Lietuvoje

2019.10.22 05:30

Diskusijos dėl Cvirkos paminklo netyla: dokumentuose – pirmą kartą paviešinti rašytojo gyvenimo faktai

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.10.22 05:30

Trečiadienį sostinėje bus svarstoma dėl erdvės, kurioje stovi ir kontroversiškai vertinamo rašytojo Petro Cvirkos paminklas, ateities. Istorikai Vilniaus miesto savivaldybei pateikė išvadas, kuriose atskleidžiama tikroji rašytojo veikla – P. Cvirka talkino sovietinei propagandai, tapo viešu okupantų rėmėju, prisidėjo prie poeto Kazio Jakubėno įkalinimo.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), baigęs tirti Lietuvos ypatingajame archyve saugomą 1946 metų baudžiamąją poeto K. Jakubėno bylą, Vilniaus miesto istorinės atminties komisijai nusiuntė dar vieną dokumentą, kuriame atskleidžiama, kaip P. Cvirka prisidėjo prie K. Jakubėno įkalinimo.

Taip pat skaitykite

„Tapo entuziastingu ir viešu komunistų partijos rėmėju“

LGGRTC pateiktuose dokumentuose atskleidžiama P. Cvirkos veikla sovietmečiu ir jo veiksmai poeto Kazio Jakubėno byloje.

1939 birželio 23 d. Lietuvių draugijos TSRS kultūrai pažinti metiniame visuotiniame susirinkime P. Cvirka buvo išrinktas draugijos valdybos nariu ir iždininku. Amžininkų liudijimu, SSRS ambasada per draugijos organizuotas keliones į SSRS stengėsi užtikrinti ir daugiau palankių straipsnių, rašoma centro dokumentuose.

LGGRTC pažymoje pateikiami P. Cvirkos prisiminimai apie 1939-ųjų rudenį ir Spalio revoliucijos metines: „Aš su savo artimaisiais draugais Spalio revoliucijos metines leidau prie radijo aparato. Susirinkę nuošaliame name, kad neišgirstų Smetonos šnipai <...>, klausydamiesi didžiųjų iškilmių transliacijos iš Raudonosios aikštės.

Sulaikę kvėpavimą, laukėme to momento, kai audringais aplodismentais ir sveikinimo šauksmais socializmo šalies laisvieji žmonės praneš, kada Lenino mauzoliejaus tribūnoje parodys draugas Stalinas. <...> Mes tikėjomės, kad kada nors Raudonoji aikštė, visos sąjunginių respublikų sostinių aikštės, visi tarybiniai miestai ir kaimai išgirs pro radijo garsintuvus: „Dėmesio! Suteikiame žodį Lietuvos TSR sostinei“.

Kai 1940 metais į Lietuvą buvo įvesta Raudonoji armija, P. Cvirka tapo entuziastingu ir viešu okupantų bei Lietuvos komunistų partijos rėmėju bei talkininku, o per kelis mėnesius jis išspausdino beveik 20 socialistinę santvarką ir Lietuvos įjungimą į SSRS šlovinančių straipsnių, rašoma LGGRTC pažymoje.

Pavyzdžiui, viename rinkimų agitaciniame straipsnyje poetas rašė: „Nedaug tepraėjo dienų nuo Raudonosios armijos įžygiavimo į mūsų tėvynę, o Lietuvos darbo liaudis ją pamilo kaip savo armiją. <...> Liepos 14 dieną atiduosim savo balsus už nepertraukiamą Lietuvos ir TSRS draugystę, už laimingą visų mūsų krašto darbo žmonių gyvenimą, už tąjį gyvenimą, kuris mums šviečia iš rytų“.

Įteikė prašymą įteisinti Lietuvos inkorporavimą į SSRS

Centras pažymi, kad intensyvia SSRS propaganda ir agitacija, kuriai paslaugiai talkino P. Cvirka, buvo siekiama išrinkti paklusnų Liaudies seimą Lietuvoje, kuris įteisintų „savanorišką“ Nepriklausomybės atsisakymą. LGGRTC pažymoje pabrėžiama, kad rinkimai į Seimą vyko viso labo dešimt dienų, o politinės partijos bei asociacijos buvo uždraustos, atstovai renkami tik iš vieno kandidato, prieš rinkimus ir po jų vyko areštai.

