2020-ieji į vilniečių atmintį įsirėš ne tik kaip laikotarpis, kai teko tris mėnesius praleisti karantine, bet ir kaip metai, kai nebeliko Vilniaus romų taboro. Diskusijos dėl šio įvykio nenutyla iki šiandien. Iš vienos pusės – žmonės džiaugiasi, kad išspręsta ilgus metus besitęsusi problema. Tačiau yra teigiančiųjų, kad dabar romų tautybės žmonės pasklis po visą sostinę, o kiti gyventojai dėl to neva negalės jaustis saugūs.
Romų bendruomenės narė Rasma Pažemeckaitė svarsto, kad egzistuoja kelios Vilniaus romų taboro panaikinimo pusės. Pirmoji yra teigiama. Kaip pati sako, tokiu būdu romų bendruomenės nariams bus sudarytos geresnės sąlygos integruotis į visuomenę, nes šie žmonės galės pradėti mokytis gyventi šalia lietuvių.
Tačiau, pasirinktas būdas, kaip taboras buvo panaikintas, jos teigimu, tikrai nebuvo teisingas. Moteris pasakoja, kad žiniasklaida apie šį procesą žino vienus faktus, tačiau ji pati pamatė visai kitokią realybę.
„Įsivaizduokite. Jūs sėdite, valgote, maitinate savo vaiką. Nežinia iš kur pasirodo gvardija vyrų. Liepia susikrauti savo daiktus ir išeiti. O kur eiti – nežinia. Darbininkai pasakoja, ką reikia daryti. Tačiau atsiminkime, kad romų šeimos yra didelės. Tiesa, buvo pasirūpinta bendruomenės narių apgyvendinimu. Tačiau kaip tokią didelę šeimą sutalpinti į paskirtą būstą? Čia ir atsiskleidžia užslėpta diskriminacija“, – sako Rasma.
Kasdienės pašaipos ir draugės „už bandelę“
Pašnekovė tikina, kad visuomenė taip pat yra atsakinga už tai, kad iki šiol romų bendruomenei buvo sunku socializuotis. Socialinę atskirtį moteris patyrė savo kailiu. Viskas prasidėjo dar lankant mokyklą. Pašaipas patirdavo kasdien. Jos būdavo ne tik žodinės, bet ir fizinės. Aštuntoje klasėje buvo taip stipriai sumušta, kad ligoninėje praleido pusę metų. Teko iš naujo mokytis kalbėti ir vaikščioti.
„Iš manęs tyčiodavosi, nes buvau kitokia – tamsesnė kūno spalva, išsiskirianti apranga, kalbos spragos. Juk ne paslaptis, kad rišliai, be akcento lietuviškai kalbančių romų yra vienetai“, – teigia ji.
Moteris augo apsupta romų bendruomenės narių. Vis keliaudavo iš Vilniaus į Panevėžį, iš Panevėžio – į Vilnių. Kai dar lankė mokyklą, turėjo kelias drauges lietuves. Tačiau, kaip pati sako, šias drauges nusipirkdavo „už bandelę“.
„Būdavo dienų, kai nebenorėdavau eiti į mokyklą. Vos prabudusi žinodavau, kad iš manęs vėl bus tyčiojamasi. Tačiau mokykloje gaudavau nemokamą maitinimą. Tam, kad su manimi bendrautų, maisto talonėlį atiduodavau mergaitėms lietuvėms. Tačiau draugė aš joms būdavau tik tą vieną dieną. Vėliau vėl tapdavau čiga“, – prisimena pašnekovė.
Rasma pasakoja, kad mokykloje mokėsi labai gerai. Įstojusi į Panevėžio muzikos konservatoriją, taip pat buvo viena pažangiausių studenčių. Tačiau neslepia, kad su diskriminacija teko susidurti ir darbe. Dėl šios priežasties ji buvo atleista iš draudimo kompanijos.
„Darbovietėje iš pradžių niekas neįtarė, kokia mano tautybė. Tačiau, kai pamatė mano mamą, buvo pasakyta – negaliu dirbti šio darbo, nes jis nėra tinkamas romų bendruomenės nariams. Nors prieš kelias dienas buvau gavusi geriausios darbuotojos apdovanojimą“, – su liūdesiu sako moteris.
Kalbantis išryškėja svarbi detalė – diskriminaciją patiria ne tik patys romai, tačiau ir žmonės, kurie su jais bendrauja. Rasma pasakoja, kad turi draugę, su kuria užaugo, kartu lankė mokyklą. Minėtoji draugė taip pat patiria diskriminaciją dėl to, kad bendrauja su romų bendruomenės nare.
„Pagalvokite, kokią socialinę atskirtį patiria romai, jei net žmonės, kurie su mumis bendrauja, yra atstumiami. Pabandykite save įsivaizduoti mūsų vietoje. Vieną dieną apsiaukite mūsų batus ir pabandykite eiti mūsų keliu. Pamatysite, kad tai nėra lengva“, – svarstydama pasakoja Rasma.
Ji mano, kad, bėgant metams, situacija išlieka panaši. Atsiradus socialiniams tinklams, tapo pastebima užslėpta diskriminacija – bandymai nuteikti visuomenę prieš romų bendruomenę. Jos nuomone, žiniasklaidoje taip pat vyrauja neigiama informacija.
„Taip, aš esu sutikusi daug profesionalių žurnalistų. Tačiau dažniausiai romų bendruomenės nariai yra rodomi neigiamame kontekste. Visa bendruomenė prilyginama taborui. Kodėl nekalbama apie sėkmės istorijas, kurios galėtų parodyti šviesiąją romų pusę? Per didžiąsias šventes mes išeiname į gatves ir maitiname benamius. Kodėl niekas apie tai nekalba?“ – stebisi pašnekovė.
Kai kurie romai iš Vilniaus išvyko gyventi kitur
Vilniaus miesto vicemeras Vytautas Mitalas pasakoja, kad paskutinius kelerius metus Vilniaus romų taboro gyventojų skaičius nuosekliai ir intensyviai mažėjo. Prieš ketverius metus buvo suskaičiuota, kad ten gyveno apie 500 žmonių. O praeitų metų pabaigoje jų liko apie 100.
„Savivaldybė romams užtikrina galimybę gauti socialinį būstą. Jei romai tokio būsto negauna, nuo šių metų įsigaliojo tvarka, kad tiems bendruomenės nariams, kurių pajamos neviršija nustatyto vidurkio, padengiama nuomos kompensacijos dalis. Socialinio būsto kompensacija naudojasi apie 50–60 žmonių. Likę romai pasirinko gyventi kitose vietose. Kai kurie iš jų patys nuomojosi ar pirko nekilnojamąjį turtą. Dalis liko Vilniuje, o dalis išvyko į kitus rajonus“, – teigia vicemeras.
Su keliomis dešimtimis romų šeimų, kurios naudojasi socialinio būsto nuoma ar nuomos kompensacija, Vilniaus miesto savivaldybė palaiko ryšį iki šiol.
„Su šiais žmonėmis per pastarąjį laikotarpį didesnių problemų kilę nebuvo – jie aktyviai įsitvirtina bendruomenėje, randa tam tikrus darbus ir nekelia jokios papildomos įtampos įsiliedami į visuomenę“, – sako Vytautas Mitalas.
Nėra matę gyvai, bet turi savo įsivaizdavimą
2020 metų pradžioje tarptautinis judėjimas „Media4change“, kuris siekia skatinti atsakingą ir etišką žurnalistiką, atliko žiniasklaidos stebėseną. Tyrimas atskleidė – romų bendruomenė išlieka prasčiausiai vaizduojama tautine mažuma Lietuvos žiniasklaidoje. Taip pat surinkti duomenys rodo, kad lietuviai nenori romų savo kaimynystėje, nenorima jų priimti į darbą ar su jais dirbti. Taigi, ši visuomenės grupė Lietuvoje vis dar dažnai lieka paraštėse.
Kaip teigia „Media4change“ organizacijos įkūrėja Neringa Jurčiukonytė, informacijos apie romų integraciją visuomenėje spektras yra pakankamai platus – būsto įsigijimas, sveikatos apsauga, problemos siekiant gauti išsilavinimą. Tačiau iš šių metų pradžioje atlikto žiniasklaidos monitoringo galima spręsti, kad joje dominuoja tendencingas neigiamas kriminalinis kontekstas apie romų bendruomenės narius.
„Šiuo atveju manome, kad tai iš dalies yra pavojinga situacija, nes žurnalistai kuria žinojimą, visuomenės nuostatas. Šiame etape, kai romų bendruomenė integruojasi į visuomenę ir gavo būstą, yra labai svarbu, kad tie žmonės būtų priimti kaip galima palankiau. Tai yra viena iš sėkmingos integracijos sąlygų“, – teigia pašnekovė.
Atlikti tyrimai rodo, kad dažnas Lietuvos gyventojas nėra matęs romo gyvai, nėra su juo susidūręs akis į akį. Tačiau susikuria išankstinį įsivaizdavimą, ko galėtų tikėtis iš šios bendruomenės nario. Nes viešojoje erdvėje skelbiamos klišės yra įgavusios pagreitį.
„Žinoma, vienareikšmiškai to nesakyčiau. Monitoringas rodo, kad yra visokių atvejų, tai gal neabsoliutinčiau. Bet teigčiau, kad žiniasklaidoje dominuoja kriminalinės naujienos, siejamos su narkotikų tema. Todėl būtų svarbu žiniasklaidoje pateikti analitiškesnį vaizdą, vengiant ankstesnių klišių“, – priduria N. Jurčiukonytė.
Kaip pati teigia, vienas iš aspektų, kuriuos „Media4change“ visada pabrėžia, yra toks: ką visuomenė galvoja apie tam tikrą žmonių grupę, nėra paremta tik pačios grupės charakteristika. Dažniausiai vaizdiniai paremti tuo, kaip konkrečią grupę visuomenė mato viešojoje erdvėje.
„Pastebime, kad kuo labiau grupė stigmatizuota, tuo labiau ji pažeidžiama. Ir tuo dažniau ji nebyli. Be to, romų bendruomenėje dažnu atveju nėra aiškaus lyderio, kuris galėtų kalbėti viešai visos bendruomenės vardu. O stigmos žymė tokia didelė, kad šios grupės nariai bijo kalbėti viešai. Jie įsivaizduoja, kad tai gali pakenkti jų įvaizdžiui“, – teigia „Media4change“ įkūrėja.
Paklausta, kokie galėtų būti efektyvūs pagalbos būdai, siekiant skleisti analitiškesnį požiūrį apie esamą situaciją, N. Jurčiukonytė atsako: „Žurnalisto vaidmuo yra atspindėti realybę kiek galima tiksliau. Neigiama informacija nėra blogai, klausimas, kiek plačiai ir kompleksiškai žurnalistai apžvelgia situaciją. Kiek jie vengia klišių ir stereotipų. Taigi, edukacija, sveikatos apsauga ir apgyvendinimas yra vienos iš tų temų, apie kurias turėtų būti kalbama plačiau.“
Vilniaus romų taboras buvo panaikintas 2020 metais. Dalis teritorijos bus skirta sandėliavimui ir logistikai. O likusioje vietoje išliks valstybinis miškas.
