suvokimas paprastai įsitvirtina paauglystėje.
Translyčiams paaugliams būtent šiuo periodu kyla daugiausia iššūkių, kadangi, brendimo metu vystantis antriniams lytiniams požymiams, kūnas ima keistis ne taip, kaip jį suvokia paauglio smegenys. Tai – kritinis momentas, kai gali išryškėti vadinamosios lyties disforijos požymiai“, – pasakoja E. Žilinskienė.
Grėsmės dėl nelegaliai gaunamų paslaugų
Šiuo metu Lietuvoje nėra reglamentuota hormonų terapija. Vis dėlto tai nereiškia, kad ji nevyksta, pabrėžia E. Kuktoraitė. Ji pasakoja, kad kai kurie gydytojai vis vien paskiria tokių hormonų, o dalis žmonių hormonų siunčiasi iš trečiųjų šalių.
Tačiau tokia situacija kelia didelę grėsmę žmogaus sveikatai – hormonų vartojimą turėtų sureguliuoti kelių sričių gydytojai, tačiau, kadangi tokia terapija Lietuvoje nereglamentuota, žmonės sprendimo imasi patys, svarsto E. Kuktoraitė.
„Ši sritis problemiška – visi apsimeta, kad problema neegzistuoja, bet ji yra“, – pažymi pašnekovė.
Psichologė G. Ruzgė sutinka, kad turėtų būti numatyta galimybė pasinaudoti visomis paslaugomis, tačiau jos turėtų būti taikomos individualiai, bendradarbiaujant specialistams ir šeimai.
„Yra tokia baimė, kad, jei leisi, tai visi pradės keistis lytį. Bet tokios baimės nepagrįstos, o tai, kad nėra sistemos, sukuria labai didelių problemų. Kam labai reikia, tas paslaugas gauna nelegaliai arba pusiau legaliai.
Ši sritis problemiška – visi apsimeta, kad problema neegzistuoja, bet ji yra.
E. Kuktoraitė
Manau, kiekvienas translytis žmogus turėtų gauti legalias, aiškiai reglamentuotas paslaugas ir informaciją iš specialistų, o ne susirankioti ją iš kitų žmonių patirčių. Praktikos, kai translyčiai asmenys patys sau pasiskiria hormonų terapiją, yra pavojingos“, – akcentuoja psichologė ir priduria, kad, neegzistuojant pagalbos sistemai, translyčiai vaikai paliekami visuomenės paraštėse.
Čia E. Žilinskienė pabrėžia, kad translyčiams vaikams ir paaugliams reikalinga kompleksinė įvairių sričių specialistų ir gydytojų pagalba. Pirmiausia – endokrinologų, ginekologų, vidaus ligų gydytojų, psichologų ir tik įtariant gretutinių emocijų, nuotaikos, elgesio sutrikimų – psichiatrų.
„Tokia pagalba translyčiams vaikams ir paaugliams turėtų būti prieinama nemokamai, kartu valstybiniu mastu aktyviai ir sistemiškai dirbant prie patyčių translyčių žmonių atžvilgiu mažinimo. Žeminantis požiūris šiai jautriai visuomenės grupei yra itin žalojantis ir turi labai neigiamų pasekmių jų sveikatai“, – atkreipia dėmesį psichiatrė.
Grėsmė sveikatai ar pagalba?
Lietuvoje nereglamentuoti ir vadinamieji brendimo blokatoriai, kurie kai kuriose šalyse skiriami kaip hormonai, stabdantys brendimą. Jų tikslas – suteikti translyčiams vaikams galimybę nepatirti didesnių kūno pokyčių ir skirti daugiau laiko nuspręsti, ar pradėti hormonų keitimo terapiją, ar jie norės operacijos, kad pasikeistų lytį.
Lietuvoje šia tema dar nekalbame, o užsienyje verda diskusijos. Šių hormonų kritikai tvirtina, kad dar yra per mažai duomenų, kaip jie paveiks vaikų sveikatą, ir atkreipia dėmesį į šalutinį poveikį: manoma, kad hormonai gali pakenkti vaisingumui, kaulų tankiui, įvardijami ir kiti šalutiniai simptomai.
