Sveikatos ekspertų tarybos prie Vyriausybės narys, psichologas Paulius Skruibis neslepia nusivylimo, kad pirmenybė atlaisvinant karantiną suteikta ne švietimui, o įvairioms ūkio veikloms. Jis įspėja, kad paskui bus sunku išbristi iš psichinės sveikatos bėdų liūno, į kurį, kaip rodo tyrimai, o ir psichologų užimtumas, itin giliai klimpsta būtent jaunimas.
– Kaip vertinate esamą padėtį, tą sugrįžimo į mokyklas schemą, kurią pasirinko mūsų valstybė? – LRT.lt paklausė P. Skruibio.
– Blogai vertinu, ji iš iš esmės nesudaro realios galimybės sugrįžti vaikams į mokyklas. Kas gyvena savivaldybėje, kur užsikrėtimo atvejų mažiau, gali sugrįžti, bet padėtis gali greitai pasikeisti. O ten, kur atvejų daug, oficialiai atrodo, kad viskas priklauso nuo tėvų pasirinkimo, ar jie sutinka, kad vaikai testuotųsi, bet realybėje to nėra. Net jei tėvai sutinka, testavimo pajėgumų neužtenka, kad visi grįžtų. Net ne visi. Didžioji dalis negali grįžti.
– Savivaldybės nesusidoroja su kaupinių testais?
– Klausimas, kieno ta atsakomybė? Ar Vyriausybės, ar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, ar savivaldybių? Man šis klausimas nėra iki galo aiškus. Netgi futbolas galbūt vyksta dėl to, kas atsakingas. Išties testavimas sudėtingas, vyksta registracija, tos sistemos yra ne savivaldybės. Jas reikia tobulinti, tai užtrunka ir t. t.
Pasigendu tikslios informacijos. Kiek procentų tėvų turi sutikti? 50, 70? Girdžiu skirtingus skaičius. Ir man, besigilinančiam į tai, sunku suprasti, kaip yra iš tiesų. Suprantu, kad viena diskusijos dalis yra apie tai, ar apskritai tai tinkamas būdas, ar tikrai reikia tokio testavimo, kad pradinukai grįžtų į mokyklas. Atsakymas yra nevienareikšmiškas. Yra šalių, kurios pasirinko, kad bent jau pradinukai, net jei tai sukelia epidemijos riziką, turi grįžti. O jei jų mokyklas uždaro, uždaro trumpam laikui. Kiti pasirenka tokį variantą, kad reikia imtis saugumo priemonių. Gerai, aš sutinku. Lietuva pasirinko galbūt diskutuotiną būdą, bet turi jį įgyvendinti. O ir tvarka turi būti aiški.
Taip pat skaitykite
Eksperimentas Gedimino progimnazijoje pradėtas vasario mėnesį, o dabar yra balandžio vidurys. Kiek bekelčiau klausimus – ar Ekspertų taryboje, ar klausčiau per radijo laidą viceministro, niekas neatsako apie realią situaciją, kiek mokyklų ir koks procentas tėvų sutiko, kad vaikai grįžtų? Kiek iš tų mokyklų grįžo, o kiek dar laukia savo eilės? Per kiek laiko tas eilės klausimas būtų išspręstas? Laiko nėra, juk jau balandžio vidurys. Jei spręsi savaitę ar dvi, gegužės pabaigoje bus juokinga mokinius grąžinti savaitei į klases. Tuomet tikrai bus absurdas.
Man atrodo didžiausia problema – vengimas atsakyti į šiuos klausimus. Niekur negirdėjau valstybės pareigūno, kuris atsistotų ir pasakytų: štai, padėtis yra tokia ir mes ją, tarkime, iki balandžio 20 dienos išspręsime.
Manau, kad taip daryti, kaip kad daroma, negalima. Turi turėti drąsos pasakyti: mes pasirinkome būdą, kuris pasirodė esąs per sudėtingas, mes pasiduodame, arba pasakyti ką nors konkretaus – turėjome iššūkių, juos išsprendėme ir balandžio 20 dieną visi, kas sutinka su reikalavimais, galės grįžti į mokyklas.
Bet nėra to.
Taip pat skaitykite
– Trečiadienį Vyriausybė paskelbė, kad nuo gegužės 3 dienos abiturientai gali grįžti į mokyklas ir mokytis mišriuoju būdu. Tuomet bus likęs mėnuo iki egzaminų.
– Gerai, kad abiturientai grįžta bent mėnesiui iki egzaminų. Noriu pabrėžti, žmonėms nerimą mažina apibrėžtumas, kai yra planas, kai žinai, kaip bus po mėnesio ar dviejų. O pas mus yra daug blaškymosi. Dėl abiturientų buvo prieštaringų pasisakymų. Vieną dieną sveikatos apsaugos ministras sakė: skiepysime abiturientus, kad jie grįžtų, o tą pačią dieną švietimo ministrė sakė, kad abiturientai grįš, kai leis epideminė situacija. O epideminė padėtis buvo tokia, kad atvejų auga. Visa tai sukuria chaoso įspūdį ir kelia žmonėms nerimą.
