Šeštadienį Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale, kuriame laidojami Lietuvos kariuomenės karininkai, palaidotas partizanas, karys savanoris Antanas Kraujelis–Siaubūnas.
Atsisveikinimo renginiuose dalyvavo gausi minia žmonių. Atsisveikinimo šv. Mišias Vilniaus šv. Ignoto bažnyčioje aukojo Lietuvos kariuomenės apaštalinis administratorius Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidojimo procesija pajudėjo į Antakalnio kapines. Karstą lydėjo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.
Po daugelį dešimtmečių A. Kraujelio artimųjų, istorikų ir archeologų vykdytų paieškų šių metų birželio mėnesį Vilniuje, Našlaičių kapinėse, buvo aptikti A. Kraujelio-Siaubūno palaikai, kurių tapatybę patvirtino ir genetiniai duomenys.
A. Kraujelis-Siaubūnas buvo paskutinis kovojęs partizanas. Ilgiausiai, net 17 metų, priešinęsis sovietų okupacijai, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvis.
„Aš išlydėjau su džiaugsmo mintimi, vien dėl to, kad mes jį radom ir jis dabar turės savo vietą, ir mes žinosime, kur ateit, uždegt žvakutę, pasimelst. Tai nuostabu, tai šventė“, – po ceremonijos žurnalistams sakė A. Kraujelio-Siaubūno sesuo Janina Šyvokienė.
Viena iš šešerių partizano seserų pasakojo paskutinį kartą jį mačiusi 1960 metais, kuomet grįžo iš pirmosios tremties.
„Jis šimtu procentų tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Mane stebino tuo metu, nes mokykloje mus auklėjo visai kitaip. Bet jis tikėjo, kad Lietuva bus laisva“, – kalbėjo J. Šyvokienė.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Valdemaras Rupšys laidotuvių ceremonijoje sakė, kad A. Kraujelio kovotojo kelias yra begalinės tvirtos valios, taurios sielos, besąlygiškos tėvynės meilės pavyzdys.
„Kad ir kaip budeliai stengėsi ištrinti partizano A. Kraujelio gyvenimą iš tautos atminties, pažeminti jį ir paniekinti, jiems tai nepavyko. Tikėjimas ir meilė yra stipresni baimę ir neapykantą, ant kurių pamatų buvo statomas okupacinis sovietų režimas“, – kalbėjo V. Rupšys.
Ceremonijoje dalyvavęs pirmasis Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę Vytautas Landsbergis prie partizano kapo sakė, kad „šią vietą žino ir žinos kario savanorio artimieji, visi Lietuvos kariai, visa gimtinė“.
Seimo Narys Arvydas Anušauskas teigia, kad Siaubūnas yra geras žmogaus, kovojančio už laisvę, pavyzdys.
„Jis buvo paskutinis Aukštaitijoje su ginklu rankoje žuvęs partizanas. Pasipriešinimas vyko daug metų ir intensyviai, bet liko pavieniai žmonės, kurie nepasidavė. Manau, kad nepasidavimo simbolis yra būtent A. Kraujelis“, – LRT RADIJUI sako A. Anušauskas.
„Antaną Kraujelį galima laikyti pavyzdžiu žmogaus, kuris ir žlugus pasipriešinimui nepasidavė ir dar beveik du dešimtmečius veikdamas pogrindyje drąsiai kovojo su Lietuvą okupavusia valdžia“, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
A. Kraujelis gimė 1928 m. spalio 28 d. Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Kaniūkų kaime ūkininkų šeimoje. Iš gausios dešimties vaikų šeimos užaugo Antanas ir šešios jo seserys. 1946 m. A. Kraujelis baigė Alantos progimnaziją, 1947 m. dirbo Kaniūkų kaimo klubo-skaityklos vedėju
1946-1948 m. veikė kaip partizanų ryšininkas. Sulaukęs 20-ies A. Kraujelis įstojo į partizanų gretas. Nuo 1948 m. rudens priklausė Mykolo Urbono-Liepos būriui, nuo 1950 m. liepos mėn. – Henriko Ruškulio-Liūto vadovaujamiems koviniams daliniams. Kaip Rytų Aukštaitijos atstovas buvo siunčiamas į pasitarimą su Dzūkijos partizanais. 1951 m. A. Kraujelis tapo Vytauto apygardos Žėručio rajono štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. Ši pareigybė, be kitų funkcijų, įpareigojo rinkti žinias apie SSRS okupacinio režimo kolaborantus: NKVD-MGB informatorius, sovietinius pareigūnus ir aktyvistus, kitus prieš partizanus, jų rėmėjus ir gyventojus priešiškas veikas vykdžiusius asmenis. Vėliau paskirtas Žėručio rajono štabo viršininku.
1951 m. sovietų valdžia atkeršijo ištremdama visą Kraujelių šeimą į Sibirą - 15 metų tremties Irkutsko ir Novosibirsko srityse, Krasnojarsko krašte. 1952 m. A. Kraujelio-Siaubūno būrys buvo sunaikintas. KGB ėmėsi asmeninės A. Kraujelio-Siaubūno paieškos: dešimtys stribų ir agentų rengė pasalas, buvo verbuojami jo ryšininkai, giminės, tardomi net tremtyje esantys šeimos nariai. A. Kraujelis ne kartą dalyvavo ginkluotuose susirėmimuose su sovietinio okupacinio režimo karinėmis struktūromis. 1953 m. jį sunkiai sužeidė KGB pareigūnų užverbuotas jaunystės bičiulis.
Nuo 1954 m. A. Kraujelis-Siaubūnas pakeitė veiklos taktiką – sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti ūkininkų nepakeliamomis prievolėmis. Žmonių pasakojimai apie A. Kraujelį-Siaubūną virto legendomis. Buvo kalbama, kad Siaubūnas, persirengęs Raudonosios armijos karininko uniforma, priversdavo stribus atiduoti jam pagarbą; KGB tikėjo, kad Siaubūnas turi akvalangą ir slapstosi ežere po vandeniu. Dešimtmetį nesugaunamo A. Kraujelio-Siaubūno paieškomis susirūpino Maskva. 1965 m. kovo 17-osios rytą KGB pareigūnams ir kariuomenei pavyko apsupti sodybą, kur slapstėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Susišaudymo metu sužeistas, negalėdamas prasiveržti, A. Kraujelis-Siaubūnas pasirinko įprastą partizanams išeitį – ne pasidavė, o nusišovė.
1997 m. gruodžio 22 d. A. Kraujeliui (po mirties) pripažintas kario savanorio statusas. Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius). Krašto apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 10 d. įsakymu jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, 2010 m. kovo 18 d. krašto apsaugos ministro įsakymu jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
