Lietuvoje

2021.05.16 21:16

Tarpukario Kauno turtuoliai Tilmansai – įtakinga vokiečių giminė, kuriai asmeniškai dėkojo prezidentienė

Saulius Pilinkus, LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2021.05.16 21:16

Kaunas prieš 143 metus stipriai skyrėsi nuo dabartinio – kelios geležinkelio linijos, nemažai fabrikų ir dirbtuvių, neištaigingi mediniai namai, akmenimis grįstos gatvės ir arklių tempiami vežimai. Tokį Kauną pamatė 1878 m. į jį atvykęs vokietis inžinierius, verslininkas Richardas Tilmansas. Artimiausiais dešimtmečiais augo tiek Kaunas, tiek R. Tilmanso ir jo šeimos pėdsakas mieste – jos epocha Kaune truko 62-ejus metus, kol jos nenutraukė sovietinė okupacija.

„Visa didžiulė šeima, nes brolių Tilmansų buvo daug. Konkrečiai tuo metu į Kauną atvyko Richardas – raktinė asmenybė, kuri čia buvo įleidusi giliausias šaknis iki pat savo mirties 1932 metais“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Daiktų istorijos“ pasakojo istorikas prof. dr. Jonas Vaičenonis.

Tilmansų palikimo šiandieninėje Lietuvoje toli ieškoti nereikia – buvę šeimos verslo pastatai išlikę Kauno „Akropolyje“. Ten, kur dabar dažnas perka drabužius, knygas ar kvepalus, kadaise veikė fabrikas: prieš Pirmąjį pasaulinį karą – metalo gaminių, prieš Antrąjį – audinių. Ten, kur praeiviai užsisako kavos, anuomet veikė Tilmansų bendrovės kontora.

„Būtent Girstupio upelio erdvėje Tilmansas pradeda kurti savo verslą, ne be partnerių, žinoma. Reikėtų minėti ir Tilmansų moteris – dukras, žmonas, kurios turėjo čia pakankamai daug veiklos ir, sakyčiau, buvo ne mažiau svarbios negu jų vyrai“, – sakė J. Vaičenonis.

Tilmansų šeima: sėkmingi fabrikantai, darę politinę įtaką tarpukario Kaune

Daugelis Tilmansų neatsiejami nuo 20 a. pradžios Kauno visuomeninio, ekonominio, kultūrinio, medicininio gyvenimo ir esperantininkų judėjimo Lietuvoje.

Išlikusiose nuotraukose R. Tilmansas, pirmasis giminės vyras, įsikūręs Kaune, matomas jau vyresnio amžiaus, tačiau į Lietuvą su žmona Katerina jis atvyko būdamas 26-erių. Šeima įsikūrė viloje, tuometinėje Smėlio gatvėje, kuri vėliau taps kone nuosava pralobusių fabrikantų gatve.

„Pagrindinė jų verslo šaka – metalai, įvairūs jų gaminiai. Varžtai, sraigtai, viela, valcuota skarda ir panašūs dalykai. Kuriasi šalia Nemuno, Kauno geležinkelio stoties, o tai buvo labai patogi infrastruktūra pramonei“, – pasakojo J. Vaičenonis.

Tilmansams Kaune gimė trys dukterys, užaugusios jos čia pat ištekinamos už išsilavinusių vokiečių. Vyriausiosios dukters Elenos vyras, inžinierius Povilas Medemas, tampa itin artimu uošvio verslo partneriu ir kartu su juo dirba iki pat mirties. Žentas aktyviai veikia Tilmansų šeimos versle ir kultūriniame Kauno gyvenime – rašo pjeses, vaidina mėgėjiškame teatre, tampa entuziastingu esperanto kalbos propaguotoju ir vienu iš Lietuvos esperantininkų sąjungos kūrėjų. 1919 m. ši sąjunga įkuriama būtent P. Medemo namuose Smėlio gatvėje.

R. Tilmansas į šeimos verslą pakviečia ir daugiau giminaičių – Kaune įsikuria jauniausias jo brolis Maxas, po kelerių metų atvyksta ir sūnėnas Kurtas. Jie, jų žmonos ir vaikai vėliau tampa svarbiais dinastijos atstovais.

Akcinė bendrovė „Br. Tilmans ir Ko“ pagal to meto standartus atitinka modernaus verslo pavyzdį. Sklandžią fabrikų produkcijos gamybą užtikrina nuosava elektrinė, teikianti energiją ir miestui, fabrikas Kaune išauga į vieną stambiausių visoje Rusijos imperijoje, išsiskiria kaip gerai aprūpintas technologijomis. 1906 m. Tilmansų metalo apdirbimo gamykla turi dvi lydymo krosnis, daugiau kaip 500 staklių varžtams ir sraigtams, 210 staklių varžtų galvutėms, produkcija tonomis gabenama į Maskvą, Charkovą, Kijevą, Sankt Peterburgą, Odesą.

„Pirmas pasaulinis karas viską sujaukė, – sako istorikas J. Vaičenonis. – Jam teko išsikraustyti, iškelti dalį įrangos į Rusiją. Po karo jis grįžo į Kauną, stengėsi atgaivinti visus vystytus verslus, bet matome, kad pajėgumai jau gerokai mažesni. Užgimė Lietuvos Respublika. Bet Tilmansas puikiai komunikavo su visomis administracijomis – tiek su carine anksčiau, tiek dabar su įvairia Lietuvos administracija.“

Grįžę į Kauną Tilmansai išplėtoja ir naują verslą, taip pat pasisekusį. Ėmęsi bendradarbiauti su verslininkų Kaganų šeima, jie kartu įkūrė saldainių fabriką „Tilka“. Už produkciją daugiau atsakingi buvo Kaganai, sako J. Vaičenonis, tačiau Tilmanso pinigai leido verslą išplėsti.

Kakava į Kauną keliavo iš Pietų Afrikos Respublikos, o jau sukurti gaminiai, kurių po kelių dešimtmečių buvo arti 300 rūšių, iš laikinosios sostinės siųsti į užsienį eksportui. Šokoladas, saldainiai, marmeladas, sviestas – jais garsėjo „Tilka“. Ypatingomis progomis asortimentą papildydavo ekskliuzyviniai užsakymai, pavyzdžiui, prezidento Antano Smetonos 60-mečiui buvo pagaminta žaliu aksomu aptraukta pasidabruota dėžė su stalčiukais, į kuriuos sudėti jubiliatui skirti saldainiai.

Didžiąją dalį produkcijos Kauno „Tilka“ eksportavo į Britaniją, Afrikos šalis, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Kolumbiją, Argentiną. Tačiau Tilmansai neapsiribojo keliomis verslo šakomis. Kaip pasakoja J. Vaičenonis, šeima valdė ir komercinį banką, draudimo bendrovę, tad buvo vieni didžiausių darbdavių tarpukario Kaune.

„Savo bendruomene, kuri jam kūrė pridėtinę vertę, jis rūpinosi. Veikė ir Tilmansų teatras, kuriame vėliau kinas buvo rodomas, – jis rūpinosi žmonių laisvalaikiu, labai pastebima jo filantropinė veikla. Kadangi turi verslų, tau turi rūpėti ir miestas, kuriame tu gyveni ir tuos verslus vystai. Jis rūpinosi ir našlaičiais, beraščiais, jų raštingumas buvo ugdomas, jų šeimos moterys užsiėmė labdaros veiklomis“, – sakė J. Vaičenonis.

Tilmansai aukojo Kovos su džiova draugijai, sanatorijų statybai, už paramą Šv. Luko užkrečiamųjų ligų ligoninei jiems asmeniškai dėkojo prezidentienė Sofija Smetonienė. Vokiečių pramonininkai Lietuvos muziejams dovanojo savo fabrikų produkcijos, aukojo Lietuvos kariuomenei, skyrė pinigų paminklų ir mokyklų statybai. 1910 m. atidarytame bendrovės teatre buvo rodomi įvairių draugijų ir trupių spektakliai, rengiami koncertai, paskaitos, suvažiavimai, net teismo posėdžiai ir bokso pirmenybės.

Galiausiai Tilmansų klestėjimo era nutrūko ne savaime. 4 deš. antroje pusėje Vokietija dėjo pastangas, kad vokiečiai repatrijuotų į šalį. Tarp išvykusiųjų buvo ir Kurtas Tilmansas, perspėtas, kad „čia gali blogai baigtis“, sakė J. Vaičenonis.

„Jiems buvo leista dalį savo turto išsivežti. Sovietinės okupacijos metu gamyklos, pramonė buvo, aišku, nacionalizuotos, labai daug jų buities turto buvo perimta muziejų. Tai buvo vieni prabangiausių namų Kaune tuo metu – vokiečių okupacijos metais pats Hindenburgas buvo tame name 16-u numeriu apsigyvenęs“, – pasakojo istorikas.

Visas siužetas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.