Lietuvoje

2020.09.05 07:00

Skurdžią partizanų buitį praskaidrindavo mylimosios – karas sudarė sąlygas slaptiems susitikimams

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.09.05 07:00

Moterų vaidmuo partizaninio karo metu – itin svarbus, tačiau gyvendama bunkeryje su būriu vyru moteris galėjo tapti dirgikliu ir sukelti apkalbų. Aplinkiniams tai atrodė nepriimtina ir mesdavo „nepadorumo dėmės“ šešėlį, todėl partizanai stengdavosi tokius santykius įteisinti. Vis dėlto karo sąlygos sudarė galimybę slaptiems susitikimams, todėl partizanai romantinius ryšius galėdavo puoselėti su keliomis merginomis iš karto.

Kaip atrodė santuoka ir vaikų auklėjimas LDK? Kaip į moteris partizanes reaguodavo aplinkiniai? Kaip tarpukariu linksminosi lietuviai? LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Meilės archyvai“, kuriame atskleidžiame, kaip skirtingais istoriniais laikotarpiais atrodė šeima, žmonių laisvalaikis bei moters ir vyro padėtis visuomenėje.

Taip pat skaitykite

Daugiau nei prieš 10 metų buvo atliktas tyrimas, kurio metu skaičiuotos visos moterys, gavusios kario savanorio teisinį statusą. Taigi moterų, kartu su partizanais gyvenančių bunkeryje ar slėptuvėje, einančių į įvairias operacijas ir valdančių ginklus, galėjo būti maždaug 250, sako Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyresnioji istorikė Enrika Kripienė.

Ji skaičiuoja, kad iš viso partizaniniame kare dalyvavo apie 50 tūkst. žmonių, taigi moterys sudarė maždaug pusę procento visų partizanų. Žinoma, tai nėra absoliutus skaičius, nes būta ir tokių moterų, kurioms nesuteiktas kario savanorio statusas, priduria istorikė. Taigi, jei į partizaninį pasipriešinimą žiūrėtume kompleksiškai, kaip į sudėtinį procesą, kuriame ranka rankon veikė partizanai ir jų rėmėjai, talkininkai ar ryšininkai, moterų priskaičiuotume kur kas daugiau.

Nors savo esme partizaninis karas buvo vyriškas, moterų indėlis buvo svarbus, tvirtina E. Kripienė. Paprastai moterys gamindavo partizanams maistą, skalbdavo, siūdavo... Būta atvejų, kai moterys turėjo ginklus, kartu eidavo į operacijas. Labiau išsilavinusios užsiėmė laikraščių spausdinimu, straipsnių rašymu, dokumentų ar įsakymų perrašymu, o turinčios medicininį išsilavinimą ar tokios patirties slaugydavo susirgusius ar sužeistus partizanus, pasakoja VU doktorantė.

Kildavo įtampa, pavydas

Knygos „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ autorius VU istorikas dr. Marius Ėmužis priduria, kad ir tarp partizanų – tiek vyrų, tiek moterų – buvo tokių, kurie nevykdė karinių funkcijų ir stengėsi nesivelti į kovą, nes jų misija buvo kitokia, pavyzdžiui, rūpintis spauda.

Žmonėms buvo sunku suvokti, kad moteris gali ir duoti gyvybę, ir ją atimti.

Dažniausiai tos moterys, kurios kartu su partizanais gyvendavo bunkeryje, buvo jų artimosios – seserys ar motinos, besislapstančios nuo sovietų represinių struktūrų, tremties, teismo. Anot E. Kripienės, paprastai partizanai siekdavo moteris apgyvendinti pas patikimus žmones, suveikti joms dokumentus. Taip buvo daroma ne tik dėl moterų saugumo ar taktiniais sumetimais, bet ir siekiant sumažinti įtampą.

„Turime nepamiršti, kad viena ar kelios moterys bunkeryje, būryje vyrų yra tam tikras dirgiklis. Trukdo ir susikaupti, ir veikti, gali kilti pavydas, įvairių pykčių – visaip būdavo. Partizanai buvo žmonės kaip ir visi kiti, todėl natūralu ir žmogiška, kad dėl trinties, lyčių ir kitų skirtumų atsirasdavo tokių sunkumų“, – teigia istorikė.

O ir moteris žmonėms asocijavosi ne su kova. „Šis momentas gali kilti iš dar labai senų laikų – iš antikinių ar dar senesnių, kai suvokta, jog moteris visų pirma yra gyvybės davėja. Žmonėms buvo sunku suvokti, kad moteris gali ir duoti gyvybę, ir ją atimti“, – priduria M. Ėmužis.