Kaip rašė „The Economist“, 2018 metais Melburno universiteto tyrėjai jų naudą įvardijo kaip „žemos kokybės“. Britų teisėjai taip pat konstatavo, kad vargu, ar vaikai sąmoningai sutiko vartoti šiuos hormonus.
Anot leidinio, taip pat trūksta įrodymų, kad hormonai vaikams padeda ir sumažina lyties disforiją. Straipsnyje cituojami tyrimai tvirtina, kad maždaug 80 proc. atvejų, kai vaikai gali save laisvai išreikšti, tačiau nekeičia savo aprangos ar įvardžių (ji arba jis), suaugę susitaiko su savo biologine lytimi.
Kitokia situacija, kai vaikai vartoja brendimo blokatorius, – su savo biologine lytimi užaugę susitaiko tik 2–4 proc. vaikų, vartojusių šiuos hormonus.
Kelios JAV valstijos svarsto apie jų uždraudimą, o Didžiosios Britanijos teismai sulaukia skundų, kad klinikos per daug laisvai vaikams paskiria brendimo blokatorius. Tarp pareiškėjų – ir suaugę žmonės, dabar besigailintys, kad vaikystėje jiems buvo paskirti hormonai, rašė „The Economist“.
Tačiau brendimo blokatorių šalininkai sako, kad šie hormonai yra gana konservatyvi priemonė, leidžianti neskubėti ir iš karto nesiimti hormonų keitimo terapijos ar operacijos. Pažymima ir tai, kad hormonai turėtų būti skiriami individualiais atvejais ir gali padėti išvengti depresijos, sumažinti savižudybių mastus.
Pasak E. Kuktoraitės, nors Lietuvoje tokios galimybės nėra, sprendimas dėl šių hormonų taikymo turėtų būti priimtas remiantis konkrečia situacija. Tokiu atveju, kai, matydamas kūno pokyčius, vaikas kalba apie savižudybę, šie hormonai būtų vienas iš sprendimo būdų.
„Taip, endokrininė sistema yra jautri, aišku, tai gali ateityje atsiliepti. (...) Kita vertus, emocinė sveikata yra lygiai taip pat svarbi“, – akcentuoja E. Kuktoraitė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į translyčių žmonių emocinę sveikatą – apklausos rodo, kad per pastaruosius 12 mėnesių 54 proc. translyčių jaunuolių rimtai galvojo apie savižudybę. Tokia situacija susidaro dėl neigiamos visuomenės reakcijos – vykstant ideologiniams karams ir žmonėms išsiliejant socialiniuose tinkluose, nepagalvojama, kaip užgaulūs komentarai gali paveikti, pavyzdžiui, trylikametį, teigia E. Kuktoraitė.
Traumuojančios vaikų patirtys
Kaip sako pašnekovės, itin svarbi artimųjų reakcija. Pasak G. Ruzgės, norint vaiko nežaloti, reikėtų siekti priimti vaiko tapatybę, negėdinti ir nesmerkti. Leidimas save išreikšti taip pat nesukuria pasipriešinimo – ką nors draudžiant, kyla noras priešintis ir nebelieka erdvės paieškoms, teigia psichologė.
Pavyzdžiui, išskiria ji, vaikas gali turėti daug neatsakytų klausimų, į juos atsakymų galima ieškoti kartu, bet, draudžiant save išreikšti, viskas pavirsta į kovą, kurioje nėra erdvės paieškoms.
Jei vaiko jausmus priimsime pagarbiai, viskas eis natūralia eiga, o draudimai ir prievarta neprives prie ko nors gero.
G. Ruzgė
Kartais tokiais atvejais tėvai ginasi, kad vaiko jaučiamas diskomfortas būnant vienos ar kitos lyties – tik fazė, ji praeis. Psichologė sutinka, kad lyties tapatybė yra sudėtingas reiškinys, ji nebūtinai fiksuota, kartais gali kisti, tačiau itin svarbu į vaiko jausmus žiūrėti pagarbiai.
