Lietuvoje

2020.09.12 07:00

Gyvenimas sovietmečiu – vyrai tapo sofos patriarchais, o pasekmes jaučiame iki šiol

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.09.12 07:00

Kaip ir visa sovietinė ideologija, skelbiama lyčių lygybė bei lygiateisiškumas buvo tik tušti žodžiai, o kai kuriais atvejais vyrai tapo sofos patriarchais – formaliai išlaikė šeimos galvos statusą, bet iš tiesų tikroji šeimos galva buvo moteris. Nors sovietmečiu radikaliai neigiamas požiūris į seksualinius santykius švelnėjo, gėdos motyvas dar išliko. Taip apie lyčių vaidmenis ir gyvenimą sovietmečiu atsiliepia LRT.lt kalbinti istorikai.

Kaip atrodė santuoka ir vaikų auklėjimas LDK? Kaip į partizanes moteris reagavo aplinkiniai? Kaip tarpukariu linksminosi lietuviai? LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Meilės archyvai“, kuriame atskleidžiame, kaip skirtingais istoriniais laikotarpiais atrodė šeima, žmonių laisvalaikis bei moters ir vyro padėtis visuomenėje.

Taip pat skaitykite

Dviguba moterų našta ir barbės devyndarbės

Kaip ir visa sovietinė ideologija, sovietų atnešta ir skelbiama lyčių lygybė bei lygiateisiškumas buvo tik tušti žodžiai, portalui LRT.lt sako Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyresnioji istorikė Enrika Kripienė.

„Lygybė reiškė, kad moteris ne tik gali, bet ir turi dirbti dar daugiau. Neliko jokių moteriškų ar vyriškų darbų, moterys galėjo ir fabrikuose vielas vynioti, ir kolūkiuose su traktoriais važinėti. Blogiausia buvo tai, kad jos ne tik galėjo, bet ir privalėjo dirbti, įsilieti į darbo rinką, o buitiniai darbai namuose, vaikų priežiūra joms taip pat išliko kaip tam tikra prievolė.

Vyras prarado šeimos maitintojo bei vienintelio išlaikytojo funkciją ir pamažu tapo kaip dar vienas vaikas, kuriuo reikia pasirūpinti.

Visi keturi namų kampai neretai laikėsi ant moters pečių, reikėjo viską suderinti, o moteris tapo barbe devyndarbe – ir eina į darbą, ir vaikais rūpinasi“, – kalba istorikė.

Su tuo sutinka ir VU Istorijos fakulteto dėstytojas Tomas Vaiseta. Jis tvirtina, kad sovietų skelbta moterų emancipacija iš tiesų laikytina netikra ar kvaziemancipacija. Anot istoriko, tikrasis valstybės tikslas (galbūt išskyrus pirmąjį dešimtmetį po bolševikinio perversmo) nebuvo suteikti moterims ir vyrams lygių teisių.

„Sovietų valstybei labiausiai rūpėjo mobilizuoti moteris kaip papildomą darbo jėgą, pirmiausia – į sparčiai kuriamą pramonę, todėl „lygiateisiškumas“ pirmiausia reiškė moterų išėjimą ar išvedimą į darbą anapus šeimos.

Po Antrojo pasaulinio karo, taigi, kai ir Lietuva jau buvo okupuota sovietų, sovietai sau kėlė ir kitą tikslą – spręsti gyventojų skaičiaus problemą. Čia ir vėl moterims turėjo atitekti lemiamas vaidmuo gimdyti ir auginti vaikus, todėl, neatsisakę planų moteris mobilizuoti ekonominei veiklai, sovietai skatino ir moterų, kaip motinų, vaidmenį. Juolab nemaža dalis vyrų nebuvo linkę atsisakyti savo tradicinių (ar kaip tradicinių suvoktų) vaidmenų“, – aiškina istorikas.

Kai kuriais atvejais vyrai tapo sofos patriarchais.

Iš čia kyla sukurtas prieštaravimas, nes žadėta pagalba moterims, kai reikia suderinti darbuotojos, motinos ir namų šeimininkės vaidmenis, buvo vangiai ir tik deklaratyviai įgyvendinama. Pavyzdžiui, pasakoja T. Vaiseta, labai trūko vaikų darželių, o teisiškai motinoms kone vienoms buvo primesta atsakomybė už vaikų priežiūrą, egzistavo „motinos ir vaiko“, bet ne „tėvo ir vaiko“ įstatymai.

