Į Seimo naujokų gretas jungiasi ir visuomenei puikiai žinomas vaikų psichiatras bei švietimo srities ekspertas Linas Slušnys, rinkimus laimėjęs su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašu, nors dar ne taip seniai, vos prieš metus, viešai tvirtino, kad politika jam neįdomi. Kas per tokį trumpą laiką pakeitė jo nuomonę? „Taip sukrito kortos“, – interviu naujienų portalui LRT.lt sakė L. Slušnys ir be užuolankų prisipažino save regintis švietimo srityje, jo nebaugintų ir ministro portfelis.
– Jūs visuomenei esate žinomas ir kaip vaikų psichiatras, ir kaip švietimo srities ekspertas. Gal jau žinote, kurioje srityje dirbsite naujajame Seime?
– Niekas nežino. Supraskime, kad aš ateinu į partiją su komanda. Politikui pasakyti, aš čia valgysiu, o čia nebevalgysiu – čia ne restoranas, kur tu renkiesi. Jeigu jie man pasakys eiti į sveikatos sritį, aš eisiu į sveikatos sritį.
– O kokios būtų jūsų asmeninės ambicijos per šią kadenciją?
– Mano asmeninės ambicijos, nors tai daug kam nuskambėtų keistai net ir partijos viduje, bet aš pažįstu švietimą 15 metų. Per šį laiką aš apvažiavau visą Lietuvą, aplankiau šimtus mokyklų, susitikau su tūkstančiais mokytojų. Žinau mažos kaimo mokyklėlės ir pačių didžiausių mokyklų skirtumus, žinau, kokios ten yra bėdos ir, turbūt, ten sprendimus man būtų lengviau priimti.
Iš kitos pusės, 10 metų buvau vadovu aukščiausio lygio sveikatos sistemoje, vadovavau ligoninėms ir tą patirtį aš taip pat turiu. Bet jeigu žiūrėtume įdomumo prasme, man pačiam įdomu švietimas. Aš esu vaikų psichiatras, aš į švietimą visada žiūriu kaip į psichikos sveikatos rimtąją dalį. Kuo švietime daugiau išminties įduodame vaikams, tuo išmintingesni užauga suaugusieji, jų niekam nebereikės taisyti. Aš švietime galiu įprasminti daugiau dalykų.
– Ar matytumėte save, pavyzdžiui, švietimo, mokslo ir sporto ministro poste?
– Laisvai. Tik iš karto sakau, kad niekas niekada mano kandidatūros nesvarstė ir šiandien turbūt nesvarstys. Tačiau aš gerai pažįstu pačios ministerijos struktūrą, todėl mažiau tikėtina, kad užplauksiu ant seklumos. Žinau, kas pavaldus ministerijai, kas savivaldybėms, universitetams ir manęs tai niekaip netrikdytų. Tie galių atskyrimai labai man aiškūs.
Taip pat aišku, ko ten reikia ir per kurias ministerijos galias galima tai būtų padaryti. Čia yra keturios šakos: aukštasis mokslas, bendrasis ugdymas, priešmokyklinis ir vaikų darželiai bei papildomas ugdymas. Tai – keturi banginiai, jų pavaldumas visiškai skirtingas ir reikėtų ieškoti tų svertų.
Aš pasukau į politiką dėl švietimo ir, mano žiniomis, palaikymą turėjau būtent iš švietimo darbuotojų. Aš turiu nuojautą, kad mano reitingai susiję su mokytojais, kurie palaikė mane ir šitą žingsnį.
– Kokia tikimybė, kad švietimo sritis atiteks konservatoriams, nes dėl šios ministerijos vyksta kova su kitais koalicijos partneriais ir kaip vienas iš kandidatų į švietimo ministrus minimas Laisvės partijos narys Vytautas Mitalas?
– Neturiu nieko asmeniškai prieš V. Mitalą, aš jo nepažįstu. V. Mitalui galėčiau pasakyti, kad Vilnius iš tiesų pastaruoju metu tvarkėsi neblogai, turiu pasidžiaugti. Per pastaruosius penkerius metus mokyklos keitėsi. Jeigu palygintume, kas buvo prieš 20 metų ir kas yra dabar, tai tas pokytis į gerąją pusę yra gana dramatiškas.
