Lietuvoje

2019.08.04 19:41

Kai istorinė atmintis tampa politikų įrankiu: nuošalyje lieka ir istorikai, ir visuomenė

Urtė Korsakovaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2019.08.04 19:41

Praėjusią savaitę kilusios diskusijos dėl karininko Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos parodė visuomenės susipriešinimą, sako istorikai. Pastaraisiais metais dėl atminimo ženklų Vilniuje kilo daug diskusijų – ir dėl Kazio Škirpos, Petro Cvirkos įamžinimo.

Deguto į medaus statinę praėjusį savaitgalį įpylė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kai apie ketvirtą ryto savivaldybės įmonės „Grinda“ darbuotojai nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuėmė Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentą. Dabar toje vietoje kasdien dega žvakės, plevėsuoja Lietuvos trispalvė. Ekspertai sako, kad tai ne tik Vilniaus, bet apskritai visos Lietuvos problema – šalyje trūksta istorinės atminties politikos.

„Čia yra turbūt visos mūsų atminties situacijos problema, kuri susijusi su keliais dalykais. Vienas jų – kad labai mažai į tokias diskusijas įsitraukia mokslininkai, kurie yra labai daug ką ištyrinėję, bet jie stengiasi likti nuošaly. Visas tas emocinis laukas – priešpriešos, kurios remiasi daugiausia nuomonėmis, įsivaizdavimais, įsitikinimais, mitais, jis sukasi, sūkuriuoja ir mokslininkai paprasčiausiai vengia į tai veltis“, – aiškina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentė Nerija Putinaitė.

Istorikai sako, kad nuošaly lieka ne tik mokslininkai, bet ir pati visuomenė. Prezidentas Gitanas Nausėda praėjus kelioms dienoms po lentos iškeldinimo į „Grindos“ sandėlius, pakvietė diskutuoti apie nacionalinę atminties politiką. Pasak prezidento, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai sukėlė rezonansą visuomenėje ir parodė, kad istorinė atmintis neturėtų būti vieno miesto ar savivaldybės klausimas. G. Nausėda į tokias diskusijas ragina įtraukti ir daugiau istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. Pasak istorikų, šiuo metu persipynę du lygiai: ekspertų, kurie turi ir renka informaciją, bei politikų, kurie priima sprendimus.

Savaitė. Su atminimo ženklais besitvarkančiam Vilniaus merui – raginimas iš istorikų ir paties prezidento

„Informacijos rinkimo, jos interpretavimo lygmenyje yra vienos procedūros, sprendimų priėmimo – kitos. Jos turi būti susietos, tai yra įprasta iki šiol buvo, bet turbūt tas susiejimas yra atšlijęs, kažkurioj vietoj prarastas ryšys ir tie žmonės dabar skuba įsitraukti į procesus nelabai įsigilinę“, – teigia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Nerijus Šepetys.

Savivaldybė praėjusią savaitę apsisprendė ir dėl kitos istorinės asmenybės – diplomato, karininko Kazio Škirpos. Jo vardo alėja pervadinta į Trispalvės. Taip Vilniaus miesto savivaldybė nutarė dėl Škirpos viešai deklaruotų antisemitinių pažiūrų. Visuomenėje dėl šio sprendimo taip pat kilo daug diskusijų. Europos atminties ir sąžinės platformos stebėtojų tarybos narė, tyrėja Jeilio universitete Monika Kareniauskaitė sako, kad svarstant dėl atminimo ženklų pagerbimo labai svarbu į diskusijas įtraukti ir trečią lygį – įvairias visuomenės grupes bei vengti politikavimo.

„Svarbiausia, kad būtų įtrauktos įvairios institucijos, įvairūs ekspertai, kad tai nebūtų vienašališkas politikų dialogas, o taip pat būtų dialogas su visuomene, su aukų organizacijomis, žydų bendruomene, politinių tremtinių sąjunga [...] ir kitomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis“, – sako ji.

Vienos geriausių Lietuvos mokyklų – Vilniaus licėjaus – direktorius, istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius, sako, kad visuomenės susipriešinimo priežasčių galima ieškoti ir švietimo sistemoje – kai kurie autoriai nėra įtraukti į mokymosi programą.

„Švietime turi būti sukurtas tam tikras pagrindas, kad mokiniams būtų galbūt lengviau susivokti, o vėliau ir suaugusiems žmonėms turėti tam tikrą bendresnį supratimą apie istoriją, literatūrą. Mūsų istorija yra tikrai labai sudėtinga ir išties kartais atrodo, kad ne visi mokame ją išjausti, pajausti ir drąsiai vertinti“, – komentuoja S. Jurkevičius.

Dabar sostinės meras teigia mieste nebematantis daugiau naikintinų atminimo ženklų, susijusių su naciais, bet įvardija dvi asmenybes, kurių atminimas mieste siejamas su sovietais: Petrą Cvirką ir poetę Valeriją Valsiūnienę. Ji sovietams išdavė Lietuvių tautinę tarybą, organizaciją, kurią įkūrė Generolas Vėtra. Pasak mero, jau nuspręsta, kad ir jos lenta bus nukabinta. Istorikai siūlo prieš tokius veiksmus gerai išdiskutuoti ir įtraukti užsienio ekspertus.

„Labai norėčiau tikėtis, kad bus suteikta erdvė tai bendrai [diskusijų] platformai, galbūt kviečiant ne tik Lietuvos, bet ir užsienio ekspertus, nes kitos šalys, tarkime, Vokietija turi tikrai labai jau didelę patirtį. [...] Tie patys estai su tuo nemažai dirba ir yra informacinių grėsmių ekspertai“, – aiškina M. Kareniauskaitė.

VU Istorijos fakulteto docentas Norbertas Černiauskas situacijoje išskiria 3 galimus variantus. Pirmas – viską palikti, nes visuomenė brandi ir jos tokie ženklai neveikia. Bet tai žeidžia dalį žmonių. Antras – atminimo lentos „įmuziejinamos“, pakabinami papildomi prierašai, trečias – viskas nuimama.

Pasak istoriko Antano Terlecko, tokie atminimo ženklai mums primena, kokie daugialypiai esame ir kokia prieštaringa istorija.

„Tai yra dirgikliai, tam tikros rakštys, kurios mums primena, kad mūsų istorija yra kontroversiška ir prieštaringa, o mes to dažnai nematome. [...] labai dažnai sakome, kad nematykime vien tik juodos ar baltos spalvos, bet man atrodo, kad mes ir stengiamės matyti vien tik juodą arba vien tik baltą – mums visos kitos spalvos yra kažkokios keistos ir svetimos. Tai šia prasme šitos asmenybės gerai įkūnija tai, kad herojai labai dažnai būna ir niekšai“, – aiškina jis.

Istorikai sako, kad diskusijos dėl atminimo įamžinimo dažnai neturi baigtinio taško, bet yra būtinos, o paslapčia priimti sprendimų – negalima.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt