Lietuvoje

2020.08.22 07:00

Bajorų gyvenimas buvo ne toks dorovingas: lošimas, nesantuokiniai vaikai ir kazanovos

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.08.22 07:00

Tikriausiai LDK didikus neretai įsivaizduojame kaip dorovingus ir pamaldžius, tačiau Apšvietos epochoje tam tikra seksualinė laisvė buvo pripažįstama. Jei būtume laikęsi tik tam tikrų moralės normų, nebūtų buvusios Kazanovos istorijos, o itin populiariuose kaukių baliuose buvo galima išvysti ir didikų, pasipuošusių Adomo kostiumu, to meto gyvenimą atskleidžia istorikė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė.

„Valstietės gyvenimas yra darbai, nuolatinė rutina ir šalia viso to – vaikas. Pagimdė lauko gale, susuko vaiką į pasijonį ir nuėjo toliau pėdų rišti. [...] O vaikų būdavo tiek, kiek Dievas duoda, todėl nesvarbu, ar moteris didikė, ar valstietė, ji realiai nuolat laukdavosi arba maitindavo kūdikį“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė, Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotoja dr. R. Šmigelskytė-Stukienė.

Kaip atrodė santuoka ir vaikų auklėjimas LDK? Kaip į partizanes moteris reagavo aplinkiniai? Kaip tarpukariu linksminosi lietuviai? LRT.lt pradeda straipsnių ciklą „Meilės archyvai“, kuriame atskleidžiame, kaip skirtingais istoriniais laikotarpiais atrodė šeima, žmonių laisvalaikis bei moters ir vyro padėtis visuomenėje.

Buitis, namai ir rūpinimasis vaikais

Iki Apšvietos (~18 a.) dominavo požiūris, kad Viešpats sukūrė vyrą, o tada paėmė jo šonkaulį ir taip sukūrė moterį. Taigi, jei moteris yra išvestinė visumos dalis, ji niekada negali būti lygi vyrui. Toks požiūris buvo labai patrauklus bei populiarus ilgą laiką ir padėdavo pagrįsti moters nelygiateisiškumą istorijoje, pasakoja R. Šmigelskytė-Stukienė.

Tačiau Apšvietos epochoje pradedami kelti klausimai, ar moteris lygi vyrui. Vis dėlto iki pat 20 a. tęsiasi situacija, kai moteris neturi jokių pilietinių ir politinių teisių, sako VDU profesorė. Anot jos, tuo metu moteris turėjo tris socialines funkcijas: visų pirma ji – dukra, žmona ir motina. Per savo gyvenimą iš šių trijų vaidmenų ir neišeidavo.

Kalbant apie moterų teises šiuo laikotarpiu, reikėtų išskirti bajores ir valstietes: bajorėms Lietuvos statutai suteikė išskirtinių teisių, pavyzdžiui, moteris prieš savo valią negalėjo būti ištekinama, o vedybinės sutartys paprastai užtikrindavo, kad ji nebūtų nuskurdinama, nes be jos valios vyras negalėjo jos atsineštos dalies prarasti ir išeikvoti. Likusi našlė moteris taip pat turėjo teisę valdyti savo turtą, todėl teisiškai buvo lygi vyrui.

Valstiečių situacija buvo kitokia. Buitis, namai ir rūpinimasis vaikais – motinos darbas ir prievolė. „Valstietės gyvenimas yra darbai, nuolatinė rutina ir šalia viso to – vaikas. Pagimdė lauko gale, susuko vaiką į pasijonį ir nuėjo toliau pėdų rišti. Tokia kasdienybė“, – pasakoja R. Šmigelskytė-Stukienė.

Pačios tvarkė savo valdas

Bajorės ar pasiturinčios miestietės įgydavo išsilavinimą, mokėsi, tačiau buvo ugdomos kaip privačios namų erdvės atstovės. Situacija keitėsi Apšvietos epochoje – išskiriama, kad moteris gali išeiti už šios namų erdvės, kadangi išsilavinusiam vyrui namuose reikia turėti išsilavinusią pašnekovę, kuri padėtų geriau atlikti viešąsias pareigas. Iš lėto atsiveria galimybės užsiimti viešosios erdvės rūpesčiais – švietimu, vaikų auklėjimu.

„Moterys pamažu išsiveržia į viešąją erdvę. Jos ne tik skaito ar rašo – turime pirmąsias poetes, rašytojas, mokslo mecenates“, – vardija Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotoja.

Turime ir pavyzdžių, kai didikės imasi tvarkyti savo valdas. Pavyzdžiui, didikė Ona Paulina Sapiegaitė-Jablonovska po vyro mirties sutvarkė miesto viešąsias erdves, įsteigė parką, kad miestelėnai galėtų pailsėti medžių paūksmėje, nurodė prižiūrėti geriamąjį vandenį. Ji parašė savo dvarų valdymo taisykles, reglamentavo pribuvėjų veiklą.

„Jablonovska taisyklėse įrašė, kad moteris, norinti užsiimti pribuvėjos amatu, turi turėti specialų sertifikatą, išduotą Vilniaus universiteto profesoriaus. Ji samdydavo universiteto medikus, sumokėdavo jiems, kad atvažiuotų ir patikrintų švarą įrankių, kuriuos naudoja pribuvėjos. Tai rodo jau kitokį suvokimą, kad prižiūrėti gimdyvę turi išmananti, ką daro, švari pribuvėja.

Jei kas nors iš gyventojų pastebėtų neblaivią pribuvėją, privalėjo iš karto informuoti, o tokia pribuvėja privalėjo būti išmesta už valdos vartų ir neįleista atgal. Nežinau, ar tai buvo dažnas atvejis, ar pasitaikydavo Jablonovskos dvaruose, bet blaivumo prevencija buvo labai svarbus dalykas“, – pasakoja istorikė.