1940 metų liepos 15 dieną P. Cvirka buvo išrinktas Liaudies Seimo deputatu, o dar po kelių dienų – Seimo sekretoriumi. Jis ir dar keturi Seimo Prezidiumo nariai pasirašė svarbiąsias Seimo deklaracijas, įvykdžiusias pagrindinius SSRS ultimatumo reikalavimus, tarp jų ir deklaracijas apie Lietuvos santvarkos pakeitimą bei jos inkorporavimą į SSRS.

„Tegyvuoja Tarybų Lietuva – naujas lygiateisis tarybų Socialistinių Respublikų narys! Tegyvuoja tautų išlaisvintojas, visų pasaulio dirbančiųjų širdis ir protas – draugas Stalinas“, – centro pažymoje cituojama P. Cvirkos kalba, priimant antrąją Liaudies Seimo deklaraciją.

1940 metų liepos mėnesį P. Cvirka įstojo į Lietuvos komunistų partiją ir buvo paskirtas vienu iš dvidešimties komisijos narių, kurie Maskvoje įteikė prašymą įteisinti Lietuvos inkorporavimą į SSRS sudėtį.

Liudijo ištremto K. Jakubėno byloje

LGGRTC pažymose atskleidžiami ir iki šiol nepublikuoti liudytojų parodymai poeto K. Jakubėno teisme. Tarp liudytojų ir Rašytojų sąjungos narių, kaltinusių K. Jakubėną nacionalizmu – ir P. Cvirka. Remiantis jo ir kitų parodymais, K. Jakubėnas buvo nuteistas dėl antitarybinės agitacijos ir propagandos – jį nuteisė penkeriems metams laisvės atėmimo ir ištrėmė į Karagandos lagerius. Kaip teigiama dokumentuose, K. Jakubėno brolio Alfonso liudijimu, byla buvo tiesiogiai susijusi su P. Cvirkos asmeniu, nes dėl drąsios K. Jakubėno kalbos pirmame Rašytojų suvažiavime Vilniuje 1945 metais poetas buvo patekęs į P. Cvirkos nemalonę.

„Visu savo elgesiu, savo nuotaikomis K. Jakubėnas buvo visai svetimas gyvenamajam laikotarpiui, tarybiniam laikotarpiui. Keliuose literatūros vakaruose K. Jakubėnas po savo programos visuomet išsitraukdavo kokį nors antitarybinį eilėraštį ir jį gausiai auditorijai perskaitydavo“, – LGGRTC cituoja P. Cvirkos ranka rašytus ir pasirašytus parodymus.

Rašytojas P. Cvirka 1946 metų balandžio 20 d. rašte taip pat teigė, kad „K. Jakubėnas pakeltu balsu šaukė, kad grąžintų ištremtus brolius. Apie kuriuos „brolius“ eina kalba, nesunku suvokti. Be abejo, Jakubėnas reikalavo savo poezijoje grąžinti tuos, kurie žudė valstiečius, tarybinius mūsų piliečius, o pakliuvo į mūsų tarybinio saugumo rankas.“

Šis liudijimas viešinamas pirmą kartą.

Tą pačią dieną pradėta K. Jakubėno baudžiamoji byla, išrašytas jo arešto orderis. Po keturių dienų K. Jakubėno namuose atlikta krata, o poetas suimtas. Kalėjime K. Jakubėnas buvo tardomas aštuonis mėnesius. 1946 metų gruodžio 27 dieną LTSR Aukščiausias teismas pripažino poetą kaltu, nuteisė 5 metus kalėti ir ištrėmė į Karagandos lagerį Kazachstane.

Kaip teigiama LGGRTC dokumente, bene svarbiausias šios bylos dokumentas yra niekur nepublikuoti liudytojų – tarp jų ir P. Cvirkos – parodymai K. Jakubėno teisme 1946 m. gruodžio 27 d. Tada P. Cvirka kalbėjo: „<...> Tų eilėraščių turinys buvo apie tai, kad broliai lietuviai gyvena prastomis sąlygomis Sibire. Mus nustebino toks eilėraščių turinys. Jis eilėraščius skaitė universitete vakarų metu, reakcinė studentų dalis juos sutikdavo aplodismentais. Suvažiavime aš taip pat buvau. Jakubėno pasisakymas buvo chaotiškas, nebuvo sakomos aštrios politinės frazės, bet pasisakymo turinys reiškė nepasitenkinimą, atšalimą ir rašytojų, ir tarybų valdžios atžvilgiu.“

LTSR Aukščiausiojo teismo sprendimą K. Jakubėno brolis apskundė. Gavęs apeliaciją TSRS Aukščiausias teismas 1947 m. vasario 15 d. nustatė, kad „eilėraščiai nebuvo antitarybiniai“, ir birželį K. Jakubėną paleido į laisvę.

Vicemeras: vietos paminklui neturėtų likti

Anot Vilniaus miesto vicemero Valdo Benkunsko, procesas dėl P. Cvirkos paminklo likimo ilgas – iš pradžių reikės atlikti istorinį ir architektūrinį vietovės tyrimą, o tada spręsti dėl paminklo. Dėl to, sako V. Benkunskas, trečiadienį šis sprendimas dar nebus priimtas.

„Pirmiausia turėsime vietovės istorinį įvertinimą ir kontekste su Nacionalinės koncertų salės statybomis bus priimtas sprendimas, kaip visą erdvę rekonstruoti. Kažkuriuo metu kils klausimas ir dėl P. Cvirkos paminklo likimo. <...> Bet kokiu atveju reikalingas miesto tarybos sprendimas, o jo dar tikrai neplanuojame artimiausiu metu“, – LRT.lt sako Vilniaus vicemeras.

V. Benkunskas teigia, kad dialogas vyksta su visomis suinteresuotomis pusėmis – ir su LGGRTC, ir su Rašytojų sąjunga, tačiau, svarsto jis, atsižvelgiant į faktus, vietos P. Cvirkos paminklui Vilniuje neturėtų būti.

„Ta nuomonė (LGGRTC – LRT.lt) visada bus įvertinama, bet kiekvienas politikas ar miesto vadovybė priims sprendimą pagal savo įsivaizdavimą. Didelių tyrimų apie P. Cvirkos veiklą sovietmečiu daryti nereikia, viskas pakankamai puikiai žinoma. <...> Po savivaldos rinkimų pasirašant koalicijos sutartį nuspręsta, kad iš esmės šioje vietoje turime rekonstruoti visą viešąją erdvę, ją pritaikyti darniai Lietuvos sostinei, 21 a., todėl natūralu, kad vietos P. Cvirkos paminklui tokiu atveju nelabai jau būtų.

O tas visas nuomones, kurią Rašytojų sąjunga išsakė, kad turėtume vertinti kaip rašytoją P. Cvirką, o ne kaip politinį veikėją, mes girdime ir gerbiame, bet šiuo atveju tam ir yra miesto vadovai ir miesto taryba, kad sprendimus priimtų“, – kalba V. Benkunskas.

Primename, kad anksčiau dėl neva viešai skleidžiamos ir tikrovės neatitinkančios informacijos apie P. Cvirką rašytojo anūkas Aidas Pivoriūnas kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Anot jo, tokie teiginiai, kaip „išdavė valstybę“ arba „vykdė trėmimus“, yra neapykantos kurstymas ir niekina mirusiojo P. Cvirkos atminimą. Generalinė prokuratūra LRT.lt patvirtino, kad tokie pareiškimai buvo gauti ir juos išnagrinėjo Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai.

Kadangi tai – privataus asmens kreipimasis, daugiau informacijos prokuratūra tvirtino negalinti suteikti.