„Kad į šiuos prieštaravimus pakliuvusios moterys patyrė dvigubą naštą – tai jau tokia istoriografinė ir atminties banalybė, savaime suprantamas ir gerai žinomas teiginys, su kuriuo neverta labai ginčytis“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis pažymi, kad tokia moterų ekonominė mobilizacija turėjo ir kitokį poveikį – jos po truputį įgavo ekonominio savarankiškumo, kadangi užsidirbdavo pinigų. Vis daugiau moterų mokėsi aukštosiose mokyklose, vadinasi, krovėsi kultūrinį kapitalą ir ugdėsi kultūrinę savimonę, o tai taip pat skatino reflektuoti savo vaidmenis ir padėtį visuomenėje bei šeimoje, aiškina istorikas.

Pabrėždamas dvigubą naštą, sovietmečiu kamavusią moteris, kai jos visą dieną dirbo, o tada dar rūpinosi vaikais, T. Vaiseta sako, kad nederėtų pamiršti kultūrinio sąmoningėjimo: „Drįsčiau teigti, kad moderniam gyvenimui, pavyzdžiui, vadinamajam simetriškam šeimos modeliui, kai abu partneriai vienodai pasidalija pareigas ir atsakomybes, moterys buvo pasiruošusios labiau nei vyrai“, – svarsto T. Vaiseta.

Žala vyrų tapatybei ir kirtis savigarbai

E. Kripienė akcentuoja, kad lyčių lygybė yra teigiamas dalykas, tačiau tas pokytis buvo staigus, labai drastiškas ir į visuomenę įvestas prievartiniu būdu. Pasak jos, vyras tuo metu prarado šeimos maitintojo bei vienintelio išlaikytojo funkciją ir pamažu tapo kaip dar vienas vaikas, kuriuo reikia pasirūpinti, o toks gana staigus svarbos praradimas ir lyčių vaidmenų pokytis padarė nemažą žalą vyrų tapatybei ir savęs suvokimui.

Toks staigus pokytis paveikė ir moteris bei šeimų santykius: „Kadangi moteris turėjo viskuo rūpintis, į šeimos namus kartais atsikraustydavo jos motina, ji padėdavo prižiūrėti vaikus. Tai vėlgi vyrui kirto per savigarbą ir porų santykius galėjo paveikti, atsirado visi anekdotai apie blogas uošves“, – juokauja E. Kripienė.

Radikaliai neigiamas požiūris į seksualinius santykius švelnėjo, nors gėdos motyvas ir toliau nuo jų krito kaip šešėlis.

Pasak T. Vaisetos, ir vyrų, ir moterų vaidmenų kaita matoma jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, tačiau ji buvo gana lėta ir vyko tik mieste. Net ir sovietų ekonomiškai mobilizuojamos moterys į darbą išėjo ne iš karto – dirbančių vyrų ir moterų skaičius faktiškai susilygino tik iki aštunto dešimtmečio, pasakoja T. Vaiseta.

„Pokyčiai tęsiasi iki šiol – lyčių vaidmenys įvairėja, atsiranda daugiau lygiaverčių santykių, bet įvairovė – ne tik tradiciniai vyrų ir moterų vaidmenys, bet ir iš sovietmečio nusitęsusios šių vaidmenų komplikacijos, jos tebėra ryškios“, – įsitikinęs pašnekovas.

Tačiau negalima absoliutinti – ir moterys, ir vyrai gyveno skirtingą gyvenimą ir skirtingai gebėjo taikytis prie pokyčių, kūrė tarpusavio santykius, todėl galima kalbėti tik apie tam tikras tendencijas, sako T. Vaiseta.

„Vyrų statistika 20 a. antroje pusėje atrodo šiurpiai ne tik žvelgiant į savižudybių skaičius, bet ir, tarkime, į mirtis dėl neatsargaus, rizikingo elgesio, tam tikras gausaus alkoholio vartojimo, rūkymo ir streso nulemtas ligas. Visa tai rodo, kad bent tam tikra prasme stipriosios lyties statusą sovietmečiu norėję išlaikyti vyrai taip laikėsi savųjų nuostatų ar gyvenimo būdo, kuriam ėmė prieštarauti pati tikrovė, kad galiausiai jie virto silpnąja, savidestruktyvia lytimi“, – svarsto istorikas.