Vienintelis dalykas, kad V. Mitalas pažįsta Vilnių, aš – visą Lietuvą. Jis pažįsta vieną didelį miestą, kuris tikrai labai svarbus, bet aš galėčiau labai drąsiai pasakyti, kad aš pažįstu ir Ukmergę, ir Klaipėdos rajoną, Klaipėdą ir net tuos pačius Mažeikius. Aš žinau, kuo ten skiriasi problemos, susijusios su įdarbinimu, mokytojais ir kitais dalykais. Tai yra esminiai skirtumai.
Visgi jeigu aš turėsiu galios ir mano valia bus kiek nors lemianti, aš kovosiu už tai, kad ši sritis liktų konservatoriams. Tai nebūtinai mano posto klausimas: komiteto pirmininkas ar ministras – tai yra antraeiliai dalykai, bet tikrai labai norėčiau, kad šią sritį išlaikytų konservatoriai.
– Kodėl švietimo sritis yra tokia patraukli visiems koalicijos partneriams, nors ji ypač sunkiai pasiduoda reformoms? Sakyčiau, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra viena iš tų, kur ministras labai greitai praranda reputaciją ir gerą vardą. Retas kuris išsilaiko iki kadencijos pabaigos.
– Reputacijos tu nesusigadinsi, jeigu dirbsi sąžiningai. Kad gali galva nulėkti – tikrai taip. Bet aš visada sakau: bijai vilko – neik į mišką. Jeigu tu bijai kažką daryti, bijai, kad apie tave kalbės, kad tave pradės narstyti žiniasklaida, – neik į politiką. Jei eini – pasistenk padaryti ką nors šaliai tokio, kad paskui atsimintų ilgai.
Su aukštuoju mokslu mes turime lygiai tą pačią situaciją: varganos dėstytojų algos, kelis kartus mažesnės už mokytojų, – šiandien aš tai labai gerai žinau.
Tie pavieniai triukšmai, kurie gali pašalinti mano kandidatūrą, jeigu patenku į tokią poziciją, ne tiek svarbu, bet jeigu Lietuva atsimins ilgai – aš manau, yra vertybė. Ne mano galva yra vertybė. Aš esu pakeičiamas. Bet vertybė – priimti sprendimai. Jeigu yra ryžtingas žmogus, kuris geba tą padaryti, tai pirmyn.
Dažniausiai politikoje susitepama rankas, kai tik pajudinamas mažų mokyklų uždarymas. Daugiausia bėdų kyla dėl mokytojų skaičiaus vienam mokiniui. Tačiau statistika rodo, kad visoje Europoje vidutiniškai vienam mokytojui tenka 15 vaikų, o Lietuvoje – 8,8 vaiko. Mes gyvename prabangiau už Europos vidurkį. Tai reiškia, kad mūsų sistema finansuoja tai, kas yra didelė prabanga, bet šioje prabangoje įvyksta keistas dalykas – mes prabangiai gyvename, bet prabangos nejaučia mokytojai.
Konservatoriai yra vieni iš tų, kurie sako, kad turime sugrąžinti pasitikėjimą, mokytojų vertę. Tas kelias man visai priimtinas. Tūkstantmečio mokyklų programa, kuri yra numatyta, ji skirta tam, kad būtų sukurtos mokyklos, į kurias natūraliai, kaip upelio vandenys į didelę upę, norėtų subėgti visos mažos mokyklos.
Kai tu turi rajone 5 mokyklėles, kur mokosi po 100 vaikų, ir kai tu suskaičiuoji, kiek tai kainuoja tai pačiai savivaldybei, supranti, kad jeigu tu pasiūlysi pastatyti vieną mokyklą su 500–600 vaikų, su modernia įranga, su visomis galimybėmis, automatiškai tėvai patys ves vaikus į ją.
– O nebus taip, kad įgyvendinus šią gražią idėją į ministeriją pro langus sulips tų mažų mokyklėlių direktoriai, praradę šiltas vietas, ir be darbo likę mokytojai?
– Dėl šiltai sėdinčių mokyklų direktorių mažiau jaudinuosi, nes yra daug mažų mokyklų direktorių, kurie yra šaunūs ir puikiai suvokia situaciją. O dėl mokytojų – jeigu yra didesnė mokykla, tai reikia ir daugiau mokytojų. Tai yra tik sprendimų klausimas.
– Kaip vieną iš būtinų švietimo srities reformų įvardijote mokyklų tinklo pertvarką. Kokie būtų dar du svarbiausi pokyčiai, kurių reikia šiandien švietimo sistemai?
– Su aukštuoju mokslu mes turime lygiai tą pačią situaciją: varganos dėstytojų algos, kelis kartus mažesnės už mokytojų, – šiandien aš tai labai gerai žinau. Tai yra nesolidu. Reiškia, ir tai trūks plyš turime peržiūrėti.
Trečia iš užduočių – skubiai peržiūrėti DNR planą. Tai, kas jame numatyta švietimui kitiems metams, truputėlį kelia šypseną, nes toks jausmas, kad kitais metais mokytojai vaikų nebemokys. Jie sėdės patys ištisai mokymuose. Kai vyksta tokio intensyvumo procesai, jų nauda yra abejotina. Dideli tokių mokymų tempai ir didelės apimtys vienu metu daro žalą pačiam mokytojų tobulėjimo procesui. Jie darosi abejingi.
Kitokių vaikų buvimas veikia teigiamai ir nematau, kad labai trukdytų mokytis, jeigu mokytojas pats nepadarys kažkokių klaidų.
DNR planas sudarytas ne tik švietimui. Tai yra papildomi pinigai, kuriuos skiria Europos Sąjunga, kad būtų gaivinama ekonomika. Kiekvienoje srityje mes turime numatyti, kaip tuos pinigus panaudoti. Tai yra papildomos lėšos, kurių dalis yra skiriama mokytojų kompetencijoms kelti, finansiniam raštingumui didinti. Tačiau manau, kad buvo nueita lengviausiu keliu be didesnės fantazijos sprendžiant, kaip panaudoti tas lėšas.
Mano akimis, konservatoriai turi visai gerą idėją – pastatykime geriau keletą naujų, erdvių mokyklų su šiuolaikinėmis erdvėmis vaikams, užuot lipdę vata senų mokyklų sienas.
– Ar tai reikštų, kad mokytojų kompetencijos kėlimas nėra svarbiausių klausimų sąraše?
– Yra mokytojų kompetencijos problema, kurios daugelis nežino. Per pastarąjį dešimtmetį į mokytojus labai daug investuojama iš ES struktūrinių fondų lėšų. Mokytojai savo stalčiuose turi tokias metodikas, kuriomis gali laisvai naudotis ir kokių, mano žiniomis, neturi net kai kurios Kanados mokyklos. Kalbu apie socialinio emocinio ugdymo programas. Mes daug ką mokytojams, mokykloms esame jau davę, bet tai neįsivažiuoja, sako, jos neveikia. Tai yra tas pats, kai žmogui sakai, kad stresą įveikti labai padeda sportas, bet jis niekada nesportavo ir tik pažiūrėjęs sako, kad jam tai neveikia.
Man seniai žinomas tas fenomenas mokyklose, kad tos programos mirdavo ištisai. Kiek yra investuota į programas, kurios lieka 1–2 mokytojų reikalu ir kurių net mokyklų vadovai nepalaiko. Mokyklos vis dar stokoja suvokimo, kad jeigu tu dalyvavai mokymuose, tai ten įgytas žinias tu naudok nuo rytdienos, nelauk, kad kažkas kažką specialiai dar padarys.
Švietimo ministerija pakankamai tam skiria dėmesio, bet kiekvienais metais tenka išgirsti, kad mums kažko nedavė ar kažko trūksta. Bet jeigu rimtai žiūrėtume į mūsų švietimo sistemą, reikia tik nedidelio stumtelėjimo ir mes pirmame penketuke pagal rezultatus galime atsidurti labai greitai.
Reikia, aišku, truputėlį paspausti, kad kiekvienas vadovas prisiimtų tą atsakomybę už būsimą rezultatą. Rezultatas akivaizdus: vaikų gera savijauta, jie mokosi, noriai eina į mokyklą, be to – akademiniai pasiekimai. Turime suvokti, kad mokykla gali būti puiki vieta mokytis, reikia ne tik būti mokykloje.
– Ar įmanoma objektyviai pamatuoti mokymosi rezultatus įvairiose mokyklose, kai pačios įstaigos labai skirtingos? Pavyzdžiui, dalis ir privačių, ir valstybinių mokyklų yra įvedusios stojamuosius egzaminus moksleiviams ir tokiu būdu atsirenka tik gabiausius. Kalbant apie atmosferą, greičiausiai mažesnėse mokyklose natūraliai bus jaukesnė aplinka. Specialiųjų poreikių vaikams skirtos mokyklos apskritai lygintis pagal mokymosi rodiklius su kitomis negali. Greta dar stovi ir jaunimo bei suaugusiųjų mokyklos, kuriose dažnai mokosi ne itin motyvuoti mokiniai.
– Dabar galėčiau vardyti daug valstybinių mokyklų, pavyzdžiui, Ukmergėje, kur be papildomų egzaminų rezultatai yra geri. Tiesa, Lietuvoje yra dar tokių mokyklų mohikanų, kurios nesikeičia, bet dauguma keičiasi ir aš optimistiškai į tai žiūriu.
Suaugusiųjų mokyklos – nišinis dalykas, sovietmečio produktas ir manau, kad būtų galima tai kitaip išspręsti. Tokių mokyklų naikinimas nepriklauso nuo ministro pozicijos, bet aš būčiau už tai, kad jų tokių neturėtų būti. Kaip aš šiandien matau, šitas mokymas turėtų keliauti į profesinio ugdymo centrus ir būti integruotas, kad su profesija būtų galima gauti ir vidurinį išsilavinimą. Tokia būtų mano pozicija, nebent pateiktų kas stebuklingus argumentus, kad yra ypatingų dalykų.
Aš pradėjau mąstyti, kad, iš tiesų, jeigu tu nori, kad neateitų, pasakysiu tiesmukai, mažaraščiai, ir tu nori kažką daryti – tai atsistok ir pirmiausia padaryk kažką pats.
Specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymas yra vienas sudėtingiausių sistemoje. Dėl vaikų su negalia mano galvos skausmas prasidėjo nuo 1996 m., kai pasukau vaikų psichiatro keliu. Tikrai nemanau, kad pavyks taip greitai pakeisti, kad iki 2024 m. neliktų specialiųjų mokyklų, bet tikrai daugelis vaikų drąsiai gali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, jeigu turės gerus mokytojų padėjėjus arba švietimo pagalbos specialistus.
Specialiųjų mokyklų neturėtų likti. Būčiau už tai, nes, kalbant apie žmogaus teises, vaikai turi matyti, kokių yra aplinkui žmonių. Aš pats per savo vaikus su tuo susidūriau ir džiaugiuosi, kad mano vaikai mokėsi su tais, kurie turėjo labai rimtų specialiųjų poreikių, ir, žinote, aš matau kitokius augančius vaikus. Kitokių vaikų buvimas veikia teigiamai ir nematau, kad labai trukdytų mokytis, jeigu mokytojas pats nepadarys kažkokių klaidų.
Jeigu vaikas ypač sunkios būklės, ją reikia vertinti atitinkamai, bet ir jis gali lankyti bendrojo lavinimo mokyklą, net jei ten tik kaladėles dėlios. Čia tik profesionalumo ir požiūrio klausimas. Nematau čia problemos. Esu matęs vaikų, kurie nerašo arba rašydami daro klaidų pradinėse klasėse, ir kaip kiti vaikai ne tik nesityčioja, bet išmoksta žiūrėti, padėti ir aiškinasi nuoširdžiai, ką gali padaryti. Vaikai tą priima. Tiesa, bendrojo lavinimo mokykloje turint tokių vaikų jau reikia erdvių, nebetinka tos klasės, kaip mes įsivaizduojame.
Kartu šioje srityje egzistuoja dar viena problema. Savo akimis mačiau, kaip mokytojas padėjėją turi mokyti, kaip reikia dirbti su tam tikrą negalią turinčiu vaiku. Aš manau, kad tokie profesionalai turėtų būti kietesni ir padėti mokytojui, o ne atvirkščiai. Tačiau pagal atlyginimų struktūrą taip išeina, kad mokytojo padėjėjo alga kone tokia pati, kaip valytojo. Ką ir Ingrida Šimonytė yra sakiusi: už pigius dalykus brangiai mokame. Čia reikėtų peržiūrėti atlyginimų struktūrą.
Taip pat manau, kad labai rimtai reikėtų peržiūrėti apskritai atlyginimų klausimą, kad mokytojų, kurių trūksta, jų atsirastų ir jiems tai būtų patrauklu. Štai estai paleido mokytojų algas nuo koeficiento ir tu gali jiems mokėti, kiek nori.
