Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad pagal blogiausią scenarijų per savaitę Lietuvos sieną iš Baltarusijos galėtų bandyti kirsti apie 300 nelegalių migrantų. Pasak jo, Lietuva neturėtų atrodyti „kaip šiltnamio sąlygas suteikianti valstybė“, o politologas Giedrius Česnakas pažymi, kad Minsko provokacijų dar gali būti „labai įvairių“.
Apie tai laidoje „Dienos tema“ žurnalistas Raigardas Musnickas kalbėjosi su NSGK pirmininku Laurynu Kasčiūnu ir Giedriumi Česnaku, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentu.
– Pone Kasčiūnai, pirmadienį lankėtės Lietuvos pasienyje su Baltarusija ir sakote, kad 62 proc. pasienio sienos – nemodernizuota. Kaip mes apskritai gyvename su tokiu nemodernizuotu pasieniu?
L. Kasčiūnas: Pradėkime nuo to, kad prieš keletą metų mes pradėjome tą procesą, tiesiog dabar tas laikotarpis, kai nesame jo pabaigę, bet įsibėgėję. Galbūt galima tradiciškai kaltinti buvusius valdančiuosius, bet nenoriu to daryti. Su Rusijos Federacijos Karaliaučiaus sritimi viskas modernizuota aukščiausiu lygiu ir esame viena geriausiai sieną stebinčių valstybių Europos Sąjungoje. 32 proc. sienos su Baltarusija užbaigta, dėl dviejų trečdalių turime problemų. Būtent per tą nestebimą sieną dabar ir matome bandymų patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją.
– Čia mūsų apsileidimas ar kas?
L. Kasčiūnas: Resursai. Dabar norint užbaigti tuos du trečdalius Baltarusijos sienos reikia 40 mln. eurų. Tai turi daryti nacionalinė valstybė iš mūsų nacionalinio biudžeto. Natūralu – prioritetų klausimas. Bet tikrai žinau, kad jau dabar yra Vyriausybės politinė valia visa tai užbaigti per pusantrų metų.
– Jūs sakote, kad esant tokiai padėčiai per savaitę į Lietuvą galėtų pakliūti 300 nelegalių migrantų, per mėnesį – apie 1,5 tūkstančio. Tai didelė našta Lietuvai?
L. Kasčiūnas: Tai nemaža našta. Šią prognozę sieju su 4 reisais, kurie į Minską atvyksta iš Bagdado ir Stambulo kas savaitę, tai yra po 2 reisus iš šių miestų. Būtent iš ten dažniausiai atvyksta tie žmonės, kurie gabenami prie Lietuvos Respublikos teritorijos. Taip skaičiuojant galima išvesti formulę, kad 300 žmonių per savaitę – galima realistinė prognozė, galbūt net ir blogiausias scenarijus. Tačiau kartais pasirodo informacijos, kad sieną kerta ir Rusijos Federacijos piliečiai, kurie nesusiję su tais skaičiais. Tada kyla klausimas dėl kitokių krypčių ir tą dinamiką, kuri parodys platesnį vaizdą, matysime šiek tiek vėliau. Dabar noriu pasakyti, kad čia jokiu būdu nėra kiaura. Fizinė apsauga užtikrinama, visi migrantai, kurie pereina Lietuvos Respublikos sieną, sulaikomi. Jų nėra nei Vilniaus mieste, nei Kauno centre, jie nedaro nusikaltimų, kriminogeninė situacija nesikeičia, Valstybės sienos apsaugos tarnyba dirba savo darbą ir juos pagauna – mes saugome Lietuvos Respubliką ir ES.
– Nedaro nusikaltimų, kol pakliūna į pabėgėlių centrus, o paskui iš pabėgėlių centrų Lietuvoje kaip nors išnyksta?
L. Kasčiūnas: Būna tokių atvejų, bet kokia yra situacija – turime tarptautinių įsipareigojimų ir jie, matydami pasienietį, turi magišką žodį „asylum“, prieglobsčio prašymą. Kai jie tai sušunka, pagal visas konvencijas ir taisykles mes turime pradėti patikros mechanizmą, ar tas prašymas yra pagrįstas. Tada pagal dabartinį Lietuvos algoritmą darome COVID-19 testą, užkardose jie trumpai palaikomi ir tada vežami į Pabradę, kur prasideda procedūra, kuri gali tęstis nuo pusės metų iki metų. Tai yra europinio reguliavimo reikalas ir šiuo atveju kai ką irgi galime padaryti: neatrodyti kaip šiltnamio sąlygas suteikianti valstybė. Pavyzdžiui, kad jie gali iš pabėgėlių centro Pabradėje laisviau judėti po vietines vietoves ir galbūt paskui pabėgti. To neturi būti, tad laisvės apribojimai yra viena iš galimybių. Kai jie tai patirs, siųs žinutes namo į Siriją, Iraką giminaičiams, draugams sakydami, kad per Lietuvą taip lengvai į Berlyną nepateksite.
Provokacijų gali būti labai įvairių, čia matome pirmą etapą. Šiemet vyks pratybos – Vakarai, Rusija, Baltarusija – vėlgi galima tikėtis, reikia atidžiai stebėti sienos pažeidimus, oro erdvės pažeidimai gali intensyvėti.
G. Česnakas.
– Ar Lietuvos nacionaliniam saugumui yra grėsmė, kai toks didelis imigrantų srautas dabar plūsta į Lietuvą?
G. Česnakas: Aš kol kas nebūčiau linkęs to vadinti grėsme, bet kad iššūkis yra, tai tikrai labai didelis, žiūrint, kiek tas srautas tęsis. Kaip gerbiamas Laurynas ir minėjo, kiek Lietuvai kainuos tie migrantai ir pabėgėliai, o tai yra biudžeto pinigai. Aš neatmesčiau galimybių, kad ir organizuoto nusikalstamumo grupės bus linkusios pasinaudoti šita situacija. Kadangi garsas sklinda plačiai, dabar galbūt atsiras ir piktavalių žmonių, piliečių, kurie bandys gauti naudos, statydami valstybės interesus į nepatogią padėtį.
– Kaip būtų galima tvarkytis su tais migrantais: reikėtų daugiau investuoti pinigų ar statyti fizinę sieną?
G. Česnakas: Man atrodo, kad būtini abu būdai. Pirmiausia fizinės jėgos buvimas apsunkina patekimą, kitas dalykas, turime įvairių tarptautinių įsipareigojimų ir turime jų laikytis, čia jau nieko nepadarysi – Lietuva yra teisinė valstybė ir įsipareigojimų laikosi. Problema, kad Baltarusijos kolegos nenori dirbti ir galbūt netgi skatina tokią migraciją. Tai jau tampa problema bendradarbiaujant, o tai yra savotiška politinė žinutė Lietuvai dėl jos pozicijų įvairiais politiniais klausimais.
– Nelegalių migrantų gabenimo iš Baltarusijos veikloje gali dalyvauti ir Baltarusijos pareigūnai. Kokių dar provokacijų, Lietuvos erzinimų galima laukti iš A. Lukašenkos?
G. Česnakas: Provokacijų gali būti labai įvairių, čia matome pirmą etapą. Šiemet vyks pratybos – Vakarai, Rusija, Baltarusija – vėlgi galima tikėtis, reikia atidžiai stebėti sienos pažeidimus, oro erdvės pažeidimai gali intensyvėti. Čia jau kūrybingumo reikalas, kaip sugalvos režimas ar jo saugumo institucijos paerzinti Lietuvą. Čia mes patenkame į tam tikrą hibridinį konfliktą ir hibridines provokacijas, kur save gerbianti teisinė valstybė tokių veiksmų nesiimtų.
– Kai kurie Seimo nariai siūlo nelegaliems migrantams sukurti neįmanomų biurokratinių kliūčių. Skamba keistokai, nes žmonės prašosi politinio prieglobsčio, o mes jiems sukuriame neįmanomų kliūčių, kad jie grįžę praneštų, jog nevažiuokite į Lietuvą, nes čia labai sunku susitvarkyti juridinius dalykus.
L. Kasčiūnas: Politinis prieglobstis suteikiamas tiems, kuriems yra grėsmė gyvybei, o čia – ekonominiai migrantai, kurie moka nuo kelių tūkstančių eurų, jeigu šeima – keliasdešimt tūkstančių eurų, kad schemos Bagdade, kaip nugabenti juos į Lietuvą, po to galbūt į Vokietiją, pradėtų veikti. Reikia sukurti tam tikrą kaštų sistemą, kad neapsimokėtų to daryti. Aišku, pagal tarptautinius įsipareigojimus negalime daryti to, kas mūsų fantazijose, bet tam tikras laisvės apribojimas pabėgėlių centre, kad jie jaustų tuos kaštus, kad jiems reikės pusę metų sėdėti uždarytiems ir nebus paprasta išvykti į Berlyną, manau, bus gera žinia namų bendruomenėms, Sirijos ir Irako bendruomenėms, kad geriau nevažiuoti į Lietuvą.
– Ar tose schemose gali dalyvauti Lietuvos pareigūnai?
L. Kasčiūnas: Teoriškai – taip, bet informacijos nėra, tai galiu užtikrinti. Ten dalyvauja Baltarusijoje veikiančios interesų grupuotės ir, aišku, jautriausias klausimas, kiek pats režimas prie to prisideda, kiek jis užmerkia akis, o kiek talkininkauja įgyvendinant tas schemas.
– Kol kas aktyvuoti sienos priedangos plano nereikia, bet kaip veiktų toks planas?
L. Kasčiūnas: Jei būtų kasdien po 30 nelegalių migrantų, tada būtų galima aktyvuoti šitą planą. Bet, aišku, mūsų kariuomenė gali ateiti į pagalbą įvairiomis priemonėmis ir, jeigu prisipildys Pabradės pabėgėlių centras, o mes jau arti limito, tada sugalvota centre pasitelkti kariuomenės logistikos pajėgumus ir sukurti tam tikrą stovyklą, kur galėtų būti apgyvendinti nelegalūs migrantai. Tad būtų ir kariuomenės įsitraukimas.
– Ką Europos Sąjungos institucijos mano apie mūsų sienų saugumą, juk tai išorinė ES siena?
L. Kasčiūnas: „Frontex“ misija atvyksta – 30 pareigūnų, Europos Sąjungos lygmeniu bus pradėta apie tai kalbėti. Kaip minėjau, tai, ką turime šiandien Lietuvos pasienyje, – bene geriausia, kas yra ES, ir ji tai žino. Bet ji tikrai turi žinoti, kad tai pirmiausia ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos siena ir europiniai fondai, pinigai, resursai turėtų būti nukreipti į šios sienos kontrolės modernizaciją, stebėjimo ir apsaugos mechanizmo kūrimą. Pavyzdžiui, pagal dabartinę metodologiją galima gauti pinigų tik toms apsaugos sistemoms atnaujinti, o ne naujoms įdiegti. Metodologijos pakeitimas jau būtų labai didelė paskata ir parama iš Europos Sąjungos.
– Ar A. Lukašenka tokiu būdu, kaip dabar elgiasi, gali destabilizuoti padėtį visoje Europoje?
G. Česnakas: Baltarusija neturi sienos su Europa, ji turi sieną su Latvija, Lietuva, Lenkija. Akivaizdu, kad bandoma dirbti pasienyje, tačiau ir didesni migrantų srautai per Graikiją ir Italiją buvo suvaldyti, stabilizuoti visos Europos pastangomis.
– Kokia turėtų būti mūsų ir Europos reakcija, ar turėtume į tai reaguoti kaip į dar vieną A. Lukašenkos provokaciją?
G. Česnakas: Vertėtų reaguoti kaip į provokaciją, nes pats A. Lukašenka ne kartą viešai yra gyręsis, kad Baltarusija yra tas, kas stabdo nelegalią migraciją į Europą. Akivaizdu, kad nuo retorikos buvo pereita prie veiksmų parodyti savo režimo svarbą ir priversti Europą kalbėtis su juo.
– Ko siekia A. Lukašenka tokiais veiksmais?
G. Česnakas: Pirmiausia dialogo, galbūt sankcijų permąstymo, užmegzti politinius, ekonominius ryšius, juos intensyvinti.
