Homofobija šeimoje ir visuomenėje, draugų nesupratingumas ir patirtas smurtas menininką Marių Samavičių privertė emigruoti ir kurti gyvenimą svetur. Dabar lietuvis ragina atsikratyti supuvusių sovietinių stereotipų ir drąsiau pasisakyti už savo teises, o pasigedęs prezidento Gitano Nausėdos drąsos, menininkas sukūrė prezidentui skirtą filmuką, kuriame ragina tesėti pažadus ir įsisegti LGBT bendruomenę palaikantį vaivorykštės ženklelį.
Dabar M. Samavičius gyvena Anglijoje, kur pabaigė bakalauro studijas. Beveik baigtos ir magistro studijos, tačiau dėl ateities pašnekovas neužtikrintas.
Nors Lietuvą menininkas myli, Lietuvą paliko, kad „galėtų nebijoti vaikščioti gatve ir būti savimi“. M. Samavičius homofobiją jautė ne tik mokykloje ar draugų rate, bet ir savo šeimoje, todėl nors ir pagalvoja apie grįžimą į Lietuvą, atbaido baimė dėl lietuvių priešiškumo ir psichologinės savijautos čia.
Emigravo dėl homofobijos
Emigracijoje lietuvis praleido aštuonerius metus. Pasak jo, Lietuvą paliko dėl vienintelės priežasties – homofobiškų tautiečių. Pats M. Samavičius visą laiką jautėsi esantis patriotas, jautė savo šaliai meilę, tačiau su homofobiškomis nuostatomis susidūrė ne tik viešojoje erdvėje ar gimtajame miestelyje, bet ir šeimoje.
„Mano emigracija niekada nebuvo dėl pinigų ar siekio tapti žvaigžde. Emigravau dėl to, kad galėčiau nebijoti vaikščioti gatve, būti toks, koks esu. Dėl to šiek tiek baisu, jeigu aš tai prarasčiau grįžęs į Lietuvą, tada būtų kultūrinis šokas. Labiausiai išgyvenu dėl savo psichologinės sveikatos, nes nežinau, kaip jausiuosi.
Norėčiau grįžti, bet jeigu man teks susidurti su homofobija, jeigu negalėsiu savo meno laisvai parodyti žmonėms...
Man atrodo, kad apskritai beveik visi homoseksualūs žmonės jaučia potrauminį streso sindromą. Homofobija visą laiką iššaukia tuos senus jausmus ir tas baimes. Nesvarbu, kiek man bus metų, tikriausiai, manyje visada bus tos baimės“, – portalui LRT.lt atvirauja M. Samavičius.
Kai pasakoja menininkas, jo pačio ir šeimos pažiūros labai skirtingos – tėvai ir brolis yra konservatyvūs žmonės, pasisakantys už kraštutinės dešinės vertybes, nusiteikę prieš LGBT bendruomenę. Su homofobija pašnekovas susidūrė ir mokykloje, o kartą buvo sumuštas.
„Visą laiką bijodavau grįžti namo iš mokyklos. Tada aš pradėjau lankyti daug visokiausių būrelių vien todėl, kad išvengčiau sutikti tuos homofobus. Sutraumavo labai“, – vaikystę prisimena menininkas.
Norėtų grįžti namo
Dabar M. Samavičius baigė mokslus Anglijoje, atrodė, jau laikas grįžti namo, į Lietuvą, tačiau stabdo nežinomybė, baimė dėl homofobijos.
„Neturiu kažkokio pagrindo, šeimos... Pradėjau bendrauti su draugais, galvojau, pažiūrėsiu, kaip jie mąsto, gal galime vėl būti draugais. Pastebiu, kad yra labai daug homofobijos: būk, bet nesirodyk. Draugams pasakoju, kad neturime labai daug teisių, bet visą laiką sulaukiu to pačio atsakymo, kad nėra taip blogai, viskas eina geryn. Tada aš nežinau, ar jūs mane iš tikrųjų priimate kaip draugai?
Nenoriu būti draugais su tais žmonėmis, kurie iš tikrųjų patyliukais galvoja, kad aš esu kažkoks kitoks, mažiau vertas kokių nors teisių. (...) Noriu tiesiog pasipasakoti, kaip man sekasi, pasikalbėti apie mūsų teises, bet sulaukiu tokio atsakymo, kad nesiskųsk, viskas gerai, viskas gerėja. O kai žiūri į atliktus tyrimus, priešinga situacija. (...) Norėčiau grįžti, bet jeigu man teks susidurti su homofobija, jeigu aš negalėsiu savo meno laisvai parodyti žmonėms...“ – svarsto menininkas.
Manė, kad jis vienintelis
Nors problemų dar yra, M. Samavičius svarsto, kad LGBT situacija Lietuvoje gerėja – jis prisimena šeštadienį Vilniuje vykusias eitynes ir sako, kad gera matyti tiek daug žmonių, o tokiomis akimirkomis atrodome ne ką mažesni europiečiai nei kitose šalyse.
Vis dėlto daug homoseksualių žmonių bijo reikalauti lygių teisių, apgailestauja pašnekovas. Pasak jo, kartais pats iš bendruomenės narių girdi tokių pasakymų, kad viskas yra gerai, visos teisės bus, o situacija Lietuvoje yra daug geresnė nei Lenkijoje ar Rusijoje.
Užtrunka labai daug laiko dekonstruoti senovinius, supuvusius, sovietinius stereotipus
„Man atrodo, kad tai yra vidinė homofobija. Kai mūsų visuomenė nemėgsta, mes pradedame taip pat su savimi elgtis. Tokie žmonės, kurie bijo kovoti, nori pažeminti kitus, kurie pasisako už teises, nes patys bijo prašyti tos pagalbos“, – svarsto M. Samavičius.
Jis taip pat priduria, kad Lietuvoje trūksta informacijos apie seksualinę sveikatą, neužtenka švietimo. Menininkas prisimena atvejį, kai prieš kelerius metus Telšių mokykloje tikybos mokytoja pamokos metu gėjus lygino su kanibalais. M. Samavičius nusivylęs, kad dėl šio incidento nebuvo imtasi tinkamų priemonių, o švietimo šiomis temomis vis dar trūksta.
„Pamenu pats, mokykloje apie homoseksualumą nebuvo jokių kalbų – kaip tik išgirsdavau iš mokytojų ir tokių pasisakymų: tegul jie būna, bet nesirodo“, – prisimena pašnekovas.
Menininko teigimu, kai nėra informacijos, o LGBT bendruomenė nereprezentuojama, sunkiau save priimti, manai, kad esi kažkuo blogas. Supratęs, kad yra homoseksualus, M. Samavičius sako galvojęs, kad jis – toks vienintelis žmogus.
Ragina pamiršti sovietinius stereotipus
Nors ir anglams yra kur tobulėti, čia būti savimi lengviau, o homofobijos nėra tiek daug. Per aštuonerius metus gyvenimo Anglijoje lietuvis nė karto nesusilaukė homofobiškų komentarų, o Lietuvoje žmonių veiduose neretai matydavosi, kad jiems nėra patogu.
„Ir čia yra problemų, kurios nėra išspręstos. Čia homoseksualūs žmonės negali duoti kraujo, homoseksualų terapijos dar nėra uždraustos. Vis tiek dar yra tų dalykų, bet, aišku, nėra taip, kad aš bijočiau eiti gatve, kaip Lietuvoje“, – tvirtina M. Samavičius.
Jis svarsto, kad vieni žmonės Lietuvoje liberalumą ir LGBT teises asocijuoja su Vakarais ir vakarietiškomis vertybėmis, Europą vadina supuvusia, todėl jiems kliūva ir LGBT. Kiti bijo to, ko dar nesupranta, su kuo nėra susidūrę, todėl, jei prezidentas įsisegtų vaivorykštės ženklelį, būtų pradėta diskusija, žmonės susipažintų su LGBT.
Taip nutiko ir Anglijoje, priduria M. Samavičius. Nebuvo taip, kad Anglijoje žmonės visada buvo labai tolerantiški – tai buvo ilgas procesas. Čia daug homoseksualių žmonių rodo per BBC, per įvairias laidas – yra labai daug reprezentacijos, o tai suteikia labai daug pasitikėjimo ir pašalina baimes, sako jis.
„Užtrunka labai daug laiko dekonstruoti senovinius, supuvusius, sovietinius stereotipus ir kažkaip pradėti iš naujo mąstyti“, – teigia menininkas.
Prezidentą ragina prisiminti pažadus
Pasigedęs prezidento G. Nausėdos drąsos, menininkas sukūrė prezidentui skirtą filmuką, kuriame ragina tesėti pažadus ir įsisegti LGBT bendruomenę palaikantį vaivorykštės ženklelį.
„Negalime leisti sau tokios prabangos ir laukti, kai Lietuvos LGBTQ+ bendruomenės nariai žudosi arba emigruoja ir tampa benamiais svetur. Gal jau pats laikas imtis veiksmų?“ – klausia menininkas.
Anot M. Samavičiaus, sukurti filmuką motyvavo skirtinga prezidento retorika: „Su liberalesne bendruomene jis (G. Nausėda – LRT.lt) bendrauja vienaip, išreiškia liberalesnę nuomonę, o su konservatyvesniais žmonėmis pasisako konservatyviau.“
Norėjosi priminti ir pažadus įsisegti vaivorykštės ženklelį bei taip išreikšti palaikymą LGBT bendruomenei. M. Samavičius svarsto, kad jei prezidentas bendruomenės nepalaiko, jei jam sunku įsisegti ženklelį, apie geresnius pokyčius galėtume tik pasvajoti. Vyro manymu, pažado prezidentas nevykdo dėl to, kad bijo, jog konservatyvesni rinkėjai jo nesupras ir dėl to galėtų kristi jo populiarumas.
„Seniau G. Nausėda sakė, kad dėl gėjų teisių turėtume žiūrėti labai atsargiai ir nebėgti paknopstomis, bandant įdiegti vienokias ar kitokias teises. Man nelabai patiko šis jo pasisakymas, kaip ir nepatiko jo pasisakymas, kad jis nelaiko homoseksualių porų šeima, duoda suprasti, kad tik heteroseksualios šeimos ir tegali būti laimingos. (...)
Prieš tapdamas prezidentu jis pabrėžė, kad homoseksualių žmonių problemos yra svarbios, bet vėliau jis sako, kad mes nesame šeima ir nedaro nieko, kad mums padėtų“, – piktinasi M. Samavičius.
Menininko teigimu, nors pasigirsta kritikos, kad ženklelio įsisegimas nieko nepakeistų, jis pats išsako kitokią nuomonę. Pasak jo, jaunam žmogui reprezentacija yra labai svarbi – jei jis mato, kad prezidentas pats palaiko LGBT bendruomenę, tai suteikia pasitikėjimo. Pašnekovas taip pat primena statistiką, kad psichologinė LGBT bendruomenės padėtis Lietuvoje yra viena prasčiausių Europoje.
„Įsisegti ženkliuką – mažų mažiausia, ką prezidentas galėtų padaryti“, – konstatuoja jis.