„Vaikas yra žmogus su savo išgyvenimais, o jo išgyvenimai yra svarbūs. Labai svarbu koncentruotis į tai, kaip yra dabar, o ne spėlioti, ar vaikas išaugs, ar neišaugs. Jei vaiko jausmus priimsime pagarbiai, viskas eis natūralia eiga, o draudimai ir prievarta neprives prie ko nors gero“, – pabrėžia G. Ruzgė.
Konsultuodama suaugusius translyčius žmones, psichologė girdi tokių patirčių, kai šeimose vykdavo konfliktai, nes, pavyzdžiui, vaikas nenorėdavo rengtis suknele. Tokie nutikimai traumuoja – neįtikinsite savo vaiko, kad jo tapatybė tokia, kokia norėtumėte, kad ji būtų, tvirtina pašnekovė.
Kaip padėti vaikui?
Jai antrina ir psichiatrė E. Žilinskienė. Jos teigimu, vaiko ar paauglio atsiskleidimas apie kitokią lytinę tapatybę, negu buvo priskirta gimimo metu, tėvams dažnai yra gąsdinanti patirtis.
„Natūralu, kad šeimai tai kelia daug klausimų, neaiškumo, baimės, kaltės jausmą, o kartais pyktį ar norą neigti, kad taip nėra. Kaip vaikui ar paaugliui reikėjo laiko įvardyti ir suprasti savo lytį, taip ir šeimai prireikia laiko tai priimti“, – įsitikinusi psichiatrė.
Pasak E. Žilinskienės, mokslininkai nurodo du priimtinus reagavimo variantus. Pirmasis – stebėjimo taktika, kai vaiko ar paauglio lytinė raida stebima, nenurodant jokio lyties varianto, kurio iš jo tikimasi, nesiimant jokių aktyvių veiksmų.
Antrasis reagavimo variantas – palaikantis požiūris, kai šeima palaiko ir padeda translyčiui vaikui ar paaugliui atlikti socialinės tranzicijos etapą – visose aplinkose gyventi ta lytimi, kurią jis suvokia kaip savo.
„Svarbi tokio požiūrio dalis, kad vaikas bet kuriuo etapu gali laisvai grįžti prie buvusios lyties. Moksliniai tyrimai rodo, kad palaikymo trūkumas didina vaiko kaltės jausmą ir nerimo sutrikimų, depresijos, savižudybės riziką“, – akcentuoja E. Žilinskienė.
Translyčių teisių klausimai pavasario sesijoje nebus sprendžiami
Translyčių žmonių teisių užtikrinimo klausimai įrašyti į Laisvės partijos programą. Tarp siekių – nustatyti lytinės tapatybės pripažinimo kriterijus bei inicijuoti medicininio lyties keitimo procedūros aprašo parengimą.
„Iš esmės teisinio ginčo nėra – tiek pareiškėjas, kuris kreipiasi dėl lyties įrašo bei vardo ir pavardės pakeitimo, tiek institucijos, Civilinės metrikacijos skyrius neginčija šios teisės.
Iš esmės tai yra leidžiama, bet mes tik mokame kompensacijas, švaistome biudžeto lėšas, apkrauname tiek teismus, tiek kitas institucijas, kurios privalo formaliai surašinėti tuos dokumentus“, – anksčiau interviu portalui LRT.lt apie lyties keitimą asmens dokumentuose kalbėjo teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska.
Taip pat skaitykite
Anot kito Laisvės partijos nario, Žmogaus teisių komiteto pirmininko Tomo Vytauto Raskevičiaus, tai, kad neegzistuoja teisinis reguliavimas, yra fundamentaliai neteisinga.
„Tai labai sunkus valstybinis klausimas, bet man atrodo, kad kišdami galvą į smėlį ir nespręsdami niekur nepajudame, tiesiog apsimetame, kad problemos nėra“, – anksčiau LRT.lt sakė parlamentaras.
Taip pat skaitykite
Tiesa, šie klausimai nėra įtraukti į pavasario sesijos darbų programą.
Norite papasakoti savo istoriją? Dalykitės ja el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt.
