„Kaip mes visi turime įvairių fiziologinių poreikių, lygiai taip turime ir psichologinių: norime būti pakankamai laisvi, norime jaustis kompetentingi, protingi, nesijausti, kad virš mūsų yra viršininkas, kuris galvoja, kad mes tiesiog turime vykdyti funkcijas, turime poreikį bendrauti su žmonėmis, bendrauti prasmingomis temomis, nebūti žeminami“, – LRT RADIJUI sako psichologijos mokslų daktaras Arūnas Žiedelis.
Motyvacija ir įsitraukimas į darbą
Kaip užtikrinti, kad medicinos darbuotojai gerai jaustųsi savo darbe? Apie psichologinius veiksnius, lemiančius slaugytojų įsitraukimą, disertaciją neseniai apsigynė psichologijos mokslų daktaras A. Žiedelis. Pasak jo, kiekvienos organizacijos produktyvumas yra neišvengiamai susijęs su jos darbuotojų motyvacija atlikti darbą geriau, ne vien tik įdėti mažiausiai pastangų. Svarbus tokią motyvaciją apibūdinantis bruožas, anot jo, yra darbuotojų įsitraukimas į darbą.
Niekada nebuvo paslaptis, kad darbas sveikatos priežiūroje, kaip kartais juokaujama, yra pavojingas žmonių sveikatai, sako A. Žiedelis. Jo teigimu, slaugytojai nėra išimtis, o kartu jie yra ir didžiausia sveikatos priežiūros sektoriaus grupė.
Tai yra tie žmonės, kurie turi daugiausiai kontaktų su pacientais. Jų savijauta neišvengiamai veikia ir mūsų savijautą.
„Buvo įdomu sužinoti, nuo kuo priklauso jų įsitraukimas į darbą, noras dirbti, entuziazmas, motyvacija kuo geriau atlikti savo darbą, – pasakoja psichologijos mokslų daktaras. – Lietuvoje yra pusantro karto daugiau slaugytojų nei gydytojų. Kitose šalyse šis skirtumas išauga iki trijų kartų.“
Darbo krūvis – ne didžiausia problema
Vilniaus universitete (VU) disertaciją apsigynęs A. Žiedelis taip pat pabrėžia, kad slaugytojai yra ta sveikatos priežiūros grupė, su kuria mes visi susiduriame dažniausiai. „Tai yra tie žmonės, kurie turi daugiausiai kontaktų su pacientais. Jų savijauta neišvengiamai veikia ir mūsų savijautą, – neabejoja pašnekovas. – Taip, kaip jie dirba, nuo to priklauso ir mūsų visų sveikata.“
Mane nustebino, kad darbo krūvis nebuvo tas veiksnys, kuris labiausiai kenkia, anot respondentų, slaugytojų psichologinei savijautai.
Rengiant disertaciją, pasak A. Žiedelio, buvo apklausti 350 slaugytojų. Tiesa, vėlesniuose disertacijos etapuose, anot jo, dalyvių kiek nubyrėjo. „Daugiausiai dirbome su 150 slaugytojų, – sako pašnekovas. – Slaugytojai buvo iš visos Lietuvos. Įvairaus profilio skyrių.“
Psichologas primena, kad sveikatos priežiūrai mūsų šalis skiria septynis procentus viso šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) lėšų. Anot jo, slaugytojų mūsų šalyje yra per 22 tūkst., tad apibūdinti bendrą situaciją yra labai sudėtinga. „Yra sveikatos priežiūros įstaigų, kur darbinė aplinka yra tikrai nebloga, žmonės yra gana patenkinti, – sako A. Žiedelis. – Mane nustebino, kad darbo krūvis nebuvo tas veiksnys, kuris labiausiai kenkia, anot respondentų, slaugytojų psichologinei savijautai.“
Dažniau kenčia nuo perdegimo
Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad slaugytojams labiausiai trūksta autonomijos – patiems priimti sprendimus, kaip atlikti savo darbą, o ne, kad kažkas jiems nurodinėtų, sako A. Žiedelis. Slaugytojams taip pat labai svarbūs santykiai su gydytojais.
„Ten, kur tie santykiai yra labiau kolegiški, demokratiški, ten ir tų problemų buvo mažiau, ir slaugytojai buvo labiau įsitraukę, ir jautėsi geriau, – komentuoja psichologijos mokslų daktaras. – Slaugytojus taip pat veikia nemalonios sąveikos su pacientais – tai vienas veiksnių, kuris kenkia slaugytojų įsitraukimui į darbą, skatina perdegimą.“
Norime būti pakankamai laisvi, norime jaustis kompetentingi, protingi, nesijausti, kad virš mūsų yra viršininkas, kuris galvoja, kad mes tiesiog turime vykdyti funkcijas.
Pašnekovas taip pat pabrėžė, kad sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojai nuo perdegimo kenčia dažniau, nei kitų sektorių darbuotojai. „Taip yra visose specialybėse, kur yra tiesioginis kontaktas su žmogumi, ypatingai ten, kur yra emociniai reikalavimai didesni – tai slaugytojai, gydytojai – žmonių grupės, kurios turi didesnę perdegimo riziką dėl įvairiausių priežasčių“, – komentuoja psichologas.
Nori jaustis laisvi ir reikalingi
A. Žiedelis taip pat pastebi, kad medicinos įstaigose dirbantiems psichologams sunku teikti psichologinę pagalbą savo kolegoms. Anot jo, keblumų sudaro pats faktas, kad neretai tarp psichologo ir slaugytojo ar gydytojo yra užsimezgę kolegiški santykiai, tad esant reikalui, suteikti pagalbą nėra jau taip paprasta. Pašnekovas įsitikinęs, kad neretai dirbti vien tik su individu neužtenka, labai svarbu „žiūrėti, kas yra toje darbo aplinkoje, ar slaugytojas, atėjęs į darbą, gali patenkinti savo psichologinius poreikius“.
Ypatingai sunku pagalbos kreiptis tam žmogui, į kurį pagalbos kreipiasi kiti. Labai sunku išeiti iš tos vien tik pagalbą suteikiančiojo rolės.
„Kaip mes visi turime įvairių fiziologinių poreikių, lygiai taip turime ir psichologinių jų: norime būti pakankamai laisvi, norime jaustis kompetentingi, protingi, nesijausti, kad virš mūsų yra viršininkas, kuris galvoja, kad mes tiesiog turime vykdyti funkcijas, turime poreikį bendrauti su žmonėmis, bendrauti prasmingomis temomis, nebūti žeminami – šitie dalykai yra labai svarbūs. Jie yra organizacinio lygmens, todėl labai svarbus yra darbas organizacijose“, – tikina psichologas.
Iš visų kitų sektorių, anot A. Žiedelio, darbas struktūriniame lygmenyje labai dažnai šlubuoja. Pasak jo, lietuviams būdinga stigma kreiptis pagalbos į psichologą. „Ypatingai sunku pagalbos kreiptis tam žmogui, į kurį pagalbos kreipiasi kiti, – sako psichologas. – Labai sunku išeiti iš tos vien tik pagalbą suteikiančiojo rolės.“
Parengė Vismantas Žuklevičius
Plačiau – radijo įraše