Moterims panešdavo ginklą, jas globojo

Kai kurie būrių vadai nurodydavo vengti moteris siųsti į aktyvią kovą, pasistengti jas išnaudoti kitiems tikslams. To priežastys būdavo kelios – karinė, stereotipiškai globėjiška ir taktinė. Pasak M. Ėmužio, tarpukario kariuomenėje moterys netarnavo, tad neturėjo karinės patirties. Antra priežastis, kodėl moteris vengdavo siųsti į aktyvią kovą, – globėjiškumas.

„Ir Dzūkas (Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas – LRT.lt) laikėsi nuomonės, kad negerai, kai žmonos būna su vyrais, nes tada vyrui labiau rūpi žmona, o ne tiesioginės funkcijos, o žmonai irgi labiau rūpi išsaugoti vyrą. Buvo manoma, kad moteriai į tolimą žygį eiti per sunku, ginklą nešti sunku.

Bunkeriai ir slėptuvės būdavo itin maži, nuolat trūkdavo oro, galėjo būti drėgna, prieblanda...

Atsiminimuose užfiksuota, kai partizanai kartu į žygį einančios moters ir ginklą panešdavo. Taktine prasme tai absurdas, nes iš esmės du žmonės eliminuojami iš kovos, jei atsitiktų kas nors netikėto, nes vienas eina be ginklo, o kitas turi du“, – kalba istorikas.

Vis dėlto svarbiausios priežastys, matyt, buvo taktinės – moterims saugiau vaikščioti. Jos keldavo ne tiek daug įtarimų, kadangi vyrų sovietai ieškodavo labiau, vyko mobilizacija į Raudonąją armiją. Tai rodo ir išlikę pasakojimai bei nuotraukos – ir partizanai vyrai, siekdami nusigauti į tolimesnes apylinkes, kartais persirengdavo moteriškais drabužiais, kad tik nebūtų sustabdyti ir išvengtų dokumentų patikros.

„Moterys neturėjo tarnauti sovietų armijoje, neturėjo vadinamojo karinio bilieto, todėl sulaikytas, jei jos gyvena legaliai ir turi registracijos dokumentą ar pasą, paleisdavo, jos įtarimų nekeldavo. O partizanai, net jei turėjo dokumentą, dažniausiai nebuvo tarnavę sovietų armijoje – neturėjo karinio bilieto, todėl juos galėjo suimti.

Aprūpinimo veiksnys buvo labai svarbus, kartais nulemiantis, kad į tai įsitraukdavo ištisos šeimos: tėvas – ryšininkas, mama gamina valgyti, o dukra ar sūnus neša maistą į bunkerį“, – civilių svarbą akcentuoja M. Ėmužis.

Žmonės su nepasitenkinimu žiūrėdavo į nuolat pas partizanus liekančias nakvoti merginas, o ir patiems partizanams tai neatrodė priimtina.

Taigi, pabrėžia istorikas, tai iš dalies nulėmė tokį moterų vaidmenį – jos galėjo tapti partizanėmis, bet tai buvo nerekomenduotina ir dėl globėjiškumo, ir dėl taktinių priežasčių. Geriau, kai žmogus gyvena legaliai, bet jis tavo žmogus, jis tau padeda, ir tai partizanai puikiai išnaudojo, įsitikinęs M. Ėmužis.

Romantiniai santykiai su keliomis merginomis ir „nepadorumo dėmė“

To meto žmonės buvo konservatyvesnių pažiūrų, todėl moterų gyvenimas kartu su vyrais bunkeryje atrodė nepriimtinas ir nepadorus. „Jei viena ar kelios jaunos merginos tiesiog gyvena su būriu jaunų vyrų, iš šalies atrodydavo nekaip. Tais atvejais, jei jos kieno nors artimosios – motinos ar seserys, dar būdavo galima suprasti, tačiau jei tai moteris iš šalies, visiems įvairių minčių kildavo“, – aiškina E. Kripienė.

Tam, kad dingtų tokia „nepadorumo dėmė“, būdavo stengiamasi įvairiais būdais įteisinti santykius. Pavyzdžiui, partizanai su mylimosiomis susižadėdavo, o, esant galimybei, ir susituokdavo. Pasak istorikės, vestuvės vykdavo slapta, dažniausiai naktį, paprastai būdavo stengiamasi jaunuosius sutuokti bažnyčioje ar koplytėlėje, tačiau kartais kunigas nusižengdavo taisyklėms ir ceremonija vykdavo kitur.

