Lietuvoje

2019.09.22 20:19

Kaimo mokyklų paradoksas: pastato išlaikymas 7 kartus brangesnis, mokymo kokybė – kaip iš 19 a.

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.09.22 20:19

Valstybės kontrolė pristatė duomenis, kad ugdymas mažose kaimo mokyklose yra 7 kartus brangesnis negu didesnėse, bet vaikų pasiekimai neužtikrinami. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša tikina, kad skaičiai yra kitokie, tačiau pripažįsta, kad neuždarydama prastų mokyklų, valdžia jų mokiniams gera nedaro.

– Jūs nesutinkate su tais žurnalo „Reitingai“ vertinimais, nes jie „padaryti UAB‘o“. Tačiau žurnalistai skaičiavo pagal tą pačią metodiką, kurią naudojo Valstybės kontrolė 2017-ais metais, kai jų nustatytas skirtumas siekė 4,5 karto. Turite kitokių skaičių?

– Pirmiausia, aš noriu pasakyti, kad problema yra apčiuopta ir egzistuoja daugelį metų, mažų mokyklų ir didelės mokymo kainos jose. Bet šitas skaičius, kad 7 kartus brangesnis, manęs neįtikina. Pakalbėkime, ką tai reiškia. Pavyzdžiui, miesto mokykloje yra 30 mokinių. Kad tai būtų 7 kartus brangiau nei kaimo mokykloje, reiškia vidutiniškai pastarojoje turi būti apie 4,5 mokinio.

– Nebūtinai taip tiesiogiai aritmetiškai reikia skaičiuoti, jeigu skaičiuosime ir pastato išlaikymą. Mieste jame telpa daugiau mokinių, negu kaimo mokykloje su jungtinėmis klasėmis.

– Teisingai, bet čia yra vidurkis. Bet galų gale, čia nėra svarbiausi argumentai, nes problema yra, ir ją reikia spręsti. Bet aš norėjau parodyti iš tikrųjų kitokius skaičius. Yra 10 geriausių mokyklų ir kiek vienam mokytojui tenka mokinių. Europos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis (EBPO), vidutiniškai Europoje vienam mokytojui tenka 13 mokinių. Lietuvoje gi, patys naujausi duomenys, prieš porą dienų atėję, rodo, kad yra 1 prie 11. O dabar žiūriu savivaldybių duomenis, nes čia irgi tas pats vienas mokytojas dirba, Alytaus miesto savivaldybėje – 14.

– Bet Alytaus rajonas turi tokią mokyklą, į kurią rugsėjo pirmą dieną neatėjo nė vienas mokinys. Toje mokykloje yra 16 ar 18 mokytojų. Kodėl yra taip, kad nė vienas iš tų mokytojų nežino, kad neateis vaikai į jų mokyklą, bet mokykla yra išlaikoma?

– Tai aš tą patį klausimą norėčiau irgi užduoti savivaldybei ir švietimo skyriui. Norėčiau paklausti: vyrai, moterys, ką jūs veikiate? Ką jūs veikiate rugpjūčio mėnesį? Kaip jūs planavote ateinančius mokslo metus, jeigu Alytaus mokytojai nežino, kad jie neturi vaikų ir ateina į tuščią mokyklą? Tai čia iš tikrųjų klausimas yra savivaldybei.

– Vis dėlto, ar jūs sutinkate, ar nesutinkate iš esmės su vertinimu, kad mažų kaimo mokyklų išlaikymas yra ne keliais tūkstančiais bet keliais kartais brangesnis?

– Su jūsų formuluote aš visiškai sutinku. Nes tai ir yra problema, ir ją kažkokiu tai būdu mes turime spręsti. O kaip jas spręsti? Žinote, dažnai mano kolegos sako, kad yra tiesioginis santykis tarp to, kiek vaikų moko vienas mokytojas, kiek mokinių yra klasėje ir ugdymo kokybės. Štai čia aš vėlgi nelabai sutinku. Man atrodo, kad čia pagrindinis yra mokytojas.

– Ar neturėtų būti pagrindinis vaikas ir jo pasiekimai, nes dabar įvairiausios institucijos, pradedant Valstybės kontrole ir baigiant Europos Komisija, sako, kad atotrūkis žinių tarp kaimo ir miesto vaikų yra, ir kad didžiausia liūto dalis finansų dažnai nederamai nueina išlaikyti pastatą, bet ne į vaikų ugdymą, ne į jų pačių ateitį.

– Taip ir yra.

– Bet tai kas tada turi prisiimti atsakomybę už tokį finansų naudojimą, kai vaikų pasiekimai blogėja, o mokytojo profesija, nepaisant finansų, tolsta nuo prestižinės?

– Tai yra akivaizdu. Steigėjas. Pirmoje eilėje už šitą ugdymo kokybę turi atsakyti steigėjas. Steigėjas dažniausiai Lietuvoje yra savivaldybės. Savivaldybių administracijos ir turi atsakyti.

Bet aš iškėliau mokytojo klausimą ne dėl to, kad man ne svarbiausias vaikas, bet dėl to, kad mokytojai turi būti ypač kompetentingi ir visą laiką tobulinti savo kvalifikaciją, kad ir mažesnėse mokyklose su mažesniu mokinių skaičiumi būtų galima pasiekti didelių rezultatų.