– Premjerė Ingrida Šimonytė pasakė, kad jeigu sklandžiai vyks abiturientų grįžimas į mokyklas, tuomet ir apie tas klases, kurios yra per vidurį, galėsime realistiškai kalbėti.
– Labai svarbu sugrįžti į mokyklą. Ir ne tik dėl mokymosi pasiekimų, bet ir dėl psichologinės sveikatos. Paaugliams labai svarbu patenkinti bendravimo poreikį ne šeimoje. Karantino metu tai nelengva realizuoti. Bendravimas elektroninėmis priemonėmis neprilygsta buvimui su kitais žmonėmis gyvai.
Iš tyrimų, atliktų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, matome, kad labiausiai per karantiną nukenčia jaunų žmonių, paauglių ir moterų psichologinė sveikata. Tai ir yra argumentas vaikams grįžti į mokyklas.
Sausį mes diskutavome apie vaikų grįžimą į mokyklas, tuomet kantriai reagavau: na, taip, dabar labai blogai, negalime kalbėti apie mokyklas. Bet visi – nuo Ekspertų tarybos iki premjerės – sakė, kad švietimo įstaigos yra prioritetas. Gerai, laukiame, kol prieis prioriteto eilė. Ir ką? Matau, kaip atidaromi įvairūs sektoriai, ūkinės veiklos. Žinoma, kiekvienas atidarymas kelia riziką, kad atvejų skaičius didės. Ir tada laikas, kai gali būti atidarytos mokyklos, nusikelia.
Ir finalas toks: ateiname iki šios dienos, kai Vyriausybė svarsto kieno tik nori atidarymą – kino teatrų, mažų renginių viduje, sporto klubų, bet ne mokyklų. Ir tuomet aš nebesuprantu. Taip, man atrodo svarbios visos tos veiklos, man svarbu, kad verslas atsitiestų, man svarbu, kad būtų tenkinami sporto ir kultūros poreikiai, bet ką tuomet reiškia žodžiai, kad švietimas yra prioritetas? Ką reiškia atidėti mokyklų klausimą vėlesniam laikui? Nebėra kada jo atidėti. Juk mėnuo ir viskas – baigiasi mokslo metai.
Matydamas, kaip prioritetai taip greitai nusistumia į paskutinę vietą, nesu toks užtikrintas, kad rugsėjo mėnesį mokyklos atsidarys. Kokia tuomet bus epideminė padėtis, kiek žmonių bus pasiskiepiję? Dar koks atmainos dalykas. Matydamas, kaip prioritetai greitai nudreifuoja į paskutinę vietą, nebesu užtikrintas, kad rugsėjį mokyklos atsidarys. Manau, kad žmonės turi dėl to jaudintis ir išsakyti savo poziciją. Panašu, kad bus treti mokslo metai, kai mokyklos uždarytos.
– Esate sakęs, kad užsienyje yra kitaip.
– Šalys ieško variantų, kad bent pradinukai mokytųsi mokyklose. Kad jie negalėtų grįžti, yra retas atvejis. Tuomet man kyla klausimas mūsų epidemiologams, ekspertams, kaip mes valdome epidemiją, kad nerandame būdų atidaryti mokyklas? Kitos šalys randa, o mes ne. Ir taip yra ilgą laiką.
Man patinka Didžiosios Britanijos pavyzdys. Jų epideminė padėtis kitokia, bet jie turėjo aiškius ir realius prioritetus. Jie jau seniai pasakė, kad mokyklos bus atidarytos kovo 8 dieną, o visa kita – nuo balandžio 12 dienos. Ir jie to laikėsi. Tai net ne epideminės padėties klausimas. Pas juos prioritetų eiliškumas yra aiškus. Tai nuotolinio mokymo, kuris gali vykti kurį laiką, bet nepakeičia kontaktinio, klausimas. Ir vaikų, tėvų emocinės sveikatos klausimas. Be to, kaip gali atidaryti kitus sektorius, jei jų darbuotojų maži vaikai neina į mokyklas ir tėvai turi būti su jais? Man britų prioritetai suprantami. O Lietuvos prioritetų, sakau sąžiningai, nesuprantu.
Sausio mėnesį pasakyta, kad mokyklos yra prioritetas, bet iki šiol negalime sakyti, kad atsidarė pradinės mokyklos, nes atsidarė tik dalis jų. O mes jau kalbame apie kino teatrus, renginius. Tai beprotybė.
– Jūs, kaip praktikuojantis psichologas, jaučiate išaugusį psichologinės pagalbos poreikį?
– Faktas, kad toks poreikis yra. Bėda, kad Vilniuje privačiame sektoriuje nebėra vietų užsirašyti konsultacijai. Tiesiog nėra vietų. Gal mūsų politikai ir medikai galvoja, kad geriau pakentėsime, o paskui kokiais nors būdais – konsultacijomis, pagalbomis – išspręsime tuos dalykus, bet turime turėti galvoje realistišką vaizdą: mūsų psichikos sveikatos sistema prieš pandemiją neatitiko poreikių. Neįsivaizduoju, kokiais būdais spręsime pasekmes psichikos sveikatai turėdami dabartinę sistemą.