Tai buvo žiaurus vienos žiniasklaidos priemonės kerštas. Ar jis pavyko, ar ne – nežinau.
Pavyzdžiui, jeigu Tartu arba Pernu mieste trūksta matematikos mokytojo, tai tiek mokyklos vadovas, tiek savivaldybė gali tokiam specialistui pasiūlyti ir 3 tūkst. eurų algą, ir niekas nepasakys, kad tai yra per daug arba netinka. Jie tiesiog turi tą teisę. Mes nelabai turime kitos išeities, jeigu mes norime vien tik per mokytojus nepasikarti.
– Grįžkime dar prie jūsų. Neseniai jums įteiktas Seimo nario pažymėjimas, tačiau prieš daugiau nei metus kilo ažiotažas dėl jūsų kandidatūros į prezidento Gitano Nausėdos patarėjus ir tada jūs viešai pareiškėte, kad politika jums neįdomi. Kodėl dabar vaikų psichiatro darbą išmainėte į politiko duoną?
– Kai šneki, tai šneki pagal tai, ką tu tuo metu darai. Paskui pašneki, pabūni ir pradedi galvoti. Visgi manau, kad pokytį nulėmė tokie labai banalūs dalykai. Pirmiausia, labai daug dabartinės valdžios dalykų pradėjo mane erzinti ir aš buvau pasidaręs bambeklis. Dėl to sulaukiau pastabų iš draugų: sako, tu vis kalbi, bet jeigu nori ką nors pakeisti, daryk pats, o dabar tu juos keiki, tau nepatinka, bet pats nesiruoši eiti ten ir keisti savo komfortiško gyvenimo. Ir aš pradėjau mąstyti, kad, iš tiesų, jeigu tu nori, kad neateitų, pasakysiu tiesmukai, mažaraščiai, ir tu nori kažką daryti – tai atsistok ir pirmiausia padaryk kažką pats. Tai buvo vienas toks akstinas.
Antras – kai važinėjau po mokyklas, vis dažniau pradėjo manęs klausti, o kada jūs ateisite į politiką. Ir trečia – gal jau prieš kokius metus ar pusantrų buvau pradėjęs galvoti, kad 15 metų esu visiškai savarankiškai dirbantis ir noriu kažkokio naujo vėjo. Pradėjau galvoti, ko aš noriu, ir staiga, kaip kartais būna, kad sukrenta kortos, – konservatoriai pasiūlė man ateiti į sąrašą.
– Tačiau jūs ir iki šiol dažnai būdavote labai arti aukštas pareigas einančių politikų?
– Jei kalbame apie G. Nausėdą, aš susitikau ne su juo, o su vienu iš jo komandos narių, kuris mane pažįsta. Jis paklausė, ar aš sutikčiau būti patarėju. Aš tada dar nusistebėjau, kodėl man siūlo. Tik paskui mane pristatė G. Nausėdai. Jis iki tol manęs net nepažinojo. Ir tik vėliau, kai mes pasikalbėjome, G. Nausėda sužinojo, kad aš ir jo žmonos sesuo esame geri draugai.
Jeigu man reikėtų įvardyti, kas tie trys dalykai, kurie mane padarė tuo, kas esu šiandien, tai pirma – tėvai ir jų palaikymas, požiūris į savo vaikus kaip į tikrai protingus ir daug galinčius. Antra – mano mokytojai: Dainius Pūras, Eugenijus Laurinaitis, Kristina Ona Polukordienė. Šie žmonės yra mano šviesa, kuri atvėrė visus kelius ir akis pravėrė. Jie parodė pasaulį, kas tai yra, kas yra mano profesija ir kokio ji mastelio, kokio dydžio, kokio gylio.
Aš atvirai pasakysiu – aš net nežinojau, nei kas ta mama, nei kas Deimantė Kedytė.
Trečia – žurnalistai, jie man niekada nėra pakenkę. Aš net ant Vito Tomkaus nepykstu, nors jis labai piktas ant manęs. Aš puikiai žinau, kad jam reikia temos – jis ją ir turi. Jei jis pyksta ant L. Slušnio – bala nematė. Tai tokie ir yra trys dalykai, kurie sukūrė L. Slušnį.
– Jūs pokalbio pradžioje užsiminėte, kad reikia padaryti šaliai kažką tokio, dėl ko tave atsimintų. Na, jus jau atsimena ir kartais ne itin geru žodžiu mini Švėkšnos specialiojo centro skandale ir Deimantės Kedytės paėmimo istorijoje. Ar šie du incidentai gali gadinti jūsų reputaciją ir turėti įtakos jūsų politinei karjerai ateityje?
– Švėkšnos atvejo aš iš viso nesuprantu. Ne mano tai yra reikalas. Kai tu sėdi kabinete ir žinai prievartos ar kitokius atvejus – mes, vaikų psichiatrai, tokių atvejų žinome ne vieną, ne du ir ne tris. Kai po tokių istorijų tau pasakoja vaikas ir pasakoja ne apie save, o apie patirtis kitų vaikų, tu nueini ir pasakai direktorei ir dėl to imamasi priemonių.
Bet jeigu žiūrėtume, iš kur ta neigiama informacija atėjo, – aš manau, kad tai buvo žiaurus vienos žiniasklaidos priemonės kerštas. Ar jis pavyko, ar ne – nežinau. Mano sąžinė rami. Jeigu būtų ten nors koks nusikaltimo niuansas, seniai prokuratūra būtų ką nors pradėjusi daryti, bet niekada manęs niekas nejudino.
D. Kedytės istorijoje aš atsidūriau labai paprastai. Vieną gražią dieną aš tiesiog atsistojau ir pasakiau – mane užkniso tai, kas yra kalbama, ir žiniasklaidoje viešai pasisakiau, kad jeigu teismas nusprendė, tai mama gali būti mama ir nėra prielaidų, kodėl neatiduoti vaiko.
Aš atvirai pasakysiu – pradžia buvo tokia, kad aš net nežinojau, nei kas ta mama, nei kas D. Kedytė. Aš nieko nepažinojau. Tiesiog atsistojau prieš bendrą kryptį laikydamasis pozicijos, kad valstybės institucija – teismas – yra ta institucija, kuria mes privalome pasitikėti, ir kad teisėja negali pati savavališkai laužyti teismo sprendimo. Aš atsistojau tik į šitą poziciją, nes mane tai stebino.
Tas D. Kedytės paėmimo dokumentas, iš tiesų, nebuvo paėmimo dokumentas. Ten nebuvo padaryta to, ką aš galvojau. Buvo daroma visiškai kitaip. Tuomet visi suko galvas, kaip paimti vaiką. Kad bus daromas šis veiksmas – visiems buvo aišku, bet visi bijojo pasisakyti. Aš pasakiau, kad nebijau. Štai jums ir atsakymas, ar aš bijau kur kišti galvą. Aš nebijau.
Tuo metu manęs klausė, ar aš galiu dalyvauti pačiame paėmimo procese. Aš pasakiau, kad nedalyvauju, nes tai yra teisiniai dalykai, yra struktūros, kurios tą gali daryti. Aš negaliu, būdamas vaikų psichiatru, atėjęs imti vaiko. Aš galiu tik maždaug pasakyti, ką reikėtų daryti, norint paimti vaiką.
Buvo keliamas klausimas, ar toks vaiko paėmimas ką nors sužalos, ar ne? Pasakiau, kad turi būti dirbama taip, kad vaikui nebūtų padaryta žala, o trumpalaikis stresas yra daug mažesnė bėda negu ilgas gumos tampymas, trunkantis 3–5 metus. Pastarasis atvejis jau daro žalą visam gyvenimui. Pavyzdžiui, vienas piršto nusimušimas yra ne tokia didelė žala, bet jeigu mes pirštą kasdien po truputį daužysime, tai pasikeis jo forma ir skaudės visą laiką.
Tai D. Kedytės atveju, kai sprendimas dėl jos paėmimo buvo jau priimtas ir kilęs tik klausimas, kokiu būdu, aš padėjau ruošti dokumentą. Tiesa, kai jau žiūrėjau viešoje erdvėje, kaip tai buvo daroma, aš nebuvau patenkintas, nes nuo to, ką mes prieš tai diskutavome, truputėlį buvo kitaip padaryta.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad aš didelių priešų neturiu. Tai tik įrodymas, kad turiu pakankamai drąsos priimti sprendimus. Labiausiai politiko kelyje bijau to, kad šitą prarasiu per kadenciją ar dvi, čia kaip jau pasiseks, nes ilgainiui tampi apvalus ir tavo sprendimai nebe tokie ryškūs. Kartais man norisi to ryškumo.