Sovietmečiu susiformavo pseudotradicinis vyrų vaidmuo, kurį savaip skatino patys sovietai, laukę iš vyrų didesnio įsitraukimo ne į šeimos, bet į viešuosius reikalus. Pasak pašnekovo, vadinamasis tikras tradicinis vyro vaidmuo reiškė ne tik finansinę, bet ir moralinę atsakomybę už savo šeimą ir rūpestį ja, o sovietmečiu toks vaidmuo komplikavosi.

Viena kalbinta moteris prisiminė, kaip savo būsimam vyrui, kai šis delsė pirštis, pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė: jei nenori manęs vesti iš meilės, tai bent padėk per santuoką gauti butą.

Pavyzdžiui, 1944 m. priimtu įsaku iki pat septinto dešimtmečio vidurio nebuvo pripažįstama, kad vyrai yra ne santuokoje gimusių vaikų tėvai, todėl tokie vyrai galėjo išsisukti be jokios atsakomybės, nereikėjo nė alimentų mokėti, pasakoja T. Vaiseta.

Sofos patriarchai ir šeimos galvos klausimas

Tačiau sovietmečiu formavosi ir modernūs lyčių vaidmenys, o juos moterys priėmė greičiau nei vyrai. Jos įgavo daugiau ekonominio savarankiškumo, augo jų kultūrinė savimonė ir lūkesčiai vyrų atžvilgiu, o vyrų vaidmuo šeimoje nusilpo.

„Viešai užimamos pareigos ne visada galėjo kompensuoti moralinius ir simbolinius praradimus, nes darbas sovietų valstybei vis dėlto reiškė nuolatinį melą, paklusimą, prisitaikymą. Kai kuriais atvejais vyrai tapo sofos patriarchais – formaliai šeimoje išlaikė šeimos galvos statusą, bet iš tiesų beveik viskuo šeimoje rūpinosi ir tikroji šeimos galva buvo moteris.

Kiek mūsų yra užaugę matydami savo tėvus, gulinčius ant sofos, žiūrinčius televizorių ar klausančius radijo ir ištisomis dienomis nieko neveikiančius? Nepamirškime, kad modernėjantis moterų vaidmuo nereiškia modernaus. Nemažai moterų (ypač santykiuose su vyrais) buvo linkusios išlaikyti tradicines pažiūras ir iš vyrų tikėdavosi tradicinio vaidmens, kad vyras užtikrins finansinį stabilumą, šeimos saugumą, sukurs autoritetą vaikams“, – kalba T. Vaiseta.

Anot jo, tai rodo ir sparčiai augęs skyrybų skaičius – nuo septinto dešimtmečio, ypač po ištuokos procedūros liberalizavimo, skyrybų skaičius didėjo. Tai reiškia, kad moterys nusivildavo vyrais, kad jie tapo sofos patriarchais, nebesugebėjo išpildyti su tradiciniu vyro vaidmeniu siejamų lūkesčių.

Kiek mūsų yra užaugę matydami savo tėvus, gulinčius ant sofos, žiūrinčius televizorių ar klausančius radijo ir ištisomis dienomis nieko neveikiančius?

„Alkoholizmas, charakterių nesuderinamumas, seksualinė frustracija (paprastai nutylima skyrybų priežastis) – visa tai sietina su šiuo gilesniu vaidmenų ir lūkesčių neatitikimu“, – teigia istorikas.

Tuokėsi ne tik iš meilės, bet ir dėl buto

Tarpukariu tuokdavosi 25–30 metų žmonės, o sovietmečiu santuokas sudarydavo jaunesni. T. Vaiseta svarsto, kad tai aiškinti būtų galima remiantis Johno Hajnalo teorija, kad santuokos amžius yra vienas iš kriterijų, parodančių sociokultūrinę skirtį tarp Vakarų ir Rytų, – Vakarų kultūrinei erdvei būdingos vėlesnės santuokos nei Rytų kultūrai. Taigi būtų galima sakyti, kad sovietinė okupacija Lietuvą stūmė į Rytų kultūrinę erdvę.