Mano kolega grįžo vakar iš vienos mokyklos netoli Maišiagalos. Ten įkurta tokia pusiau privati mokykla, joje mokosi apie 40 ar 50 vaikų. Jis buvo sužavėtas ugdymo turinio ir tokio pakylėto ugdymo, kokį ten rado. Yra visokių pavyzdžių nuo Lietuvoje su ugdymu.

– O kas yra „pusiau privati mokykla?” Kalbat apie Melkio mokyklą turbūt?

– Aš tiesiog negalėčiau pasakyti, kas yra pusiau privati, bet turbūt tai yra tokia viešoji įstaiga, kuri gali gauti paramą ir dar ima iš tėvų papildomą mokestį už mokymą, apie 160 ar 30, ir panašiai.

– Tai gerai, bet vėlgi, ar nėra tai patvirtinimas, kad valstybės finansai, ir savivaldybių, eina ne ten, kur turėtų eiti? Gerai, jei tie tėvai gali mokėti už savo vaikų ugdymą papildomai. Bet Valstybės kontrolė vakar jūsų komitete kaip tik kalbėjo apie tuos vaikus, kurių tėvai neturi lėšų korepetitoriams, kurių negali išvežti į geresnę mokyklą ir dėl to jie yra pasmerkti atskirčiai, dėl prasto išsilavinimo jie negalės susikurti geresnio gyvenimo.

– Dabar atskirkime mokyklų šiek tiek kategorijas, gerai? Mums dabar atrodo, kad kai yra pirmos – ketvirtos klasės, tai reikėtų mažus vaikus laikyti kuo arčiau gimtųjų namų. Mes to ir siekiame, kad 1–4 klasės mokiniai būtų nekeliami arba keliami labai netoli. Tai čia ypatingai svarbu to vieno mokytojo, kuris dirba pradinėse klasėse, kvalifikacija. Dabar, kai prasideda penkta – aštunta klasė, prasideda tie dalykai, apie kuriuos Jūs sakote. Ir čia iš tikrųjų reikia žengti radikalius žingsnius, kurie dabar yra nežengti. Kodėl? Todėl, kad leidžiama yra sujungti klases. Penktą su šešta, šeštą su septinta, septintą su aštunta.

– Kaip 19 a., vienoje klasėje – skirtingo amžiaus vaikai.

– Sakykime, jeigu labai norime to 19 a., tai taip, bet ne 19 a. vis dėl to.

– Gerai, 20 a. pradžioje dar taip buvo, bet dabar nebeturėtų būti.

– Neturėtų taip iš tikrųjų būti ir čia. Bet matote, vis tiktai mes gyvename, ir tos mokyklos gyvena tokiame politiniame lauke, kur yra partijų programos, kurios nusako vienokią ar kitokią liniją. Ir tada kitos partijos stebi tas partijas ir sako: na va, tie naikina mokyklas, jeigu jas uždaro.

– Na, čia jūsų partijos deleguotas premjeras ir kandidatas į prezidentus (Saulius Skvernelis – LRT.lt) visai neseniai taip kalbėjo, nors dabar inicijuoja politinį susitarimą visų partijų, kuris, anot jo patarėjos, turėtų padėti pertvarkyti visą tinklą. Tai kuriuo tada ponu Skverneliu galima tikėti? Kuriuo jūs tikit?

– Aš tikiu visada vienu Skverneliu.

– Bet vienas sako, kad tinklą reikia optimizuoti, o kitas sako, kad „jeigu mokykla bus pustuštė kaime, tikrai ieškosime variantų finansuoti tą pustuštę mokyklą ir neuždarysime mokyklos“. Čia tiksli jo citata.

– Tai gerai. Visada yra šitaip. Jo siekis visada buvo toks, kad vaikai gautų kuo geresnį išsilavinimą. Bet labai suprantame, ir galų gale ne centrinė valdžia ir ne visada centrinė valdžia lemia konkrečios vietos tinklą.

– Bet centrinė valdžia labai prisideda, kai leidžia savivaldybei mažiau prisidėti prie mokyklos, kurios, žiūrint į optimalų tinklą, nebeturėtų būti. Ir čia negalima šito atimti iš dabartinės valdžios, nes kaip tik visai neseniai tai buvo leista.

– Taip, jūs teisi. Ir buvo padaryta išlyga. Mokyklų, kurias reikėtų uždaryti, susidarė apie 170. Ir toksai buvo žengtas laikinas žingsnis, kuris tikrai nėra geriausia išeitis. Ir jeigu mes pajėgsime padaryti susitarimą, tai pirmas punktas, kuris turėtų būti čia, tai susitarti labai aiškiai ir vienas kitam netrukdyti daryti tinklo pertvarkos. Kad nebūtų tų klasių.

– Tų 170-ies mokyklų vaikai – ar politikai daro jiems gerą šiandien, neleisdami uždaryti mokyklų? Arba prisidėdami, kad jos nebūtų uždarytos? Atvirai atsakykite.

– Atvirai? Žinoma, kad ne.

Interviu nuo 33.10 min.:

Savaitė. „Namų darbai palauks, dabar laikas gelbėti pasaulį!“ – tokiais šūkiais, su Greta Thunberg, paaugliai drebina visuomenę