Lietuvoje

2020.02.23 15:51

Pirmasis karo lakūnas lietuvis: išgyveno 20 avarijų, kelis kartus buvo pašautas

LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2020.02.23 15:51

Tarpukario Lietuvoje, ypač Kaune, jį žinojo visi. Jis buvo toks ryškus žmogus, kad negalėjai būti apie jį negirdėjęs. Apie jį kalbėjo, rašė laikraščiai, plačiai sklido būtos ir nebūtos legendos.

Pranas Hiksa buvo nepaprastai spalvinga asmenybė. Pirmasis Lietuvos karo lakūnas, pilotas bandytojas, azartiškas lenktynininkas, sėkmingą verslą sukūręs tarpukario verslininkas, merginų numylėtinis – žmogus, kuris gyvenimą kvėpė visais plaučiais. Prieš karą jis buvo milijonierius, jam pavydėjo pažinčių, šlovės ir prabangių automobilių. Po karo jis glaudėsi rūsyje, skaičiavo kapeikas cigaretėms ir guodėsi senu rusišku moskvičiumi.

„Tie žmonės, kurie iš tikrųjų visko neteko, vis dėlto sugebėjo viską savyje turėti, bet to neparodyti ir kažkaip gyventi. Gyveno kaip normalus žmogus, nesusireikšmino“, – sako P. Hiksos dukra Rita Šniukienė.

Pranas Hiksa išgyveno 20 lėktuvo avarijų, karo metais buvo persekiotas nacių, pokariu – vos nesušaudytas sovietų. Neįtikėtina, bet keturios užaugintos dukros tėvo istoriją sužinojo tik po jo mirties. Niekada nė žodeliu Pranas savo vaikams nėra prasitaręs, kas jis buvo tarpukariu ir kas jam vėliau nutiko.

„Aš nieko nežinojau. Aš absoliučiai nieko nežinojau. Manau, tėvai sąmoningai taip darė, kad mus apsaugotų“, – kalba R. Šniukienė.

Štai tie pageltę lapai. P. Hiksa savo gyvenimą aprašė būdamas brandaus amžiaus ir jau sirgdamas. Rašė rusiškai. Dukra Rita privargo kaip reikiant, kol išvertė ir perspausdino smulkiai prirašytus lapus. Štai tada, kai jo jau nebebuvo, ji ir susipažino su savo tėvu.

„Laikas buvo sunkus, gyventi buvo sunku, bet namuose atmosfera buvo gana šviesi. Niekada tėvai nedejavo, nesu girdėjusi jokių dejonių, kad kažko trūksta. Buvo visada gera nuotaika. Tėvas visada buvo labai elegantiškas, darbštus. Jis buvo žodžio žmogus, pareigos žmogus“, – tikina P. Hiksos dukra.

Daiktų istorijos. Pribloškianti karo lakūno Prano Hikso istorija, seifai ir saugyklos Lietuvoje ir moderniojo Kauno gimimas

Išskirtinė istorija jau nuo vaikystės

Pranas, arba Františekas, kaip metrikuose įrašyta, Hiksa gimė lietuvės ir čeko šeimoje. Jau nuo vaikystės jo gyvenimo istorija buvo išskirtinė. Verkiuose Pranukas augo, kol sukako treji. Vėliau tėvai persikėlė į kitą dvarą, esantį netoli Šiaulių, Norvaišiuose. Be sūnaus Prano ir dukters Alinos, tėvai dar augino mirusių draugų dukterį Onutę, kuri vėliau tapo grafiene Zuboviene. Hiksų šeimoje patirtą meilę įdukra užaugusi grąžino su kaupu. Galima sakyti, kad Ona Zubovienė su vyru grafu Vladimiru Zubovu nulėmė Prano likimą.

Vartydama tėvo archyvą, dukra Rita sužinojo jo vaikystės tragediją: kai Pranui ėjo aštunti, mirė mama. Prieš mirtį ji savo vaikams parašė štai šį laišką. Galima tik įsivaizduoti 45-erių metų moters gėlą, kai tenka atsisveikinti su neužaugintais savo vaikais. Kiek stiprybės reikėjo turėti, kad paliktum žodžiuose meilę, kurios niekada nebegalėsi parodyti.

Netrukus po mamos mirties Amžinybėn išėjo ir tėvas. Našlaičiais likusius paauglius Praną ir Aliną ėmė globoti įseserės Onos Zubovienės šeima. Pirmojo pasaulinio karo metais Pranas apsigyveno Zubovų namuose Maskvoje. Šiame mieste įstojo į caraičio Aleksejaus komercijos mokyklą, baigė vairuotojų kursus. Iš įseserės ir jos vyro namų Pranas išėjo mokytis ir aviacijos. Pradėjo savanoriu aviacijos būrio fotolaboratorijoje, fiksavo karo aplinką, žmones, lėktuvus, ginkluotę. Kartą jaunajam fotografui lakūnai pasiūlė kartu pakilti į orą. Tas pirmas skrydis Praną užbūrė negrįžtamai: remiamas Zubovų jis įstojo į Petrogrado aviacijos mokyklą ir iš nerūpestingo fotografo virto rimtu pilotu.

Pirmasis profesionalas Lietuvoje

„Skraidymo meno jis buvo pasiųstas mokytis į Angliją. Nes Rusijoje, kaip visada, visko trūksta: pilotų, įrangos. Tai dalį rusų pilotų ruošė Anglijoje, dalį – Prancūzijoje. Ten jis išmoko skraidyti, paskui grįžo į Rusiją, o paskui iš Rusijos, truputį net patarnavęs Raudonojoje armijoje, grįžo į Lietuvą. Tada atėjo į Kauną, vokiečiai jam iš pradžių nelabai duodavo skristi, bet paskui jis pradėjo skraidyti. Dalyvavo mūšiuose ir kovose ten prie Daugpilio“, – teigia aviacijos istorikas Gytis Ramoška.

Kai 1919-ųjų pavasarį P. Hiksa atvažiavo į Kauną, besikurianti Lietuvos karo aviacija turėjo vos 8 iš vokiečių aviacijos dalinių perimtus lėktuvus, 4 samdytus vokiečius lakūnus bei porą samdytų mechanikų. P. Hiksa buvo pirmas lietuvis aviacijos profesionalas. Netrukus jis buvo paskirtas skraidymo instruktoriumi, dar vėliau – mokomojo būrio viršininku. Į Kauno aerodormą jis dažniausiai atvažiuodavo motociklu. Hiksą galima laikyti ir vienu pirmųjų mūsų šalies lakūnų bandytojų. Jis nuolat bandė iš dalių surinktus ar po avarijų suremontuotus lėktuvus, kelis kartus buvo pašautas.

Lietuvos karo aviacijoje P. Hiksa tarnavo trejus metus. 1922 m. rudenį, užsitarnavęs kapitono laipsnį, iš aviacijos pasitraukė. Dukra Rita iki šiol saugo tėvo tarnybą menantį lakūno šaliką ir piniginę...

Palikęs aviaciją, puikus lakūnas visų nuostabai nėrė į verslą. Tapo garsių tarpukario verslininkų, bankininkų Vailokaičių Ūkio banko įgaliotiniu „Maisto“ kombinato statybai. Kai kombinatas buvo pastatytas, Hiksa buvo paskirtas gamybos direktoriumi, o vėliau išsiųstas į Prahą organizuoti lietuviškų bekonų eksporto. Grįžęs į Lietuvą, iš „Maisto“ bendrovės Hiksa perėjo į „Metalo“ gamyklą. Ten irgi ėjo vadovaujamąsias pareigas, dirbdamas susikūrė tvirtą ekonominį pagrindą ir visa galva nėrė į įvairiaspalvį laikinosios sostinės gyvenimą. Automobilių lenktynės tapo nauja energingojo Prano Hiksos aistra.

„Lakūnas jis išliko visą gyvenimą, paskui trasoje irgi buvo lakūnas. Greitis, aistra, azartas – visos lakūno savybės. Netgi automobilį, pagal vieną iš versijų, jis nusipirko „Terra plaine“ – „žemės lėktuvas“. Pavadinimas jį suviliojo. Automobilis iš pradžių jam buvo darbo įrankis. Verslo reikalais jis važinėjo po Lietuvą pardavinėdamas tam tikras prekes, ir 1931 m. atsitiktinai gavo pasiūlymą dalyvauti lenktynėse. Davė jam automobilį – sėsk ir važiuok.

Jis gerai žinojo Lietuvos kelius, mėgo greitį, tai paėmė, išvažiavo ir laimėjo. [...] Lietuviai turi tą savybę: maža šalis, bet ir dakaruose dalyvaujam, ir montekarluose. O prasidėjo ta istorija būtent nuo „Aplink Lietuvą“, tai man „Aplink Lietuvą“ varžybos yra ralio lopšys“, – sako G. Ramoška.

P. Hiksos anūkas Giedrius po daugelio metų senelio garbei irgi dalyvavo „Aplink Lietuvą“ varžybose: 2011 m. šiose lenktynėse važiavo kaip šturmanas. P. Hiksa tarpukariu laimėjo dvejas „Aplink Lietuvą“ lenktynes ir vos per plauką nelaimėjo trečiųjų.

„Tenai įvyko toks incidentas, per kelią bėgo vaikai, tuo metu jis važiavo kosminiu 120 km/h greičiu, ėmė stabdyti, mašina – ant stogo, ant šono... Lenktynės, galima sakyti, tuo ir baigėsi. Paskui senelis važiavo Monte Karle. Tai buvo labai rimtas išbandymas, bet atlaikė. Važiavo du kartus. Nors močiutė ir sakė: „Gal nebevažiuojam. Kainuoja 5 tūkst. litų, geriau namą pasistatome.“ Bet senelis: „Ne, namą statysime, kai seni būsime, o dabar reikia važiuoti“, – pasakoja P. Hiksos vaikaitis Giedrius Šniukas.

Išsamiau – laidos „Daiktų istorijos“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.