Tačiau įtakos ankstyvoms santuokoms turėjo daugiau veiksnių. Anksčiau svarbiausią vaidmenį vaidino finansinė padėtis ir socialinis statusas, o sovietmečiu tai pradeda keisti romantinė meilė, sako T. Vaiseta. Pasak jo, tuokiantis iš meilės turtinė ir socialinė padėtis nėra tokia svarbi, todėl nereikia laukti, kol sutuoktiniai susikraus finansinį ir socialinį kapitalą.

Tačiau nors žmonės meilę neretai nurodydavo kaip pagrindinį santuokos motyvą, tai nebūtinai būdavo romantinė, aistringa ir emociškai stipri meilė, tikina T. Vaiseta. Jo teigimu, gerokai dažniau tai buvo tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu grįsta meilė.

Santuokų ankstėjimą galėjo lemti ir po romantinės meilės šydu slėpti motyvai, priduria istorikas. Pavyzdžiui, sovietmečiu daug jaunuolių stodavo į proftechnines mokyklas – jie gana ankstyvame amžiuje įgydavo profesijas, išeidavo dirbti ir įgydavo (kad ir labai nedidelį) ekonominį savarankiškumą, vadinasi, galėjo pradėti kurti šeimą.

„Studijavę aukštosiose mokyklose jaunuoliai taip pat galėjo skubėti susituokti prieš baigdami studijas, nes draugavusios poros bijodavo, kad nesusituokę jie bus pasiųsti dirbti į skirtingas vietas, skirtingus miestus ar respublikas.

Moterys nusivildavo vyrais, kad jie tapo sofos patriarchais, nebesugebėjo išpildyti su tradiciniu vyro vaidmeniu siejamų lūkesčių.

Kai kuriais atvejais susituokusioms poroms buvo lengviau gauti gyvenamąjį plotą ar butą arba bent trumpiau jo laukti. Viena kalbinta moteris prisiminė, kaip savo būsimam vyrui, kai šis delsė pirštis, pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė: jei nenori manęs vesti iš meilės, tai bent padėk per santuoką gauti butą“, – prisimena T. Vaiseta.

Seksualinius santykius gaubė gėdos šešėlis

Sovietmečiu santuoka pradeda patirti krizę, sako pašnekovas. Daugėjo skyrybų, o tai rodo, tvirtina T. Vaiseta, kad santuoka 20 a. antroje pusėje nebebuvo suprantama kaip viena visam gyvenimui, kaip nepajudinama vertybė, dėl kurios, esant reikalui, reikėtų aukoti ir savo asmeninę laimę.

Vis dėlto, tikslina istorikas, krizę išgyveno ne pati santuokos institucija, bet susituokusių vyrų ir moterų santykiai. Pačią santuoką didžioji visuomenės dalis laikė vertybe ar bent priimtiniausia gyvenimo kartu forma. Didesnė moterų ir vyrų dalis vis tiek buvo linkusi susituokti, o išsiskyrus – tuoktis dar kartą.

„Nors ikisantuokiniai lytiniai santykiai taip pat plito, tačiau sovietmečiu santuoka čia bent dalyje visuomenės išlaikė tam tikrą sakralumo statusą. Pavyzdžiui, vienas kalbintas pašnekovas teigė, kad vėlyvuoju sovietmečiu vyrai siekė užmegzti seksualinius santykius su moterimis prieš santuoką, bet vedyboms ieškodavo nekaltų.

Vyrams pažadas, kad moterį ves, buvo vienas iš ciniškų būdų seksualiniams ryšiams užmegzti. Taigi, seksualinė praktika skyrėsi nuo kultūrinių normų ir idealų, bet jais buvo toliau manipuliuojama“, – pasakoja T. Vaiseta.

Pasak jo, apie seksualinius santykius kaip apie tamsiąją, netgi nešvarią ir vien dėl reprodukcinės funkcijos reikalingą žmogaus gyvenimo pusę buvo kalbama tik stalinizmo laikotarpiu. Vėliau toks radikaliai neigiamas požiūris į seksualinius santykius švelnėjo, bet gėdos motyvas ir toliau ant jų krito kaip šešėlis.

Geismą ir seksualumą lydintis nerimas atsispindi ir to meto vyrų rašytoje literatūroje.

„Vis dėlto pernelyg supaprastintas įsivaizdavimas, populiarus ir šiais laikais, kad sovietmečiu apie seksualinius santykius nekalbėta. Nuo septinto dešimtmečio pačios pradžios atsiranda viena kita knygelė, skirta šeimos vidaus gyvenimui (jose užsimenama ir apie lytinę higieną ir panašius klausimus), o 1960 m. lietuviškai pasirodo ir pirma lytiniam auklėjimui skirta knyga.

Nors ir konservatyviai, pabrėžiant šeimą ir meilę kaip vertybę, apie seksualumo klausimus po truputį tiek spaudoje, tiek knygose imta kalbėti ir diskutuoti – ir apie galimas kontracepcijos priemones (...), ir apie lytinę higieną, kai kurias seksualines problemas. Vėlyvuoju sovietmečiu tokių knygų – daugiausia verstinių – tiražai būdavo įspūdingi, pavyzdžiui, 60 tūkst. egzempliorių, ir nebuvo apsiribojama vienu leidimu“, – tvirtina T. Vaiseta.

Slopinama seksualinė kultūra lėmė išsikerojusią prievartą

Vis dėlto propaguota į seksualinius santykius žiūrėti kaip į priemonę, padedančią palaikyti šeimos patvarumą, sklandžią reprodukciją ar gerus partnerių santykius, o ne kaip į asmens malonumo šaltinį, seksualinį pasitenkinimą, sako istorikas. Pasak jo, toks požiūris ypač atsiliepdavo moterų seksualinei sveikatai – iš kaimyninių sovietinių respublikų pavyzdžių galima daryti prielaidą, kad seksualinio pasitenkinimo nepatirdavo nuo 50 iki 70 proc. moterų.

„Kai kurios mūsų kalbintos moterys seksualinius santykius ir seksualinį malonumą taip pat suvokė kaip labiau vyrų reikalą. Bent viena pašnekovė sakė, kad sutiko su vyru mylėtis tol, kol susilaukė dviejų vaikų, o vėliau seksualinis ryšys tarp jų faktiškai nutrūko.

Vakaruose nuo septinto dešimtmečio, kuris kartais pavadinamas ir seksualinės revoliucijos laikotarpiu, pradedama kalbėti apie moterų seksualinius poreikius, (...) o sovietų Lietuvoje nieko panašaus nevyko iki pat SSRS griūties“, – teigia istorikas.

Jis svarsto, kad tuo metu gyvenusiems žmonėms seksualinis gyvenimas neretai galėjo būti įtampos, baimės ir nesaugumo šaltinis. Pavyzdžiui, net atsiradus prezervatyvams ir kontraceptinėms tabletėms, populiariausios „kontracepcijos priemonės“ buvo dvi – nutrauktas lytinis aktas ir abortai, abortus dažniau darydavosi ištekėjusios moterys.

„Nė vienas iš šių būdų neliudija apie malonumą be baimės, rizikos ir nerimo. Geismą ir seksualumą lydintis nerimas atsispindi ir to meto vyrų rašytoje literatūroje – herojai vyrai, susidūrę su gražiomis, seksualiomis, geismą žadinančiomis moterimis, dažnai jas aprašydavo kaip pražūtingos grėsmės, plėšraus pavojaus šaltinį, prieš kurį slapta drebama, keikiamasi, raustama“, – kalba T. Vaiseta.

Pasak jo, konfliktiški vyrų ir moterų santykiai, slopinama ar pernelyg varžoma seksualinė kultūra ir vyriškumo krizė tikriausiai lemdavo ir išsikerojusią seksualinę prievartą prieš moteris. Nors tai sunku pagrįsti tiksliais skaičiais, sako jis, nes apie tai moterys nelinkusios kalbėti ir dabar, skaitant to meto moterų dienoraščius ir atsiminimus į akis krenta tai, kad faktiškai visos susidurdavo su vienokia ar kitokia seksualinės prievartos ar priekabiavimo forma.

„Mes tikrai dar nedovanotinai mažai žinome, kaip seksualinė prievarta veikė sovietmečio kasdienybę, moterų ir vyrų santykius, visą seksualumo kultūrą“, – apibendrina T. Vaiseta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.