Karas gana ryškiai keičia visuomenės struktūras, liberalėja normos, nes karas yra „normaliai nenormali“ visuomenės būsena – normali dėl to, kad iki 20 amžiaus vidurio karai vykdavo gana dažnai, o nenormali dėl to, jog ji visiškai iškreipia žmogaus santykius, sako M. Ėmužis. Pasak jo, tokį liberalėjimą galėjo lemti mintys, kad šiandien arba rytoj gali žūti, noras prieš mirštant dar ką nors patirti.

E. Kripienės teigimu, normų kitimą iš dalies lėmė ir natūraliai modernėjanti visuomenė, tačiau partizaninio karo sąlygos sudarė galimybę slaptiems susitikimams.

Ir Dzūkas laikėsi nuomonės, kad negerai, kai žmonos būna su vyrais, nes tada vyrui labiau rūpi žmona, o ne tiesioginės funkcijos.

„Vaikinai kartais galėdavo bendrauti ir romantinius ryšius puoselėti su keliomis merginomis iš karto: laikaisi slaptumo, vaikštai per kelis kaimus, todėl nepasakosi merginoms vienai apie kitą“, – juokiasi E. Kripienė.

Taigi atvirų romantinių santykių pasitaikydavo, tačiau tradicinės konservatyvios normos buvo labai stiprios. Žmonės su nepasitenkinimu žiūrėdavo į nuolat pas partizanus liekančias nakvoti merginas, o ir patiems partizanams tai neatrodė priimtina.

Į santykius su partizanais tėvai žiūrėjo pro pirštus

Pasak E. Kripienės, jei partizanai susilaukdavo vaikų, juos stengdavosi atiduoti patikimiems žmonėmis, kad šie turėtų bent pusiau legalų gyvenimą, – juos kas nors užregistruodavo savo vardu. „Bunkeryje tokiame šaltyje ir drėgmėje vaikui tikrai ne vieta – ten jį auginti būtų buvę nelabai įmanoma“, – įsitikinusi istorikė.

Pastojus slėptuvėje gyvenančiai moteriai, partizanai taip pat stengdavosi ją apgyvendinti pas patikimus žmones. E. Kripienės teigimu, dažniausiai būdavo pasirūpinama, kad gimdymas vyktų ligoninėje, tačiau nutikdavo ir taip, kad vaikai gimdavo slėptuvėje. Bunkeryje gimė ir partizano Jono Kadžionio sūnus.

Kaip į santykius su miško broliais reaguodavo merginų šeimos nariai? Anot VU doktorantės, jei visa šeima rėmė partizanus, artimai su jais bendravo, o jaunuolių santykiai buvo artimi, abiejų ketinimai rimti, tuomet merginos tėvai pritardavo.

Ir partizaninėms santuokoms paprastai būdavo sulaukiama tradicinio tėvų palaiminimo. Kiti tėvai į tokius santykius stengėsi žiūrėti pro pirštus, o jei ir žinojo, kad partizanai naktį pas dukras ateina, stengdavosi to nepastebėti, šypsosi istorikė.

Aišku, pabrėžia ji, santykiai su partizanais keldavo tam tikrą grėsmę, todėl, jei tėvai matydavo, kad santykiai nerimti, pasakydavo, kad tam nepritaria ir kad partizanai daugiau neitų. „Tačiau tai būdavo sudėtinga, nes jei esi įsivėlęs į rėmimo tinklą, tai pradėti aiškinti, kad nebeateikite, pradėti grasinti, kad aš jus paskųsiu, buvo nelabai protinga ir nelabai įmanoma, nes susirasi priešų. Būdamas rėmėjas jau pažįsti tam tikrus asmenis, žinai partizanų slapyvardžius, jų apsistojimo vietas, todėl grasinti išduoti šią informaciją – neprotinga“, – teigia E. Kripienė.

Bendrauji su partizanais – esi sovietų struktūrų akiratyje

Supranti, kad gali būti suimtas, pastebi, kad tave persekioja, šalimais lankosi žmonės, kurie anksčiau nesilankydavo, kad tavimi domisi sovietų užverbuoti šnipai, todėl prisidedi prie partizanų, apie kovotojų artimųjų saugumą, pasakoja M. Ėmužis. Vis dėlto, sako jis, paprastai partizanai siekdavo pirmiausia apsaugoti artimuosius, o tik tada prisidėdavo prie partizaninio karo.

„Buvo toks supratimas, kad turi saugoti savo šeimą. Vyresniems vyrams tai buvo labai svarbu. Jaunesniems partizanams buvo paprasčiau – žinoma, jie palikdavo savo tėvus, jiems irgi kildavo grėsmė, bet kai tai tavo sūnus, dukra ar žmona, tada žymiai sunkiau. (...)

Poveikio priemonės buvo žiaurios, kartais prieš jas atsilaikyti nebuvo įmanoma.

Bet kokiam žmogui ryšiai su partizanais buvo pavojingi, tai buvo inkriminuojantis dalykas – ir partizaninis laikraštis, ir nuotrauka su partizanais ar neaišku kur nešamas maistas... Iš karto inkriminavimas ir baudžiamoji atsakomybė“, – tvirtina istorikas.

Anot E. Kripienės, bendraudama su partizanais mergina keldavo grėsmę ne tik sau, bet ir šeimai, kadangi visa šeima automatiškai atsidurdavo sovietinių struktūrų taikiklyje. Apie pavojų galvojo ir partizanai – jie manė, kad, užmegzdami artimus santykius su ryšininkėmis ar rėmėjomis, užsitikrina, jog sulaikytos ir tardomos jos labiau stengsis neišduoti mylimojo, ką nors nutylės ar ilgiau atsilaikys.

Iš tiesų ne ryšininkės ar partizanų rėmėjos, o merginos iš šalies apsilankymas stovyklavietėje sukeldavo grėsmę visam būriui. Istorikės teigimu, tokia mergina paprastai žinodavo daug informacijos ne tik apie mylimąjį, bet ir apie kitus partizanus, todėl iš jos būdavo galima išpešti svarbios informacijos.

„Tuo sovietinės struktūros dažnai naudodavosi. Paprastai į agentes būdavo verbuojamos tos moterys, kurios jau turi ryšių su partizanais, bet nebūtinai romantinių. Gana retas atvejis, kad būtų paimta moteris iš šalies ir stengtasi ją infiltruoti tarp partizanų. (...) Tai sudėtingiau, todėl ieškodavo moters, kuria partizanai jau pasitiki“, – pasakoja E. Kripienė.

Sovietinis saugumas turėjo daugybę svertų, kaip žmogų palaužti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, todėl kartais merginos išduodavo mylimuosius. „Poveikio priemonės buvo žiaurios, kartais prieš jas atsilaikyti nebuvo įmanoma“, – akcentuoja istorikė.

Kitais atvejais merginas sovietinės struktūros naudojo „tamsoje“. Pavyzdžiui, užverbuodavo artimai su partizanais bendraujančios merginos draugę, kuriai ši pasipasakoja. Taip visą svarbią informaciją represinės struktūros sužinodavo ne tiesiogiai, o per kitus asmenis.

Kasdienybė – utėlės, infekcijos ir oro trūkumas

Nors kartais įsivaizduojame, kad partizanai visą laiką kovėsi, E. Kripienė pasakoja, kad didžiąją laiko dalį jie praleisdavo bunkeriuose. Tik buitis buvo labai skurdi, nyki ir nuobodi.

„Bunkeriai ir slėptuvės būdavo itin maži, nuolat trūkdavo oro, galėjo būti drėgna, prieblanda... Pasišviesdavo žvakėmis arba žibalinėmis lempomis, tačiau dėl oro stygiaus jos nuolat gesdavo. Sąlygos būdavo tikrai sunkios, labai greitai dėvėdavosi ir purvindavosi ne tik partizanų drabužiai, bet ir jų kūnai – puldavo įvairios ligos, artritas, infekcijos, o apie utėles net nekalbu.

Sunkios sąlygos, nekokybiškas maistas, todėl gesdavo dantys, trūkdavo vitaminų. Gyvenimas tikrai nebuvo lengvas – atvirkščiai, ir fizinį kūną nualindavo, ir psichologinei būsenai labai pakenkdavo – maža erdvė, tie patys žmonės, tie patys veidai“, – sunkumus, su kuriais susidurdavo partizanai, vardija E. Kripienė.

Vis dėlto, priduria ji, nereikia visko įsivaizduoti tik juodai – esant galimybei, partizanai įvairių pasisėdėjimų ar švenčių susigalvodavo. Kai kurie skaitydavo knygas, kiti rašydavo dienoraštį, laiškus artimiesiems, piešdavo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt