Lietuvoje

2020.01.09 05:30

Bręsta švietimo pokyčiai: mažės mokyklų, pradinė mokykla taps kitokia, gydys ir seną skaudulį

Aida Murauskaitė, LRT.lt 2020.01.09 05:30

Estija, kurios penkiolikmečiai apstulbino savo gebėjimais ne tik Europą, bet ir visą pasaulį, bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarkos griebėsi pirmais atkurtos nepriklausomybės metais. Iš peties keisti švietimo sistemą dabar ketinama ir Lietuvoje.

Politinių partijų susitarimo dėl švietimo pokyčių projekte, kurį surašė Vyriausybė, numatyta, kad mokyklų tinklą retinti galėtų ne savivaldybės, o valstybė, nebeliktų jungtinių klasių, o pradinė mokykla ilgainiui išaugtų iki šešių klasių. Be to, projekte užsibrėžtas siekis pagydyti seną Lietuvos skaudulį – retas Lietuvos pilietis, sulaukęs 25 metų, mokosi toliau – šiuo atžvilgiu smarkiai atsiliekame ES.

Pasirašyti susitarimą pakviestos visos partijos, kurios yra atstovaujamos Seime.

Kaip LRT.lt sakė ministro pirmininko patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Unė Kaunaitė, pasirašyti šį susitarimą tikimasi kuo greičiau, bet tikslesnė data galėtų paaiškėti po penktadienio, kai įvyks pirmasis visų partijų susitikimas.

Rengdama projektą Vyriausybė bendradarbiavo su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, prezidentūra, švietimo ekspertais.

Dokumento projekte numatoma 2030 metais didinti švietimo sistemos finansavimą iki 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), nuosekliai didinti mokytojų ir mokyklų vadovų darbo užmokestį. 2025 metais direktorių alga turėtų viršyti vidutinį mokytojų atlyginimų vidurkį 40 proc.

Užsibrėžė tris tikslus

Susitarimo projekte nurodomi pagrindiniai siekiai, kuriuos reikėtų įgyvendinti iki 2030 metų.

Pirma, kad Lietuvos mokinių pasiekimai pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Tarptautinės mokinių vertinimo programos (PISA) tyrimų svarbiausius rodiklius patektų tarp 10 geriausių Europos Sąjungoje (ES) ir Europos ekonominės erdvės šalyse. Naujausi rezultatai rodo, kad Lietuva liko už dvidešimtuko ribos.

Antra, kad didžiausias mokinių pasiekimų skirtumas pagal EBPO visose tarptautinių tyrimų srityse būtų ne didesnis nei PISA tyrime dalyvaujančių šalių vidurkis.

Trečiasis užmojis – ne mažiau nei 2 aukštosios mokyklos turėtų patekti bent į vieną iš pasaulinių universitetų ir akademinių pasiekimų reitingų 400-uką (QS World University Rankings ir Academic Ranking of World Universities). Naujausiais duomenimis, Vilniaus universitetas įeina į 500-uką (458 pozicija).

Siūlo mokyklas perimti valstybei

Politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos švietimo projekte pirmu smuiku griežia mokyklų tinklo pertvarka. Ilgus metus į savivaldybes skrieja kritikos strėlės – jos vangiai uždaro mokyklas, net jei likę mažai mokinių, o mokytojų pajėgumai naudojami neracionaliai.

Kaip rašoma susitarimo projekte, tokios iniciatyvos, kaip kad buvo Estijoje, imtųsi valstybė. Ji perimtų savivaldybėms priklausančias bendrojo ugdymo mokyklas, vykdančias aukštesnės pakopos nei pradinis ugdymas programas, o praretinusi tinklą grąžintų dabartinėms šeimininkėms.

Tiesa, numatyta ir alternatyva. Siūloma mokyklinio ugdymo tikslinių dotacijų administravimą ir skirstymą perduoti savivaldybėms, taip didinant savarankiškumą ir atsakomybę už tinklo efektyvumą bei ugdymo rezultatus.

Anot premjero patarėjos U. Kaunaitės, šis punktas, kuris išskiriamas kaip itin svarbus, sulaukė daugiausia ginčų.

„Šis daugiausiai dėmesio susilaukęs punktas ne veltui yra išskirtas iš kitų. Jis buvo pateiktas su kardinaliai priešingais pasiūlymais, siekiant pirmiausia ir sukelti diskusiją šia tema. Jau daug metų kalbame apie tinklo problemas, bet reikalingi sprendimai nėra priimami. Kodėl? Ko gero, reikėtų klausti atskirų savivaldybių.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad vietoj konkretaus pasiūlymo buvo pasiūlytos skirtinguose spektro galuose esančios alternatyvos – nuo didesnės atsakomybės Vyriausybei iki didesnės atsakomybės savivaldai, puikiai suvokiant, kad sprendimai gali slypėti kažkur per vidurį, nes galimų būdų yra daugiau nei vienas.

Jei, kaip mėgstame, pasižvalgytume į kaimynus estus, pamatytume, kad jie prieš kelerius metus ėmė steigti valstybines gimnazijas. Tačiau tai nėra kelrodė žvaigždė. Svarbu ieškoti būtent mums reikalingų sprendimų, toks ir yra šio punkto tikslas – paskatinti diskusiją“, – aiškino U.Kaunaitė.

Ji neslėpė, kad gali ir nepavykti: „Labai realu, kad bus priimtas sprendimas, jog sutarimo čia nėra ir šio punkto reikia išvis atsisakyti.“

Jungtinėms klasėms – ne

Siekiant aukštesnės švietimo kokybės siūloma iki 2022 metų atsisakyti jungtinių klasių.

„Valstybės kontrolė jau prieš porą metų konstatavo, kad jungtinėse klasėse mokinių pasiekimai yra žemesni, tą patį rodo ir ministerijos analizės. Šiose klasėse mokytojas vienu metu turi išeiti kelių klasių programas, be to, neretai turi mažiau galimybių dirbti grupėmis.

Menkesnės ir mokinių pasirinkimo galimybės“, – mažesnėse kaimo mokyklose taikomą mokymo būdą kritikavo U.Kaunaitė.

Premjero patarėja patikino, kad jungtinių klasių atsisakymas nėra tolygu mokyklos uždarymui.

„Tai dažnai tapatinama, nors sprendimų ir Lietuvoje yra pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, vienam Lietuvos direktoriui apsiėmus ugdyti dvi kaimo mokyklas, buvo priimtas sprendimas abiejų mokyklų trečiokus ugdyti vienoje mokykloje, visus ketvirtokus – kitoje.

Kai kuriais atvejais mokyklos yra taip, kad sprendimų čia gali būti pačių kūrybiškiausių, tik svarbu, kad jie būtų priimami ne vienos konkrečios mokyklos, o savivaldybės, vertinant visą mokyklų tinklą. Esminis rodiklis šiems sprendimams priimti turi būti vaikų ugdymo ir ugdymosi kokybė“, – aiškino U. Kaunaitė.

Pradinė mokykla – ne keturių, o šešių klasių

Partijoms siūlomame pasirašyti susitarimo projekte numatoma ankstinti privalomą ugdymą ir iki 2028 metų pailginti pradinį ugdymą iki 6 metų. Šiuo metu Lietuvoje pradinis mokymas trunka ketverius metus.

„Suomiai ir estai, į kuriuos visi lygiuojamės, į mokyklą pradeda eiti septynerių, kaip ir mes, tačiau pradinis ugdymas trunka 6 metus. Norvegai, danai eina į mokyklą nuo šešerių, bet pradinis ugdymas trunka 7 metus.

Šalių, kurių pradinis ugdymas toks trumpas kaip mūsų, labai nedaug ir nė viena jų nėra ta, į kurią lygiuojamasi švietime.

Pradinis ugdymas paprastai yra labiau integruotas, jame daugiau žaidybinio mokymosi. Be to, verta kelti klausimą, ar vaikai yra psichologiškai pasirengę dalykinei sistemai“, – aiškino U. Kaunaitė.

Vyriausybės vadovo patarėja sutiko, kad iki tokios permainos reikia atlikti galybę namų darbų – parengti naujas ugdymo programas, pakeisti mokytojų rengimą aukštosiose mokyklose, perkvalifikuoti išsilavinimą jau įgijusius pradinio ugdymo pedagogus.

„Be abejonės, jei tokie pokyčiai pasirodytų reikalingi, tam reikėtų visapusiškai pasirengti. Tačiau kitos šalys sugeba įvykdyti tokius pokyčius, neabejoju, kad norėdami galėtume ir mes, tik svarbu to nedaryti paskubomis“, – sakė U. Kaunaitė.

Užpildytų laisvas vietas

Vyriausybė norėtų ir kad iki 2025 metų ikimokyklinio ugdymo įstaigas lankytų 95 proc. vaikų nuo 3 metų. Kaip paaiškino premjero patarėja, taip būtų sprendžiamos dvi problemos.

Pirma, į mokyklą ateitų geriau pasirengę ir brandesni pirmokai. Anot U. Kaunaitės, ypač tai būtų naudinga socialiai sudėtingų šeimų atžaloms.

„Be to, daugelyje vietovių vis dar mažėja vaikų skaičius. Todėl daugeliu atveju yra perteklinių erdvių, o padidėjęs lankomumas galėtų užpildyti dėl bendro vaikų skaičiaus mažėjimo atsiradusias laisvas vietas“, – aiškino premjero patarėja.

Nori pagydyti seną skaudulį

Estai pertvarkydami savo švietimo sistemą įdiegė ir mokymosi visą gyvenimą modelį. Argumentas paprastas: tai visuomenės narius daro aktyvesnius, o ir formuoja nuostatą, kad mokytis yra būtina, kurią suaugusieji perduoda savo palikuonims.

Politinių partijų susitarimo projekte numatoma siekti, kad 2030 metais mokymosi visą gyvenimą rodiklis Lietuvoje būtų ne mažesnis kaip 15 proc.

Lietuvoje besimokančių 25–64 metų asmenų 2018 metais buvo 6,6 proc., o ES šis rodiklis yra beveik dvigubai didesnis – 11,1 proc.

„Kitaip sakant, labai nedidelė dalis žmonių Lietuvoje baigę mokslus neformaliu būdu toliau mokosi, lanko kursus, kelia kvalifikaciją ir kitaip tobulėja. Šis rodiklis yra senas mūsų šalies skaudulys Europos kontekste.

Tad pastaroji ambicija atspindi norą, kad žmonės Lietuvoje gebėtų prisitaikyti prie greitai besikeičiančio pasaulio ir persikvalifikuoti. Dar svarbiau – kad jie norėtų ir galėtų visą laiką tobulėti, mokytis, nes mokslas jau seniai vardija mokymosi naudas tiek žmogaus sveikatai, tiek socialiniam gyvenimui“, – kalbėjo U. Kaunaitė.

N. Putinaitė: „Pleistras ant viešosios nuomonės išzulintos žaizdos“

Vyriausybės partijoms siūlomas susitarimas sulaukė buvusios švietimo ir mokslo viceministrės, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės Nerijos Putinaitės kritikos.

Savo poziciją ji išsakė socialiniame tinkle.

„Tarsi ir viskas ten gerai, nėra ko daug prikišti, išskyrus tai, kad labai daug punktų ir kažkiek primena tą gausybę strategijų ir anksčiau buvusių partijų susitarimų, kurie taip ir liko neįgyvendinti. Turiu galvoje susitarimus dėl 6 proc. BVP skyrimo švietimui.

Nors yra gerai, kad yra konkrečių punktų, o ne vien bendrybės. Ir galima tikėtis, kad viena kita partija kai ką įtrauks į savo programą, net jei susitarimas ir „sudegs“.

O vis dėlto. Strategija greta kitų strategijų? Neaišku, ar čia kokia nauja Vyriausybės parengta valstybės strategija (greta gausos jau esančių kitų), ar kvietimas partijoms prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus.

Ir jei strategija, tai jau kažkiek demoralizuota strategija. Nes siekiami rodikliai, apie kuriuos kalbama kitose strategijose (Valstybinėje švietimo 2013-2022 strategijoje) ir kurie nerodo jokios pažangos šiandien, nukeliami juos kiek padidinus į 2030 metus“, – svarstė N. Putinaitė.

Jos kritiška akis užkibo ir už užmojo, kad 2030 m. mokymosi visą gyvenimą lygis bus 15 proc.

„Tačiau pagal švietimo strategiją rezultatas dar 2017 m. turėjo būti 8 proc. Likome tame lygyje, kuris buvo, kai buvo rašoma Švietimo strategija 2012 metais... Kokios sąlygos taip pasikeis, kad atliksime šuolį partijoms pasirašius susitarimą?“ – klausė švietimo ekspertė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė.

Ketinamą užsibrėžti tikslą ji pavadino gaisrų gesinimu ir pleistru ant viešosios nuomonės išzulintos žaizdos.

Anot jos, projekte nėra svarbiausio punkto, kuris rodytų, kad partijos įsipareigoja šias nuostatas įtraukti į savo Seimo rinkimų programas 2020 m. ir 2024 m. ir į savivaldos rinkimų programas, tad kaip partijų susitarimas šis dokumentas lieka pakabintas ore.

N. Putinaitės manymu, parengtas projektas yra labiau deklaracija, ketinimų protokolas, geros valios pareiškimas.

„O bus, kaip bus, kaip visada pas mus būna“, – mano ji.

Švietimo ekspertė priminė, kad norimi pasiekti rodikliai beveik tie patys perkeliami vis į naujas strategijas, nes tų strategijų tikslai paprasčiausiai nepasiekiami, bet niekas neprisiima atsakomybės dėl to.

„Ar kas nors kada nors yra prisiėmęs atsakomybę už tai, kad rodikliai nepasiekti? Ministerija, konkretus valdininkas? Ar kada nors kam nors yra koks menkiausias papeikimas išrašytas, algos priedas nubrauktas?

Niekas nėra asmeniškai atsakingas už daugelį strategijų. Niekam dėl jų galvos neskauda. Todėl niekam galvos neskauda ir dėl nerealių susiplanavimų. Čia jau akmuo ne į politikų, o į valdininkijos daržą. Politikai planuoja, valdininkai tai matydami skeptiškai šypsosi“, – kritikavo N. Putinaitė.

Jos kirčių nusipelnė ir Vyriausybės siūlymas partijoms dėl mokyklų tinklo pertvarkos, tiksliau du jos variantai.

„O įstabiausias dalykas susitarimo projekte, žinoma, punktas dėl mokyklų tinklo. Įstabu yra todėl, kad abu variantai nei šis nei tas, ir yra kraštutiniai.

Vyriausybė jau dabar turi visus instrumentus neleisti veikti jungtinėms klasėms ir mažoms mokykloms. Tereikia pakeisti Vyriausybės nutarimą dėl mokyklų tinklo pertvarkos. Sugriežtinti mokyklų veikimo taisykles.

Savivaldybės pagal jas mokyklas ir pertvarkytų, nors ir būtų nepatenkintos. Na, bet kai Vyriausybė nenori imtis atsakomybės, tai sugalvoja grand visos sistemos pertvarkymo projektą, kuris gali būti ne mažesnis sukrėtimas ir triukšmas nei vykęs etatinio apmokėjimo įvedimas“, – savo nuomonę išsakė N. Putinaitė.