Nuolat laukdavosi arba maitindavo kūdikį

Kaip LDK laikais atrodė laisvalaikis? Anot R. Šmigelskytės-Stukienės, iki industrinės visuomenės įsitvirtinimo laisvalaikio nebuvo, tai mūsų dienų samprata. „Darbas pasibaigia, išjungi kompiuterį, ir viskas, tavo laisvas laikas iki kitos dienos aštuntos ryto, kai eisi į darbą“, – šypsosi ji.

LDK laikais buvo tik kasdienybė ir šventės, o jei esi valstietis, tavo gyvenimą diktuoja žemės ūkio darbai, jų cikliškumas, metų laikai, gyvuliai.

„Karvei nepasakysi: aš tavęs nemelšiu, ateisiu rytoj, nes mano darbo laikas pasibaigė“, – juokauja R. Šmigelskytė-Stukienė.

Bajorių kasdienybė buvo kiek kitokia – paprastai jų diena prasidėdavo malda ir kavos puodeliu. Diena buvo gana griežtai sustyguota – vėliau didikės rašydavo laiškus, spręsdavo dvarų valdymo klausimus, dirbdavo su vaikais. O vaikų būdavo tiek, kiek Dievas duoda, todėl nesvarbu, ar moteris didikė, ar valstietė, ji realiai nuolat laukdavosi arba maitindavo kūdikį, sako istorikė.

„Natūralus gyvenimas. O šalia to ji dar ir dirba“, – priduria pašnekovė.

Kitos didikės mėgdavo lošti. Pavyzdžiui, Izabelės Pliaterienės mama turėjo polinkį lošti kortomis. Jei atvykdavo grafienė, tai viskas – būtinai ieškos kompanionų, kas su ja loš kortomis, pasakoja R. Šmigelskytė-Stukienė.

Santuoka – tėvų darbas, todėl iš meilės ir manipuliuodavo

Svarbią vietą užėmė ir santuoka. Paprastai kanonų teisė apibrėždavo, kad merginos gali tuoktis nuo 13-os, o vaikinai – nuo 16 metų. Vėliau matome, kad santuokinis amžius vis didėja – į namus parsivesti nuotaką gali tik tada, kai sugebėsi ją išlaikyti, todėl reikia susikurti pragyvenimą, atsiskirti nuo tėvo. Taigi vėliau jaunuoliai tuokdavosi ir 20 ar 25 metų.

Didikų šeimose vedybos būdavo rikiuojamos iš anksto, nes tai politika, sako R. Šmigelskytė-Stukienė. Pasak jos, būdavo stengiamasi, kad vedybos būtų lygios, taigi ieškodavo to paties statuso jaunuolio. „Tai tėvų darbas, o paprastai į tokias smulkmenas, kiek jaunuoliai myli ar nemyli, dėmesio niekas nekreipdavo“, – tvirtina VDU profesorė.

Žinoma, būdavo ir tokių istorijų, kai vykdavo manipuliacijos. „Radvilos, Vilniaus vaivados, sesuo mylėjo eilinį bajorą. Ji sumanipuliavo – pasakė, kad yra tokioje situacijoje, kad būtų gėda netekėti, ir įtikino vyskupą. Šis sutuokė, bet vėliau paaiškėjo, kad ji iš tiesų nesilaukia. Brolis pasiautėjo, pasiautėjo ir pripažino sesers sutuoktinį, tačiau tai būdavo išimtys“, – pasakoja istorikė.

Į kaukių balių – pasidabinus Adomo kostiumu

Būdavo ir nesantuokinių vaikų, tačiau Bažnyčia stengėsi saugoti moralę ir nesantuokinius ryšius eliminuoti, sako istorikė. Vis dėlto pati Apšvieta neretai vadinama galantiškuoju amžiumi, kai tam tikra seksualinė laisvė pripažįstama.

„Nebūtų buvusios Kazanovos istorijos, jei būtume laikęsi tik tam tikrų moralės normų. Nebūtų buvusios markizo de Sado istorijos. Tačiau turime atskirti tam tikrus visuomenės sluoksnius, kadangi pati bajorija buvo išsisluoksniavusi – dalis gyveno deklaruodami tai, kas vyksta, bet kas deklaruojama už uždarų durų, – ne paslaptis“, – pasakoja R. Šmigelskytė-Stukienė.

Tuo metu buvo labai populiarūs maskaradai, kaukių baliai, kuriuose laisvės buvo kiek daugiau. Pavyzdžiui, į vieną tokį kaukių balių du kunigaikščiai atvyksta pasipuošę Adomo kostiumu, šypteli istorikė.

Tačiau neištikimybė būdavo baudžiama. Žinoma, priduria R. Šmigelskytė-Stukienė, ją reikėjo įrodyti, bet tai padarius sankcijos būdavo griežtos – kartais pasiekdavo ir skyrybas. Taigi Apšvieta atneša didelių pokyčių į šeimos santykius, išauga skyrybų skaičius. Vis dėlto kukliai gyvenančios šeimos stengdavosi gyventi paklusniau, nes kiekvienas teismo procesas kainavo didelius pinigus.

Smurtas šeimoje – ne tik šių laikų problema. Anot istorikės, iki tol nebuvo aiškiai užfiksuotų atvejų, pasibaigusių žmonos naudai. Tai, kad vyras smurtauja, buvo visiems įprasta, kadangi jis – namų ponas, galįs daryti, ką nori. Tačiau Apšvietos laikotarpiu moteris pradeda įgyti daugiau teisių ir gali apsiginti, tad net Vilniuje užfiksuota atvejų, kai vyras buvo pripažintas kaltu dėl smurto prieš žmoną ir pora ištuokta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt